Viešojo maitinimo verslas ypač pajuto sausrą gyventojų piniginėse. Nemažai kavinių ir restoranų buvo priversti užsidaryti. Tačiau didieji restoranų tinklai pažėrė nuolaidų ir net šventė įkurtuves.

Kaip nuo žąsies vanduo. Toks įspūdis galėtų susidaryti stebint, kai net per sunkmetį atsidaro naujų "Čili" tinklo restoranų. Vis dėlto bendrovės "Čili Holdings" generalinis direktorius Dainius Kalina pripažįsta, kad praėję metai nebuvo lengvi: apyvarta mažėjo, teko atsisakyti dalies darbuotojų ir pristabdyti plėtros planus. Tačiau viena rinkos lyderių nusprendė stoti į dar aktyvesnį mūšį dėl klientų ir, be jau įprastų picų, tradicinio lietuviško maisto, kinų patiekalų, ėmė gaminti kebabus.

– "Čili" grupei vadovaujate dvejus metus. Kaip įvertintumėte 2009-uosius po 2008-ųjų, kurie dar buvo ekonomikos pakilimo metai?

– 2009-ieji buvo nelengvi visai Lietuvai. Ne išimtis ir mūsų tinklas. Pernai mūsų apyvarta sumažėjo trečdaliu, teko atleisti apie 20 proc. darbuotojų, tačiau lankytojų skaičius išliko stabilus. Viena "Čili" tinklo apyvartos sumažėjimo priežasčių buvo ta, kad rudenį pakilus pridėtinės vertės mokesčiui (PVM), patiekalų kainos mūsų restoranuose liko tokios pačios. Apyvarta taip pat krito dėl organizuojamų akcijų ir nuolaidų. Kiekvieną mėnesį nuolaidoms skiriame apie 0,5 mln. litų.

– Pernai ir toliau plėtėsi "Čili Holdings" valdomų viešojo maitinimo įstaigų tinklas. Ar tokia plėtra – nepernelyg rizikingas sprendimas per krizę?

– Pernai atidarėme tris naujus restoranus. Ši plėtra buvo iš anksto suplanuota, restoranai buvo pasirinkti tose vietose, kuriose gausiai lankosi žmonės, kur yra nuolatiniai jų srautai. Jau dabar matome, kad ir per nuosmukį duris atvėrę restoranai – teisingas mūsų žingsnis. Kad ir kokia krizė kamuotų, žmonės lankosi restoranuose. Galbūt jų apmokamos sąskaitos mažesnės, tačiau jie ateina, nes nenori keisti savo įpročių. Žinoma, jei ne krizė, plėtra būtų buvusi kur kas drąsesnė.

– 2009-aisiais "Čili" gana aktyviai siūlė nuolaidų – kuponai buvo platinami net pašto dėžutėse. To imtis buvote priversti dėl paaštrėjusios konkurencijos?

– Pastebėjome, kad mūsų svečiai yra jautrūs kainai, todėl platinome kuponus, rengėme akcijas ir siūlėme nuolaidas arba galimybę už vieną kainą įsigyti du patiekalus. Esame lankstūs – greitai reaguojame į pokyčius rinkoje, stebime vartotojų elgesį ir, atsižvelgdami į jį, rengiame jiems įvairius pasiūlymus. Naujausias – laimės valandos, per kurias "Čili picos", "Čili kaimo", "Čili Kinijos" restoranuose patiekalų galima įsigyti vos už 5 litus.

– Kai kurios viešojo maitinimo įstaigos šiek tiek apkarpė kainas, tačiau sumažino ir porcijų dydį. Kodėl "Čili" nepasuko šiuo keliu?

– Nemanome, kad toks žingsnis būtų teisingas. Vargu, ar jis patiktų mūsų svečiams, o jų prarasti mes nenorime. Kadangi per įvairias akcijas mažėjo vidutinė mūsų patiekalo kaina, tai ir svečių skaičius išliko stabilus.

– Kaip vertinate 2010-ųjų pradžią? Ar ji nuteikia optimistiškai, ar verčia sunerimti?

– Sausis ir vasaris tradiciškai būna mėnesiai, kai restoranuose sumažėja lankytojų skaičius, o kovo skaičiai nuteikia optimistiškai. Smarkiai augo užsakymų į namus ir biurus skaičius internete ir telefonu 1822. Pastebėjome, kad atsirado poreikis net anksti ryte užsisakyti maisto į namus. Deja, kol kas ryškaus klientų skaičiaus padidėjimo restoranuose nėra. Žmonių gali pradėti daugėti tik tada, kai sumažės nedarbas, o jo lygis vis dar kyla.

Žinoma, jeigu patiekalų kainos būtų dar mažesnės, daugiau žmonių ateitų į viešojo maitinimo įstaigas, būtų sukurta daugiau darbo vietų. Tačiau tam reiktų mažesnio PVM tarifo. O tai jau politinis sprendimas.

– Teko girdėti nuogąstavimų, kad picerijų era Lietuvoje jau baigiasi. Esą lietuviai atsivalgė greitojo maisto, o šis – dar ir nesveikas. Ką pasakytumėte tokiems skeptikams?

– Aš jiems priminčiau istoriją, kad atsiradus fotografijai daugybė skeptikų tvirtino, jog dailei dabar jau galas. Bet taip neatsitiko. Greitėjant gyvenimo tempui, greitojo maisto restoranų poreikis Lietuvoje tik augs. Nors terminas "greitasis maistas" atsirado kiek daugiau nei prieš 150 metų, tokiu maistu prekiauta jau senovės Graikijoje. O šiuolaikiniam žmogui greičiau pavalgyti tampa dar aktualiau. Mes jam galime tai pasiūlyti. Šįmet didelis mūsų dėmesys skiriamas tam, kad didėtų aptarnavimo greitis.

Greitai pagamintas maistas nebūtinai yra nesveikas. Mes siūlome labai daug salotų, patiekalai gaminami vietoje. Kiekvienas asmuo gali pasirinkti, ar valgyti iš dienos pietų valgiaraščio patiekalą, kuris bus atneštas per 5–10 minučių, ar laukti kepsnio, kuris bus gaminamas pusvalandį ar ilgiau.

– Ar jūs pats didelį dėmesį skiriate "Čili" patiekalų kokybei?

– Žinoma. Aš dalyvauju atrenkant naujus patiekalus ir labai skatinu darbuotojų iniciatyvą siūlant valgiaraščio pakeitimus. Be to, mūsų restoranuose visi patiekalai gaminami be produktų, turinčių genetiškai modifikuotų organizmų (GMO). Apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai juos vertina neigiamai, o mums svarbi jų nuomonė. Tiesa, galima būtų diskutuoti, ar GMO tikrai nesveika, bet kol kas, žinodami klientų nuomonę, nenorime jiems suteikti nemalonių emocijų. Į tai atsižvelgiame ir užsakydami žaliavas iš tiekėjų.

– Dažnai tenka užsukti į restoranų virtuves?

– Tiesą sakant, labai dažnai, ypač pastarąjį mėnesį, nes "Čili picos" ir "Čili kaimo" restoranuose vyko patiekalų konkursas. Per jį kiekviename restorane buvo specialus tik to restorano valgiaraštis.

– Kur jūs pats dažniausiai pietaujate?

– "Čili" restoranuose. Kadangi mūsų tinkle daugiausia yra "Čili picos" restoranų, tai į juos dažniausiai ir užsuku. Šiame versle turi būti kuo arčiau savo klientų, kad pastebėtum jų įpročių pokyčius. "Čili" tinkle labai skirtingos virtuvės: "Čili pica" skiriasi nuo "Čili kaimo", o "Čili Kinija" – nuo "Tokyo". Taigi net nespėju išragauti visų valgiaraštyje esančių patiekalų.

Neseniai pristatėme kebabus "Kebači" – jų dar nespėjau atsivalgyti. Tai – maistas, kurį patogu išsinešti ir lekiant gatvėje valgyti arba užsisakyti į biurą, namus. Jie labai populiarūs.

Mūsų siūlomi kebabai nėra standartiniai – pasikonsultavę su užsienio specialistais mūsų technologai sukūrė naują produktą, o šiam suteikėme atskirą prekės ženklą "Kebači". Tai turbūt nėra gera žinia tradicinėms kebabinėms, nes joms teks pasitempti.

Kartais užsuku pas konkurentus, ieškau, ką jie daro geriau, ir randu. Nesimokant nebūtų progreso.

– Gal pats mėgstate gaminti maistą namuose?

– Patiktų, bet šiuo metu tai per brangus malonumas laiko atžvilgiu, todėl mielai valgau "Čili". Net savaitgaliais su šeima mielai čia užsukame. Iš picų labiausiai mėgstu "Tornado", dukra dievina "Septynių kalvų" picą. Žmonai patinka "Tokyo" sušiai ir "Čili kaimo" salotos.

– Anksčiau dirbote kitose prekybos įmonėse. Ko teko išmokti pradėjus vadovauti viešojo maitinimo įmonei?

– Beveik 20 metų dirbau rinkodaros ir nuomos vadovu bendrovėje "Baltic RED Management", valdančioje Kauno prekybos ir laisvalaikio centrą "Mega", dar prieš tai dirbau "Armitanoje", koncerne "MG Baltic Trade", o verslo gudrybių pradėjau mokytis "Kraft Foods". Teko susipažinti su produkto atsiradimo ir keliavimo iki galutinio kliento keliu, jo niuansais, būdingais įvairioms verslo sritims ir pritaikyti jau anksčiau įgytas žinias.

Kiekvienas mano karjeros etapas savaip žavus, nors vadovo darbas net ir įvairiose srityse, mano galva, nelabai skiriasi. Tiesa, pradėjęs dirbti "Čili", pernai dvi dienas dirbau padavėju. Norėjau suprasti šį verslą iš vidaus ir žinoti, ko galima tikėtis ir ko galima reikalauti iš žmonių.

– Ir koks liko įspūdis?

– Vieną dieną dirbau "Čili picoje", kitą – "Čili kaime". Teko šio bei to išmokti. Nors nebuvau geriausias padavėjas, arbatpinigių gavau nemažai. Per abi dienas – 110 litų. Padirbėti padavėju – gera praktika. Neatsisakau to pakartoti, nes tiesiogiai bendrauti su svečiais yra ir smagu, ir naudinga. Kalbinau klientus, kas jiems patinka, ko pasigenda. Nereikia net tyrimų, tereikia bendrauti. Žinoma, būna nepatenkintų klientų, bet reikia taisyti klaidas, ir žmonės lieka patenkinti.

– Ar tiesa, kad per krizę klientai palieka mažiau arbatpinigių?

– Sunku vienareikšmiškai įvertinti. Per bet kurią krizę yra žmonių, kurie uždirba daugiau. O restoranai – viena tų vietų, kur jie palieka pinigus. Galbūt arbatpinigiai šiek tiek sumažėjo, tačiau tai priklauso ir nuo padavėjo, jo pastangų. Kita vertus, krizė sureguliavo daugelio produktų kainas. Daugybė nuolaidų ir akcijų viešojo maitinimo įstaigose, parduotuvėse, pramogoms leidžia žmonėms sutaupyti. Taigi gerai dirbančiam padavėjui klientai tikrai paliks arbatpinigių.

– O jūs pats per krizę uždirbote daugiau?

– (Susimąsto) Ką vadinsime uždarbiu? Mano atlyginimas per metus nepasikeitė. Tačiau, manau, investuotoju į ateitį. Tie rezultatai nėra vienadieniai, matau, kaip galiu užsidirbti daugiau. Žinau, kokie turėtų būti įmonės rezultatai, kad uždirbčiau daugiau. Ir mane tai tenkina.

– Ar dideli tikslai keliami "Čili"?

– Pakankamai dideli. Kiekvieni metai, nepaisant visų krizių, verslui turi būti geresni nei praėjusieji. Kol kas tai pavyksta.

– Tai kokie artimiausi "Čili" planai? Plėtra Lietuvoje? Užsienyje?

– Versle būna pakilimų ir nuosmukių. Tai įprasta. Nuosmukis visada yra dar ir galimybė. Mūsų atveju – optimizuoti verslą, ieškoti naujų plėtros galimybių, didinti franšizės pardavimą, aptarnavimo greitį restoranuose. Pernai per ekonominį atoslūgį atidarėme tris naujus "Čili pica" restoranus. Gruodį akcininkai priėmė sprendimą didinti įstatinį kapitalą iki 90,8 mln. litų. Taip tapome didžiausio įstatinio kapitalo tinklu ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos regione. Šis žingsnis įrodo, kad mes pasitikime savo verslu, planuojame aktyviai jį plėsti. Tai didina mūsų konkurencinį pranašumą, skatina plėtrą ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Šiuo metu vyksta derybos su potencialiais partneriais užsienyje. Manau, kad netrukus galėsime pasidžiaugti ir šių derybų rezultatais.

– "Čili" ir toliau orientuosis į jaunimą?

– Taip. Jaunimas ypač gerai jaučiasi mūsų restoranuose, kurių aplinka nėra įpareigojanti. Žinoma, mes suprantame, kad jauni žmonės ne visada turi daug pinigų, todėl jiems ir suteikiame galimybę naudotis nuolaidomis, "Draugų" kortele. Jau turime 170 tūkst. šios lojalumo programos dalyvių. Kovo pabaigoje savo ištikimiausiems programos dalyviams suteikėme galimybę "Čili litus" iškeisti į grupės "Metallica" koncerto bilietus. Pernai "Draugų" kortelės turėtojams esame dovanoję kelionę į Europos krepšinio čempionatą, ledo šou "Disney on Ice".

– "Čili" tinklas išsiplėtė visoje Lietuvoje. Galbūt esama kokių skirtumų tarp vilniečių, kauniečių ir klaipėdiečių poreikių? Galbūt vieni jų labiau mėgsta vienus patiekalus, kiti – kitus?

– Skirtumų yra, bet jie nelabai ryškūs. Pernai darėme apklausą "Čili kaimo" tinkle. Apklausėme jo svečius Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Paaiškėjo, kad uostamiesčio gyventojai – aistringiausi lietuviškos virtuvės gerbėjai. Labai ryškiai vasarą pastebima tendencija, kad didžiuosiuose miestuose sumažėja užsakymų į namus, tačiau smarkiai išauga užsakymai Palangoje ir Druskininkuose. Vadinasi, mūsų nuolatiniai klientai iš didmiesčių ir kurortuose renkasi mūsų maistą.

– Studijavote Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros ir valdymo inžinerijos fakultete. Atskleiskite, bet kaip inžinierius atsidūrė prekyboje?

– O kaip aplinkosaugininkas Valdas Adamkus atsidūrė prezidento poste? (Šypsosi.) Daugybė žmonių dirba ne toje srityje, kurios gavo išsilavinimą. Ypač tai matyti versle, nes verslumas yra ne tik įgytos, bet ir įgimtos žmogaus savybės. KTU baigiau fizikinę elektroniką ir buvau labiau fizikas nei inžinierius, o šiemet Baltijos vadybos institute ketinu apsiginti verslo vadybos magistro laipsnį ir gal būsiu panašesnis į verslininką. (Juokiasi.)