Augo sąnaudos

Vidutinis mėnesinis (bruto) darbo užmokestis 2017 m. ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su 2016 m. tuo pačiu laikotarpiu, išaugo 7,5 proc. Įmonių sąnaudos 2016 m., palyginti su 2015 m., augo ketvirtadaliu – nuo 3 iki 4 mlrd. eurų, o grynasis pelnas – nuo 3,7 iki 4,5 mlrd. eurų.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistas Aleksandras Izgorodinas pripažino, kad darbo sąnaudų augimas – viena iš opiausių temų verslui. Vis dėlto, anot jo, darbo sąnaudas didina ir įmonių noras investuoti į darbo efektyvumą.

"Pernai apyvarta gamybos sektoriuje augo apie 16 proc., tačiau tuo pat metu veiklos sąnaudos augo 30 proc., o administracinės sąnaudos – apie 40 proc. Be abejo, tai yra susiję su darbo užmokesčio augimu. Kita vertus, įmonių pelningumas krito ne tik dėl to: yra ir antras svarbus veiksnys – įmonių santykiai su bankais buvo įvertinti neigiamu rodikliu. Tai reiškia, kad įmonės sumokėjo daugiau palūkanų, sparčiau skolinosi, be kita ko, turėjo didesnį apetitą plėtrai bei investicijoms. Didelę dalį įmonių pelno sumažino būtent išlaidos plėtrai", – aiškino A.Izgorodinas.

Laimėtojai ir pralaimėtojai

Banko "Luminor" vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas atkreipė dėmesį į tai, kad į vidaus rinką orientuoti sektoriai dažnai tiesiog permeta darbo užmokesčio augimą didindami kainas, dėl to nukenčia mažiausiai, o į eksportą orientuotoms įmonėms padengti papildomas darbo sąnaudas yra nelengva užduotis.

Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. 61,8 proc. visos Lietuvos pramonės produkcijos buvo išvežama į užsienio rinkas.

Eksportuojančioms įmonėms, priklausomai nuo sektoriaus, tenka gana nemažas iššūkis susitvarkyti su augančiomis darbo sąnaudomis.

"Eksportuojančioms įmonėms, priklausomai nuo sektoriaus, tenka gana nemažas iššūkis susitvarkyti su augančiomis darbo sąnaudomis. Aukštųjų technologijų įmonės per daug nesiskundžia, nes joms yra labai geros eksporto perspektyvos, tad jeigu įmonė augina savo prekės ženklą, įsilieja į naujas rinkas, ypač Skandinavijoje, tai jų konkurencinis pranašumas išlieka. Transporto sektorius šią problemą sprendžia įsiveždami daugiau darbuotojų iš užsienio, visų pirma iš Ukrainos", – tvirtino Ž.Mauricas.

"Žinoma, tokias įmones darbo užmokesčio pakilimas (net ir lengvesnis) stumia į nuostolį, todėl tokioms įmonėms tai yra didžiausias iššūkis. Joms reikia kažkaip efektyvinti darbo našumą arba investuoti į automatizaciją, blogiausiu atveju – pagalvoti apie veiklos sustabdymą. Tie sektoriai, kurie buvo priklausomi nuo pigios darbo jėgos, jų perspektyva Lietuvoje yra ganėtinai neaiški", – pastebėjo ekonomistas.

Ž.Maurico teigimu, dėl darbo užmokesčio augimo kylanti perkamoji galia dažniausiai atsveria įmonių patirtus nuostolius, kartais net ir į eksportą orientuotoms įmonėms, mat vartojimo augimas dėl gerėjančios ekonominės padėties yra pastebimas ir svetur.

"Eksporto sektorius šiuo metu atrodo tikrai neblogai, ypač Skandinavijoje. Atsigauna ir Vakarų Europa. Eksportuojančios įmonės dabar labiau skundžiasi darbuotojų trūkumu, o ne darbo užmokesčio augimu, juolab kad jis kyla mažiau nei Latvijoje ir tik šiek tiek daugiau nei Lenkijoje, todėl konkurencinio pranašumo nesame praradę. Įmonėms tik kyla iššūkis rasti reikiamų darbuotojų. Manau, kad šiemet planuojamas 6 proc. darbo užmokesčio metinis augimas Lietuvai būtų sveikas, ypač jei produktyvumas spėtų paskui atlyginimą", – prognozavo ekonomistas.

Robotų poreikis

A.Izgorodinas pagrindine dabartine įmonių bėda išskyrė įvairių specialistų trūkumą, dėl to ne tik sparčiai kyla atlyginimai, bet ir tenka ieškoti naujų darbo našumo skatinimo priemonių.

"Šiuo metu Lietuvos darbo jėgos pajėgumas siekia apie 75 proc. Tai rodo, kad trys ketvirtadaliai darbingo amžiaus žmonių turi darbą arba jo neturi, tačiau labai aktyviai ieško. Šis rodiklis smarkiai viršija ES vidurkį – jis yra aukščiausias nuo Lietuvos įstojimo į ES. Paruošti daugiau darbuotojų mes jau praktiškai nebegalime, nes visi, kurie nori, jau faktiškai dirba ar labai noriai ieško darbo. Pramonė šiandien pagamina 51 proc. daugiau produkcijos nei prieš krizę, bet tai padaro su 14 proc. mažesniu darbuotojų skaičiumi", – kalbėjo A. Izgorodinas.

Pasak jo, nedarbo lygis šiuo metu nustojo mažėti, nes maždaug 40 proc. visų bedarbių yra ilgalaikiai, t.y. dėl kvalifikacijos trūkumo ar mažos motyvacijos nenorintys eiti į darbo rinką.

"Tokių žmonių iš nedarbo į darbo rinką tikrai neįtrauksime. Dėl to mes ir turime tokią keistą situaciją, kad pramonės gamyba praėjusiais metais išaugo 7 proc., o eksportas 12 proc. Mūsų darbo rinka paprasčiausiai yra ties piko riba – darbas vyksta  maksimaliais resursais. Tai taip pat viena iš priežasčių, kodėl atlyginimai kyla taip smarkiai", – pridūrė A.Izgorodinas.

Anot jo, dėl sparčiai augančio eksporto ir gamybinio pajėgumo trūkumo įmonės vis labiau investuoja į naują įrangą bei robotizaciją. Tokie veiksniai trumpuoju laikotarpiu sumažina įmonių pelną, tačiau tai yra neišvengiama, kadangi darbo sąnaudų augimas sustoti neketina.

Apdirbamosios gamybos produkcija nuo 2010 iki 2016 m. Lietuvoje išaugo 33,2 proc., kai darbuotojų skaičius apdirbamojoje gamyboje padidėjo vos 5,2 proc., skelbia Eurostatas.

Ž.Mauricas pasidžiaugė gana sparčiai mūsų šalyje vykstančia automatizacijos plėtra Lietuvoje – jis pažymėjo, jog investicijos į technologijas yra sėkmingos ateities garantas.

"Džiugu, kad yra investuojama į robotizaciją, nes galbūt Lietuva buvo per ilgai užsižaidusi tokioje iliuzijoje, kad ji visuomet išliks pigios darbo jėgos šalimi. Mes turime investuoti į technologijas, perspektyvumą ir vadovavimo efektyvumą. Blogiausia tik toms įmonės, kurios buvo priklausomos nuo pigios darbo jėgos bei įmonės, kurios dirba mažesniuose miesteliuose, nes ten dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo apyvartos kėlimo perspektyvos yra ribotos. Žinoma, tokiu atveju toms įmonėms papildomai investuoti į aptarnavimo kokybės gerinimą ar ekologiškumą neleidžia arba per maža perkamoji galia, arba gyventojų skaičiaus mažėjimas. Sakyčiau, kad tokios įmonės yra pasmerktos tam tikrai stagnacijai", – nuogąstavo Ž.Mauricas.