Apie tai diskutavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas Mindaugas Statulevičius ir NT brokeris Darius Ringaitis.  

– Kokių klaidų nedaryti įsigyjant nekilnojamąjį turtą? Dariau, teko praeiti tą procesą Ispanijoje, ar turite kažkokių patarimų tiems, kurie planuoja tai daryti?

– Prieš įsigyjant turtą, reikia susipažinti su rinka. Jeigu Lietuvoje, galima sakyti, segmentai yra labai įvairūs ir skirtingi pagal vietoves bei regionus, Ispanijoje yra ženkliai daugiau kriterijų, nuo ko priklauso turto vertė ir įsigijimo sąlygos.

Klaidų gali pasitaikyti ir Lietuvoje, ir Ispanijoje, reikėtų turėti patikimą brokerį, kuris supažindintų su skirtumais vieno ar kito turto, kurį apžiūri. Tikrai visada rekomenduoju turėti teisininką, pats turėjau vieną klaidą, kuri, atrodo, neturėjo atsitikti. Ten yra bendrijos, komunos mokesčiai, priklausomai nuo to, kokioje urbanizacijoje gyveni, mėnesiniai mokesčiai gali labai skirtis. Jeigu urbanizacija yra kuklesnė, vienas nedidelis baseinas ir daugiau nieko, gali kainuoti 100 eurų per mėnesį, bet jeigu turime didelį baseiną, jis yra šildomas, gražiai prižiūrimą aplinką, pirtį, teniso kortus, kaina užauga – gali būti ir 500, ir 1 tūkst. eurų. Šioje vietoje šiek tiek apsigavau.

– Ir dar nekilnojamojo turto mokestis.

– Jis ten nėra labai reikšmingas – 0.2 proc. Pavyzdžiui, nuo 300 tūkst. eurų – 600 eurų, nėra didelis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Mindaugai, lietuviai būsto žvalgosi už Lietuvos ribų, siekdami diversifikuoti savo turtą. Ar žmonės jaučia nerimą, ar visgi viskas yra gerai ir žmonės drąsiai investuoja Lietuvoje?

– Čia yra jautri ir individuali tema. Kiekvienas individualiai toleruoja ir priima riziką – vieni turi galimybę žvalgytis alternatyvų, kiti galbūt ne, nes čia tėvai, seneliai, kiti įsipareigojimai, kurie juos pririša prie mūsų šalies ir žmonės nenori turėti kažkokių greitų alternatyvų. Dėl to investuoja čia, kuria ir prisideda prie saugios Lietuvos.

Aš sakau, kad pilna Lietuva žmonių, investicijų tiek užsienio, tiek vietos, yra saugi šalis. Tokią taisyklę esu sau nusistatęs ir jeigu kas paklausia, dažniausiai taip atsakau. Kaip ir minėjau, tai yra individualu. Jeigu čia turi verslą, verslo saugumo klausimai, galbūt verslas galėtų turėti kažkokį turtą ar partnerystę su užsienio šalimis, kas leistų šiek tiek tą riziką valdyti. Jeigu verslas yra vietinis, tada stengiesi maksimaliai prisidėti prie vietos saugumo, galbūt gynybos obligacijų ar maksimaliai remti Ukrainą ir tikėti tuo, kad esame NATO, Europos Sąjungos šalis.

Kaip dabar rodo realybė, pasaulyje turime daugiau šalių, kurios gyvena prie tokių įkaitusių kaimynų, ne vienerius metus minime Izraelį, matome, kas ten vyksta, ta pati Korėja. Kalbant apie Pietų Korėją, kadangi ji yra Šiaurės Korėjos kaiminystėje ir jos agresyvūs veiksmai... Agresyvus Kinijos elgesys, stebint NT rinką ir žmonių elgesį, matosi, kad jie gana ramiai elgiasi ir žino, kad iš ten nepabėgsi, ir jeigu nori tęsti savo gyvenimą, veiklą, leisti savo vaikus į studijas, tiesiog prisidėsi maksimaliai ir ginsi tą šalį.

Čia yra toks vertybinis požiūrio klausimas ir niekada negaliu patarti, kaip elgtis. Matome, kad ta saugumo tema buvo labai ryški prieš kokius 2,5 metų, kai prasidėjo aktyvioji karo fazė. Dabar tiek mūsų vystytojai, tiek klientai nebekelia to į pirmą reikšmę, labiau yra prieinamumas, galimybė pasiskolinti ir panašiai.