Statistika negailestinga – darbo Lietuvoje neturi ketvirtadalis jaunimo. Tačiau kai kurie ekspertai sako, kad į skaičius reikia pažiūrėti kitaip, ir problema pakryps kita linkme – jauniems žmonėms trūksta ne darbo, o išsilavinimo ir sąmoningumo.

Kol vieni skalambija, kad žmonės neturi darbo ir visa jauna Lietuva tuoj išvažiuos į užsienį, kiti ramina, kad bėda nėra tokia didelė. O patys jauni žmonės dirbti bet ko nenori. Jų akys krypsta į darbus, už kuriuos mokama geriau.

Atranka – tarsi modelių

Viena jaunimo geidžiamų pozicijų – stiuardas. Nors darbas nelengvas, jaunuolių, norinčių skraidyti ir aptarnauti keliautojus, per darbo konkursus būna ir po šimtą į vieną vietą. Be to, atrankos vyksta retai ir netradiciškai – būsimi darbuotojai kviečiami ne į individualius pokalbius, o į masines visą dieną trunkančias ir iš kelių etapų susidedančias, panašias į modelių, atrankas.

„Vilniaus diena“ į jaunimo taip geidžiamą, tačiau paslaptingą ir romantizuojamą stiuardų bei stiuardesių darbą pažvelgė iš arčiau.

Šią savaitę būsimus skrydžio palydovus Vilniuje atsirinko viena pigių skrydžių bendrovių. Atranka prasidėjo nustatytą valandą, o pavėlavusiems nors minutę durys buvo griežtai užtrenkiamos prieš nosį. Stiuardais ir stiuardesėmis panoro tapti apie 70 žmonių. Tarp jų – tokį darbą konkurentų bendrovėse jau dirbantys jaunuoliai, modeliai, būsimi pilotai, teisininkai, barmenai ir įvairius kitus darbus dirbantys bei skirtingus mokslus kremtantys vaikinai ir merginos.

Dalis kandidatų atkrito iš karto – neatitiko ūgio reikalavimų arba turėjo tatuiruočių, kurių po drabužiais nepaslėpsi. Likusieji įtikinti darbdavį, kad yra verti tapti skrydžių palydovais, turėjo vos po kelias minutes. Per jas trumpai papasakoję apie save jaunuoliai liko laukti sprendimo – į kitą etapą pateks tik nedaugelis.

Po pirmo etapo atkrito dauguma

Norint tapti stiuardu ar stiuardese nepakanka turėti tokio darbo patirties – net po kelerius metus skraidantys ir keleivius aptarnaujantys jaunuoliai po pirmojo etapo salę, kurioje ir vyko atranka, paliko nukabinę nosį.

Nepasisekė ir tiems, kurie prieš išnaudodami savas dvi minutes kartojosi mintinai išmoktus ir ant lapų surašytus prisistatymus. It musę kandę kito darbo ieškoti keliavo net kai kurie darbo negaunantys jauni pilotai, besitikintys bent taip priartėti prie darbo padangėje.

Į kitą etapą pateko tie, kurie buvo labiausiai motyvuoti, malonūs ir pasitikintys savimi, – kitu atveju per kelias minutes gali tik taukšti niekus, o ne „parduoti“ save darbdaviui. Po likusių atrankos etapų dvidešimties atrinktųjų greta dar labiau praretėjo. Išgvildenę lėktuvuose kylančias konfliktines situacijas ir parodę savo kūrybiškumą, paskutiniame etape liko tik keli labiausiai norintys tapti skrydžių palydovais. Vėliau jų laukia bemaž mėnesį trunkantys mokymai ir tik po jų – išsvajotieji skrydžiai.

Keitėsi kontaktiniais duomenimis

Pirmasis skrydžių palydovų atrankos etapas, po kurio buvo atsijota didžioji dalis kandidatų, truko kelias valandas, tad jaunuoliai per jas turėjo laiko ne tik čiauškėti apie kasdienius dalykus, bet ir megzti naudingas pažintis.

Vieni su kitais jie dalijosi ne tik sava darbo patirtimi, bet ir darbdavių, daugiausia restoranų ar viešbučių vadovų, kuriems šiuo metu reikalingas pastiprinimas, kontaktiniais duomenimis. Tam atvejui, jei skrydžių palydovais tapti nepavyktų. Tačiau kodėl jaunimas taip veržiasi skristi? Vieni atrankoje sutikti jaunuoliai stiuardus įsivaizduoja kaip gerą algą gaunančius, tačiau mažai dirbančius žmones.

Iš tiesų skrydžių palydovai dirba ne nuo 8 val. ryto iki 5-os vakaro kasdien, o pagal sudarytą grafiką, atlyginimą gauna ne mažesnį nei 2 tūkst. litų. Būtent tai ir vilioja jaunimą – su mokslais suderinamos pareigos ir galimybė tapti finansiškai nepriklausomiems nuo tėvų. Tiesa, kiti į tokį darbą žiūri ne kaip į laikiną, o kaip į perspektyvų, užtikrinantį karjeros galimybes.

Atrankoje dalyvavę jaunuoliai buvo nepėsti – internete ir iš pažįstamų jie prisirinkę informacijos, kad iš paprasto stiuardo paskui gali tapti visos komandos vadu, o dar vėliau – ir atrankas organizuojančiu specialistu. Taip pat gali migruoti iš vienų oro linijų bendrovių į kitas ir sotų gyvenimą užsitikrinti ne vieniems, o dešimčiai ar daugiau metų.

Profesija patraukliausia jaunimui

Kad skrydžio palydovo darbas lyg magnetas traukia jaunimą, patvirtino ir stiuardų mokymus bei atrankas įvairioms oro linijų bendrovėms organizuojančios Baltijos aviacijos akademijos kokybės vadybininkė ir orlaivių palydovų mokymų instruktorė Jurgita Balevičienė.

„Stiuardo darbas patrauklus visiems tiems, kurie nenori “nuo 8-ių iki 5-ių„ trunkančios rutinos biure. Pastebėjome, kad apie 80 proc. kandidatų – merginos nuo 18 iki 28 metų. Galima teigti, jog oro linijas labiau renkasi merginos. Greičiausiai taip yra dėl estetikos, glamūrinio profesijos įvaizdžio, pavyzdžiui, uniformas prestižinėms oro linijų bendrovėms kuria žinomi mados namai, kaip “Pierre Cardin„, “Dior„, “Nina Ricci„, taip pat dėl globėjiškumo ir motiniškų instinktų, taip reikalingų aptarnaujant keleivius“, – teigė J.Balevičienė.

Skrydžio palydovo darbas patraukliausias būtent jaunimui, nes šeimą sukūrę žmonės nenori nuolat keliauti ir dirbti pagal tokį grafiką, kai kartais net Kūčias ar Kalėdas tenka sutikti ne su artimaisiais, o viešbučių restoranuose su kolegomis. Tiesa, kartais atsiranda ir vyresnių žmonių, siekiančių pakeisti gyvenimo būdą.

„Naujausia “Qatar„ oro linijų bendrovei vykdyta atranka parodė, jog tai gali būti ir penkiasdešimtmetis, norintis keisti gyvenimo būdą ir pradėti nuo nulio. Pagrindinis klausimas yra patirtis ir motyvacija – ar žmogus suvokia, kad reikės pradėti nuo pat pradžių, ne vadovauti biurui, o ir padavinėti kavą keleiviams?“ – sakė J.Balevičienė.

Pasak moters, patrauklus stiuardo, stiuardesės įvaizdis ir galimybė pusryčiauti Paryžiuje, o vakarieniauti Katmandu pritraukia gerokai daugiau kandidatų, negu apskritai yra darbo vietų. Paprastai jų skaičius konkurse svyruoja nuo 5 iki 100 kandidatų į vieną vietą. Tačiau atrankos į tokią poziciją vyksta gana retai.

„Vienam orlaiviui aptarnauti paprastai reikia keturių penkių įgulų, vieną vidutinio dydžio orlaivio įgulą sudaro keturi penki žmonės. Taigi pagrindinės atrankos paprastai skelbiamos oro linijų bendrovei plečiant orlaivių parką. Darbą Lietuvoje rasti iš tiesų sunku – aviacijos rinka maža, todėl neturime didelės orlaivių stiuardų paklausos. Svajojantiems dirbti stiuardu ar stiuardese patarčiau bandyti įsidarbinti užsienio bendrovėse. Nemažai lietuvių jau šiandien dirba bendrovėms “Ryanair„, “Emirates„, “Qatar„, “Etihad„, “Lufthansa„, “Airbaltic„, “Wizzair„, “Iberia", – kalbėjo J.Balevičienė.

Specialaus išsilavinimo nereikia

Tačiau įsisukę į skrydžio palydovų komandą ir pradirbę joje ilgiau jaunuoliai tokį darbą ima vertinti ne tik kaip trumpalaikę galimybę užsidirbti ir tai derinti su mokslais, bet ir kaip karjeros galimybių suteikiantį užsiėmimą.

„Skaičiuojame taip – jeigu stiuardu pradirbai metus, greičiausiai dirbsi ir dar penkerius. Apie 70 proc. kolektyvo narių oro linijų bendrovėse lieka dirbti 5 metus ir ilgiau. 7–10 metų galėtų būti ta riba, kai daugiau dėmesio imama skirti šeimai ir stabilumui“, – sakė J.Balevičienė.

Ji įvardijo ir kokie reikalavimai keliami žmonėms, norintiems tapti skrydžių palydovais. „Pagal ES šalyse galiojančius reikalavimus stiuardas ir stiuardesė turi būti bent 18 metų, baigęs vidurinę mokyklą, turėti antros klasės sveikatos pažymėjimą, mokėti plaukti, skaityti, rašyti ir suprantamai bendrauti “pasauline aviacijos kalba„ – anglų kalba. Žinoma, papildomų kalbų mokėjimas suteikia pranašumą. Mokant bent kelias iš jų, bus kur kas lengviau įsidarbinti užsienio oro linijų bendrovėse. Didelį pranašumą turi ir tie kandidatai, kurie jau yra dirbę klientų aptarnavimo srityje, pavyzdžiui, barmenu ar administratore. Iš esmės kandidatai turi būti sveiki ir stiprūs“, – vardijo J.Balevičienė.

Asmeninės savybės – labai svarbu

Labai svarbus ir žmogaus charakteris, jo būdo savybės. Tai turi būti tas, kuris myli žmones, moka prisitaikyti, yra greitas, operatyvus ir komunikabilus, sugeba valdyti stresines situacijas. Apranga, šukuosena, makiažas, sutvarkyti nagai, manieros, kalbėjimo tonas, šypsena taip pat svarbu. Skrydžių palydovai visuomet privalo būti pasitempę, elegantiški, tvarkingi, ramūs ir orūs. Tokie orlaivio palydovai keleiviams suteikia pasitikėjimo jausmą, kelia mažiau streso ir formuoja gerą bendrovės įvaizdį.

„Orlaivyje gali sėdėti keli šimtai žmonių – vienas galbūt sunkiai atsikėlė į ankstyvą skrydį, kitas jaudinasi dėl artėjančio verslo susitikimo, trečias apskritai bijo skristi lėktuvu. Stiuardo darbas – ne tik gražiai šypsotis ir pilstyti kavą, bet ir užtikrinti jų saugumą ir, kiek įmanoma, gerą nuotaiką. Svarbu, kad stiuardas ar stiuardesė mėgtų bendrauti su žmonėmis, būtų empatiškas ir kiekvienoje situacijoje ieškotų pozityvių sprendimų. Juk kartais laiku ištartas žodis ar šypsena gali “išgelbėti„ kam nors dieną“, – pridūrė J.Balevičienė.

Be skrydžių palydovo, jaunimas Lietuvoje vaikosi ir kitų pelningesnių darbų. Lietuvos darbo biržos duomenimis, jaunuoliai dažniausiai vengia nekvalifikuoto darbo, viešųjų darbų, o nori tokio, už kurį atlyginimas siektų bent 1,5–2 tūkst. litų.

2013 m. sausio 1-ąją šalyje buvo įregistruota 25,4 tūkst. bedarbių iki 25 metų. Naujausiais ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos jaunimo nedarbo rodiklis siekė 24,2 proc. ir nuo ES vidurkio (23,7 proc.) buvo nutolęs 0,5 proc.

Komentarai

Valdas Maksvytis

Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vyriausiasis specialistas

Jaunimo įsidarbinimo galimybės nemažai priklauso nuo bendros situacijos darbo rinkoje, kuriai gerėjant didėja ir jaunimo integracijos į darbo rinką galimybės. Manytina, kad su didžiausiomis įsidarbinimo problemomis susiduria nekvalifikuotas ir nemotyvuotas jaunimas. Jų įsidarbinimo galimybės pačios menkiausios. Todėl norint išvengti nedarbo svarbu įgyti darbo rinkoje paklausią profesiją.

Svarbiausios jaunimo nedarbo priežastys: profesinio pasirengimo, darbo patirties trūkumas arba įgytų profesinių žinių ir darbo rinkos reikmių neatitikimas. Darbo ieškantiems jaunuoliams dažnai įsidarbinti sukliudo nesugebėjimas savęs pristatyti arba atkaklumo trūkumas.

Įdarbinti jaunimą yra vienas svarbiausių Lietuvos darbo biržos uždavinių ir prioritetų. 2012 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos darbo birža ir jos 10 teritorinių darbo biržų pradėjo įgyvendinti Europos socialinio fondo finansuojamą projektą „Jaunimo užimtumo didinimas“, kuriuo siekiama skatinti jaunimo užimtumą, sudarant galimybes įgyti praktinių įgūdžių ir įsitvirtinti darbo rinkoje. Į projekto veiklas planuojama įtraukti ne mažiau kaip 6000 jaunuolių iki 29 metų. Įdarbinę jaunuolius vidutiniškai keturiems mėnesiams darbdaviai gali gauti iki 50 proc. darbo užmokesčio popieriuje subsidiją, o įdarbinę neįgaliuosius, priklausomai nuo įdarbinto asmens darbingumo lygio, – nuo 60 iki 75 proc.

Rita Karavaitienė

Personalo atrankos įmonės „CV-Online“ rinkodaros vadovė

Jaunimo, paliekančio gyvenimo aprašymus mūsų portale, nei padaugėjo, nei sumažėjo. Technologijos jauniems žmonėms suprantamesnės, todėl duomenų bazėje didžioji dalis gyvenimo aprašymų ir yra jaunimo.

Yra ir darbo skelbimų, tinkamų jaunimui, negalima teigti, kad jaunimas Lietuvoje neturi darbo. Tačiau studentams siūlomos žemesnės pareigos, kur reikia mažiau atsakomybės, pavyzdžiui, prekyboje – pardavėjas, kasininkas, konsultantas, sandėlio darbuotojas. Studentai suvokia, kad tokį darbą galima derinti su studijomis, šiek tiek užsidirbti, tačiau su tokiais darbais savo karjeros nesieja. Jeigu darbas biure, studentui paprastai siūloma pusė etato, mažesnis atlyginimas, būtinai būna bandomasis laikotarpis, kad žmogus įrodytų, jog tikrai tinka tam darbui ir jam galima patikėti svarbesnes užduotis.

Be to, jaunimas jaunimui nelygu. Vienas dar būdamas pirmame kurse gali užimti vadovaujamas pareigas, o kitas ir po dviejų magistrų nesugeba darbo susirasti. Daug kas priklauso nuo asmeninių savybių, sugebėjimo save pateikti, pristatyti darbdaviui, noro ir darbo rinkos suvokimo. Kartais jaunimas užsibrėžia ribą, kad be 2 tūkst. litų nedirbs, ieško būtent tokio darbo ir praranda daug galimybių.

Nerijus Mačiulis

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas

Jaunimo nedarbo problemos nėra. Teiginys, kad jaunimo nedarbas yra didelis, atsiranda, nes skirtingai žiūrima į skaičiuojamus rodiklius. Pavyzdžiui, Statistikos departamentas žiūri, kiek jaunuolių negali susirasti darbo, ir ima santykį su aktyvių darbo rinkoje jaunuolių skaičiumi. Pagal šį rodiklį – taip, nedarbas yra 27 proc. Tai reiškia, kad apie 100 tūkst. jaunuolių dirba, o apie 30 tūkst. negali susirasti darbo. Taip pristatoma, kad kas trečias jaunuolis Lietuvoje negali susirasti darbo. Bet iš tiesų jaunų gyventojų yra 440 tūkst. ir 70 proc. jų mokosi mokykloje, profesinėse mokyklose, kolegijose arba universitetuose, tokių yra apie 300 tūkst.

Visa tai dėmesį nukreipia ne ta linkme, nes Statistikos departamento skaičiuojamas nedarbo rodiklis neatsigręžia į darbo rinkos aktyvumą. Jis Lietuvoje labai mažas – 70 proc. nedirba ir neieško darbo, nes tuo metu mokosi. Iš darbo biržos duomenų matoma, kad jaunų bedarbių nedarbo lygis yra 6,7 proc. ir jis beveik dvigubai mažesnis negu kitų amžiaus grupių. Tačiau tai populiarus klausimas, nes ši problema aktuali Ispanijoje, Graikijoje, bet Ispanijoje nedarbo lygis didesnis nei 50 proc. – yra skirtumas nuo Lietuvos.

Problema neteisingai interpretuojama. Lietuvoje jauni žmonės vieni iš tų, kurie vėliausiai ES baigia mokyklą, būdami 19-os. Beje, Lietuva viena iš nedaugelio likusių ES valstybių, kur bakalauro studijos trunka ketverius, o ne trejus metus. Be to, labai didelė dalis baigusių universitetus iš karto nori studijuoti magistrantūroje. Jaunas žmogus nuo 15 iki 24 metų didelę dalį laiko praleidžia universitete, mokykloje, o tai iškreipia nedarbo rodiklius. Jeigu žiūrime į tikrąjį nedarbą, matome, kad problema ne tokia didelė. Yra 26 tūkst. jaunuolių, kurie negali susirasti darbo, pusė jų neturi jokio profesinio pasirengimo. 15 tūkst. yra tokių, kurie baigė devynias klases, neįgijo jokio profesinio išsilavinimo, neįgijo jokio amato, metė mokslus po devynių klasių ir ėjo dirbti į statybas labai populiariu laikotarpiu – 2005–2007 m., kai statybininkas neturėdamas jokio išsilavinimo ir nešiodamas kibirus galėjo 5 tūkst. litų užsidirbti.

Tai yra problema – kaip atsitiko, kad tokia didelė dalis jaunuolių metė mokslus ir nusprendė ne mokytis, o dirbti statybose? Dar viena problema – kita pusė tų beveik 30 tūkst. bedarbių yra diplomuoti specialistai, kurių kompetencijų visiškai nereikia darbo rinkoje. Reikėtų kalbėti, kodėl universitetai vis dar rengia tokias programas, kasmet kuria naujas? Aukštojo mokslo sistema nukreipta į kiekybę, o ne į kokybę – suteikiamas diplomas, bet nepaisoma, kokia iš jo bus nauda. Yra dvi problemos – kaip priversti, kad jaunuoliai nemestų mokslų, ir kaip paskatinti rinktis paklausias profesijas? Nedarbo lygis tikrai nėra aukštas – iš 440 tūkst. jaunuolių darbo neturi 30 tūkst. Tai nėra dramatiški skaičiai. Kai užmirštama, kiek iš jų mokosi, galima dirbtinai išpūsti skaičius ir ne ten ieškoti problemos.