Na, bent jau tokią idėją norima skleisti kartu su naujausiais ES pasiūlymais, kuriais siekiama pakeisti Europos pramonę, o kartais ir nusistovėjusius ekonominio veikimo principus.
Mažiau virsta savotišku praktiškiau, patogiau arba atsakingiau sinonimu. Daugiau lengvai prieinamos informacijos apie tai, ką vartotojas iš tiesų perka, veda link galimybės priimti vėliau atsipirksiančius sprendimus. Peršasi prielaida, kad toks poslinkis galėtų palengvinti paprasto žmogaus kasdienybę.
„Kauno diena” apžvelgia kelias panašios sampratos naujausias europines iniciatyvas.
Vienintelis universalusis
Nuo 2024-ųjų rudens ES žmonės žengs žingsnį arčiau gyvenimo su vienu universaliu elektronikos prietaisų įkrovikliu. Jis bus pritaikytas skirtingų gamintojų išmaniesiems telefonams, planšetiniams kompiuteriams, skaitmeniniams fotoaparatams, ausinėms, nešiojamosioms kolonėlėms, vaizdo žaidimų pultams, elektroninėms skaityklėms, kompiuterių klaviatūroms ir pelėms, navigacijos sistemoms.
Tiesa, nors universalusis USB-C tipo įkroviklis bus vienintelis daugelio elektroninių įrenginių įkroviklis, jis vis dar netiks elektroniniams dantų šepetėliams ir skustuvams, mat bent jau kol kas juos vis dar sunku suderinti su tokia įkrovimo sistema.
Ilgiau nei dešimtmetį ES trukusi kova už europiečių kasdienybę su mažiau laidų ir įkrovimo blokelių, baigėsi Europos Parlamente (EP), kuris galiausiai sutarė, kad naujosios taisyklės įpareigos visus gamintojus iki 2024 m. pabaigos pasiūlyti bendrą įkrovimo sprendimą visiems naujiems ES parduodamiems jau minėtiems elektronikos prietaisams.
„Nuo 2024 m. rudens laikai, kai teko kovoti su daugybe skirtingų įkroviklių, pamažu taps senų, keistų laikų, susijusių su nereikalingomis išlaidomis, švaistymu ir nepatogumais, prisiminimu“, – tokia „Twitter“ žinute su iškalbinga įvairiausių įkroviklių rankoje nuotrauka pasidalijo už konkurenciją atsakinga Europos Komisijos (EK) viceprezidentė Margrethe Vestager.
Pasak jos, priemonė leis per metus ES gyventojams sutaupyti bent 200 mln. eurų, o elektroninių atliekų kasmet sumažės daugiau nei 1 tūkst. tonų.
Jeigu dar egzistuotų reikalavimai, kad į rinką patenkantys produktai būtų mažų mažiausiai perdirbami, ekonomikos situacija būtų visiškai kitokia.
Skaičiuojama, kad Europą kasmet pasiekia maždaug 0,5 mlrd. nešiojamųjų prietaisų įkroviklių. Vien išmaniųjų telefonų įkrovikliai kasmet ES sudaro 11–13 tūkst. t elektroninių atliekų.
Pridėjus kitų elektronikos prietaisų, pavyzdžiui, nešiojamųjų kompiuterių, įkroviklius, bendras šių elektronikos atliekų skaičius trigubėja ir viršija 35 tūkst. t, arba tiek, kiek sveria beveik 50 tūkst. automobilių.
Nepasitenkinimo gaidelė
Nors šis įstatymas pasitarnaus ir žmogui, ir aplinkai, technologijų pasaulio pramonės milžinai entuziazmu nedega. Anksčiau „Apple“ prieštaravo ES teisės aktams ir savo „iPhone“ įrenginiuose toliau naudojo „Lightning“ tipo jungtį, tvirtinama, kad toks bloko reikalavimas yra neproporcingas, be to – žlugdantis naujoves.
Pasak VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjo Domanto Tracevičiaus, panašius iš verslo pusės kartais skriejančius pareiškimus daugiausia lemia nenoras keistis arba investuoti į pokyčius. „Tačiau inovacijos jau vyksta ir vyks dar greičiau, nes tas, kas sukurs standartą, kuris pakeistų dabartinę situaciją, galės užimti rinką. Tas, kas sukurs patį geriausią standartą, žino, kad jo atlygis bus milžiniškas“, – neabejoja jis.
Nauda: įstaigos „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjo D.Tracevičiaus teigimu, tas, kas sukurs patį geriausią standartą, žino, kad jo atlygis bus milžiniškas./ Asmeninio archyvo nuotr.
„Nors „Apple“ skundžiasi, nes turi kitokio tipo jungtį, yra vienas dažniausiai naudojamas standartas, kuris yra efektyvus, tinkantis daugumai vartotojų, – teks su tuo taikytis. Tai padės sumažinti nemažus atliekų kiekius, kurie susidaro kiekvieną kartą parduodant naują įkroviklį“, – priduria D.Tracevičius.
Ir iš tiesų „Lightning“ turi problemą: per šią jungtį duomenų perdavimas vyksta lėčiau nei per USB-C. Dabar netgi numatoma, kad visoje ES bus suderintas įkrovimo greitis, kuris padės greičiau įkrauti įrenginius.
Verta paminėti, kad jau prieš dešimt metų Europos elektroninių plataus vartojimo prietaisų gamintojai, remdamiesi savanorišku tarpusavio supratimo memorandumu, susitarė su EK dėl įkroviklio standarto.
Tačiau „Apple“ ir kai kurie kiti verslo gigantai atsisakė jo laikytis, tad šiuo metu egzistuoja maždaug šeši jungčių tipai, dėl to vartotojai priversti savo namuose turėti ne vieną įkroviklį.
D.Tracevičius nesistebi, kad ankstesnis susitarimas nedavė vaisių. Jo įsitikinimu, bet kokie neįpareigojantys susitarimai versle dažniausiai baigiasi ne dideliais pokyčiais, o gražiais pareiškimais. „Tačiau šįkart viskas bus kitaip, nes tai yra ES reikalavimas“, – neabejoja jis.
Šį teisės aktą dar turi patvirtinti visos šalys narės, bet D.Tracevičius nemano, kad šiame etape galėtų kilti kokių nors trukdžių: „Čia atsakomybė perkeliama gamintojams ir importuotojams. Problemų neturėtų kilti, žinant, kad ES negaminami mobilieji telefonai, o jeigu ir gaminami, tai tikrai labai mažomis partijomis. Dauguma jų yra pagaminama pietryčių Azijoje, daugiausia Kinijoje.“
Leisti remontuoti
Žiedinės ekonomikos ekspertas vis dėlto viliasi, kad po kelerių metų žmonės nepuls pirkti naujų prietaisų ir įkroviklių, o kol galės, naudosis tais elektronikos gaminiais, kuriuos jau yra įsigiję. Tačiau didžiausia bėda yra ta, kad, pavyzdžiui, retas mobilusis telefonas gali tarnauti ilgiau nei kelerius metus. Kaip ir daugybė kitų prietaisų.
„Tam yra keletas priežasčių, kurios, deja, kol kas nesprendžiamos. Viena iš jų – kai kurie gamintojai po dvejų trejų metų nebeleidžia atnaujinti programinės įrangos ir dėl to kai kurios naujausios programėlės praktiškai neveikia“, – atkreipia dėmesį D.Tracevičius.
Kita problema – menkos galimybės taisyti įrenginius. „Jeigu baterija priklijuota, kaip jau yra beveik visuose įrenginiuose, ją labai sunku pakeisti. Vadinasi, praėjus tam tikram laikui telefono baterija nepatenkina net minimaliausių poreikių, nes gali labai greitai išsikrauti“, – aiškina jis.
Šią poblemą galima spręsti pasitelkus pataisomumo indeksą. Pavyzdys – Prancūzija, kuri jį naudoti pradėjo prieš kelerius metus. Remiantis šiuo indeksu, gamintojas suteikia svarbiausią informaciją apie gaminį ir nurodo, kaip jis yra vertinamas tam tikroje vertinimo sistemoje. „Tada jau vartotojas sprendžia, ar jis tikrai nori telefono, kurio nebūtų įmanoma pataisyti arba būtų galima pataisyti, bet labai brangiai“, – aiškina žiedinės ekonomikos specialistas.
„Tai automatiškai sukuria paskatą gamintojams keisti savo gaminius, kad juos būtų galima pataisyti. Jei dar būtų įtraukiamas programinės įrangos atnaujinimas, vartotojas būtų tikras, kad jam panorėjus bus galima kad ir dešimt metų naudoti savo prietaisus“, – priduria jis.
Visagalė informacija
EK siekia panašų modelį įtvirtinti visoje ES. Šiemet ji pristatė tvarių produktų iniciatyvą, kuri padės Europos gyventojams iš esmės daugiau sutaupyti.
Skaičiuojama, kad iki 2030-ųjų pakeitę dabartinius elektros prietaisus į pažymėtus ES energijos efektyvumo ženklu, europiečiai per metus sutaupys beveik tiek pat energijos, kiek iki karo Ukrainoje gaudavo importuodama dujas iš Rusijos.
Šiandien elektros prietaisams jau taikomi energinio efektyvumo reikalavimai, tačiau, pasak specialistų, yra kur kas daugiau galimybių padėti vartotojams sutaupyti ir kartu mažinti poveikį aplinkai.
Būtent dėl to pamažu praktiškai visi produktai lentynose bus vertinami ne tik pagal energijos efektyvumą, bet ir kiek juose yra perdirbtų medžiagų, ar jie patys galės būti perdirbti, ar sugedus bus galima juos pataisyti, ar galima nusipirkti atsarginių dalių. Tai pailgins produktų gyvavimo ciklą ir leis sutaupyti resursų.
Planas numato, kad atsiras skaitmeninis produkto pasas, kuriame bus visa informacija apie gaminio poveikį aplinkai. Jį atsivertę parduotuvėje ar nuskenavę QR kodą pirkėjai matys informaciją apie galimybę nusipirkti dalių remontui ar energijos sąnaudas.
EK taip pat siūlo verslams imtis aktyvesnių priemonių, kad neparduotos prekės netaptų atliekomis net nepanaudotos. Pirmiausia, bendrovės turės skelbti, kokius ir kiek neparduotų produktų išmetė. Komisija net svarsto kai kurių produktų ir produktų grupių išmetimą apskritai drausti.
Visa tai nepadidins produktų kainų – prognozuojama, kad poveikis bus atvirkštinis. Pasak D.Tracevičiaus, tokia strategija iš tiesų gali padėti europiečiams sutaupyti.
„Kuo daugiau informacijos pateikiama vartotojui, tuo geriau. Iš tikrųjų gamintojui ir importuotojui tai nesukuria didelių prievolių gaminti kitaip. Jie ir toliau gali gaminti kaip gaminę, bet turės informuoti vartotoją“, – išskiria jis.
„Jei mes pasižiūrėtume į vartotojų apklausas, visos jos rodo, kad gyventojai nori prisidėti prie aplinkosaugos, nori daryti mažesnį poveikį aplinkai. Daugiau informacijos prisideda prie šito proceso. Tai yra pats paprasčiausias būdas nekovojant su gamintojais įpareigoti juos suteikti informacijos“, – priduria žiedinės ekonomikos ekspertas.
Nebemadinga mada
ES norėtų ne tik ilgaamžiškesnių elektros prietaisų – pasišovė ir greitąją madą paversti nebemadinga: EK žada didinti aplinkosaugos standartus ir ES rinkoje parduodamiems tekstilės gaminiams.
Čia taip pat būtų naudojamas tas pats skaitmeninis produkto pasas, kuris vartotojams suteiktų daugiau informacijos apie tekstilės gaminių ilgaamžiškumą, pataisomumą, perdirbamumą ir kitus aspektus.
Pasak D.Tracevičiaus, dalį visuomenės tokia informacija išties paveiks, tačiau tikrai ne visus. „Jeigu nėra atsakomybės, kai įsigyji daiktą, arba kokių nors išlaidų, siejamų su tuo daiktu po jo įsigijimo, kaip kad energijos vartojimas, apie kurį kalbėjome anksčiau, situacija tampa kardinaliai skirtinga“, – tikina žaliųjų idėjų aktyvistas.
Išmesti tekstilę dabar vartotojui nieko nekainuoja, todėl iš esmės žmogus netenka dalies paskatos elgtis atsakingiau. Ne išimtis ir pati tekstilės pramonė.
Šandien gamintojai prisiima atsakomybę dėl baterijų, taros, elektronikos prietaisų surinkimo baigiantis jų gyvavimo ciklui. Toks modelis ir tekstilės versle paskatintų jos atliekų surinkimą ir jų perdirbimą.
„Tačiau tekstilės gamintojai kol kas išsisuka. Pats raktas į žiedinę ekonomiką, mažesnę taršą, tvaresnę aplinką yra būtent gamintojo atsakomybė ir į kuo daugiau sričių tai bus įtraukiama, tuo bus daugiau galimybių, kad kai vartotojui nebereikės daikto, jis galės lengvai jį perleisti kitam, sutaisyti ar blogiausiu atveju perdirbti“, – sako D.Tracevičius.
„Vėl pateiksiu Prancūzijos pavyzdį. Šalyje yra 24 schemos, kurios apima net tokias sritis, kaip sporto įrenginiai ar laivai. Tarp jų yra ir tekstilė – tiesiog įtraukta surinkimo ir apdorojimo atsakomybė, o tai labai stipriai nepaveikia produktų kainos. Kiek prisimenu, skaičiuojama, kad vidutinis drabužis pabrangsta keturiais centais. Tie keturi centai jau nebegula ant savivaldybių, ant biudžeto, kurį mokame mes visi, pečių“, – tęsia jis.
„Jeigu dar egzistuotų ir reikalavimai, kad į rinką patenkantys produktai būtų mažų mažiausiai perdirbami, mes turėtume visiškai kitą situaciją ekonomikoje. Būtų galima vartoti nesukant galvos – neieškant tvarių, imant tai, ką matai, nes žinotum, kad tas daiktas yra perdirbamas“, – aiškina D.Tracevičius.
Prisimenant senesnius laikus
Dar iki universalaus įkroviklio idėjos ES žmogaus gyvenimą palengvinti bandė ir kitais būdais. Bene didžiausio vartotojų palaikymo sulaukė tarptinklinio mobiliojo ryšio ir kompensacijų už vėluojančius ar atšauktus skrydžius bendras reguliavimas.
Dabartinė tarptinklinio ryšio paslaugų savo šalies kainomis teikimo tvarka buvo nustatyta 2017 m., o šiemet, priėmus naująjį reglamentą, ji buvo patobulinta ir dešimčia metų pratęstas jos galiojimo laikas.
Iš esmės tai reiškia, kad žmogui išvykus iš šalies, kurioje jis gyvena, ES teritorijoje už skambučius, žinutes ir duomenis nereikia mokėti daugiau, nei įprastai mokama savo šalyje.
Neseniai telekomunikacijų operatoriai buvo įpareigoti siekti, kad tarptinklinis ryšys visoje ES būtų vienodos kokybės. Tai reiškia, kad besilankantieji kitose ES narėse nebūtų nukreipiami į mažesnės spartos 3G ar 4G tinklus, kai yra galimybė naudotis didesnės spartos tinklais.
Dar viena ES sėkmės istorija vartotojų atžvilgiu yra skrydžių kompensacijų reguliavimas. ES teisė numato, kad visais skrydžio sutrikimo atvejais – atšaukimo, atidėjimo, vėlavimo bent tris valandas – asmuo turi teisę į atitinkamą kompensaciją arba kitas skrydžių alternatyvas.
Be to, jei vartotojui tenka laukti atidėto skrydžio, atsižvelgiant į laukimo laiką, jam turi būti pasiūlytas maistas, apgyvendinimas viešbutyje, transportas iš oro uosto į apgyvendinimo vietą ir atgal, galimybė du kartus nemokamai paskambinti telefonu, išsiųsti fakso pranešimus arba elektroninius laiškus.
Tiesa, keleiviams kompensacijos priklauso ne visada: jei skrydžiai atidėti dėl ypatingų aplinkybių; jei apie atšaukimą buvo pranešta mažiausiai prieš dvi savaites iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko; jei oro vežėjas praneša apie atšaukimą ir pasiūlo alternatyvių skrydžių.
Keliaujant po ES ne ką mažiau pasitarnauja ir vairavimo pažymėjimo direktyva, kuri numato, kad šalių narių išduoti vairuotojo pažymėjimai turi būti pripažįstami visose ES valstybėse.
Naujausi komentarai