Vis dėlto, neigiami demografiniai duomenys nesustabdo nuolatinio vidutinio atlyginimų kilimo, vienam gyventojui tenkančio BVP augimo. Tai lemia sparčią Vilniaus plėtrą –  šis miestas yra vienintelis iš didžiųjų, kuriame gyventojų skaičius auga. Jų taip pat daugėja Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos rajonų savivaldybėse – vadinamosiose žiedinėse, apsupusiose didmiesčius. Ilgą laiką tokią miestiečių migraciją lėmė ekonominės priežastys – užmiestyje pigiau pasistatyti namą, o reikiama inžinerine infrastruktūra galiausiai priversta pasirūpinti vietos valdžia.

Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas atkreipia dėmesį į dalies tokių gyventojų negarbingą elgesį: „Nemaža dalis individualių namų statytojų statybos leidimą gauna pareikšdami, kad jiems infrastruktūra nėra reikalinga. Taip jie pasistato namus, kurie nėra prijungti prie vandentiekio, nuotekų sistemų, nėra išgrįstų kelių ir šaligatvių. Vėliau tokių taupių gyventojų gausėja ir jie iš savivaldybių ima reikalauti spręsti jų problemas – atvesti reikalingas sistemas, išasfaltuoti kelius, galiausiai kurti ir kitą, socialinę, infrastruktūrą – statyti darželius, praplėsti viešojo transporto tinklą“.

Šiuo metu jokie teisiniai mechanizmai nekontroliuoja miestų bei rajonų plėtros, ji tapusi nevaldoma ir dažnai – neracionali. Pavyzdžiu galėtų būti Kaunas, kuriame yra sukurta tiek inžinerinių sistemų, nutiesta kelių, sukurtas platus patogaus gyvenimo tinklas, kad jame puikiai sutilptų pusė milijono miestiečių. Tačiau visą šią sistemą turi išlaikyti jau mažiau kaip 300 tūkst. kauniečių. Be to, net du milijonai paryžiečių gyvena vos ketvirtyje Vilniaus užimamo ploto.

„Vakarų Europoje analogiškų situacijų nerasime – miestai žino, kurios teritorijos turi būti vystomos, kur turi telktis gyventojai, ten ir keliauja savivaldos investicijos. Lietuvoje mokesčių mokėtojų pinigai, deja, dažnai tarnauja individualiems poreikiams, – teigia M. Narmontas. – Turime suprasti, kad kiekvienas išgrįsto ar asfaltuojamo kelio, vandentiekio, šaligatvio ar dviračių tako kilometras reikalauja didžiulių pinigų, vėliau kainuoja ir jų išlaikymas. Mes nesame tokie turtingi, kad bendrai suneštomis lėšomis pajėgtumėme apstatyti ištisas dykynes“.