Rašytojai už išleistas knygas paprastai gauna vienkartinį honorarą, nebent rizikuoja ir su leidyklomis sutaria gauti tik tam tikrą procentą nuo parduotų knygų. Bet ir iš to pragyventi sunku. Todėl jie turi ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių – ar skinti braškes užsienyje, ar čia dirbti su kūryba susijusius darbus.

Menininko pajamos – nutolusios

Poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius sakė su leidyklomis jau seniai neturintis reikalų, nes tai, jo įsitikinimu, nekomerciniam autoriui neapsimoka – honorarai per maži.

"Apskritai iš kūrybos įmanoma pragyventi, jeigu ta kūryba yra ne tavo. Štai žiniasklaida skelbia, kad neseniai Vincento van Gogho paveikslas buvo parduotas už 7 mln. eurų. Vadinasi, paveikslo pardavėjas, jei nėra pernelyg didelis švaistūnas, iš kūrybos gali gyventi ilgai ir galbūt laimingai. Deja, autoriaus gyvenimo kokybei tai niekaip neatsilieps. Ar įmanoma pragyventi lietuvių rašytojui iš savo kūrybos? Galbūt. Jeigu tokio rašytojo kūriniai populiarūs ir jeigu jis pats juos sėkmingai parduoda, tuomet – galbūt. Bet aš nuoširdžiai abejoju, ar įmanoma pragyventi tik iš honorarų, kuriuos grožinės literatūros autoriams moka mūsų leidyklos", – sakė rašytojas.

Jis pasakojo, kad pagal darbo sutartį nedirbančiam rašytojui užsidirbti leidžia įvairūs su literatūra susiję darbai, pavyzdžiui, korektūros skaitymas, redagavimas, vertimai, straipsnių rašymas. Kai kurie kolegos dėsto kūrybinį rašymą, rašo reklaminius tekstus.

"Ilgą laiką maniau, kad esu autsaideris, nes mano pajamos paprastai nesiekia 300 eurų per mėnesį. Bet, pasirodo, 150–250 eurų per mėnesį – tai vidutinės menininko pajamos. Ką gi, vadinasi, esu vidutinis menininkas", – kalbėjo B.Januševičius.

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos duomenimis, 2017 m. vidutinės meno kūrėjų, dirbančių pagal individualios veiklos pažymas, pajamos sudarė 254 eurus per mėnesį, pagal autorines sutartis – 157 eurus, pagal verslo liudijimus – 39 eurus.

Įkainiai: rašytojas B.Januševičius ironizuoja, kad kuo puikiausiai galėtų gyventi iš to, jei kas mėnesį Vilniuje savivaldybės įkainiais pasodintų 2–3 medžius, o už savo poezijos knygelės atspausdinimą susimokėtų atsukęs (arba prisukęs) dvi lenteles su žaliomis rodyklėmis. B. Barausko nuotr.

Pastarąsias šešias vasaras B.Januševičius šiek tiek užsidirbdavo užsienyje ir manė, kad galiausiai atrado pragyvenimo modelį: gauti šiek tiek pajamų iš darbų, susijusių su literatūra, ir šiek tiek iš kitokių.

"Deja, mano uždarbį užsienyje nenumaldoma lietuviškoji infliacija pavertė niekais. Ne taip svarbu, kokį darbą dirbti, svarbiausia, kad liktų laiko ir jėgų kūrybiniam darbui. Manau, praverstų galimybė dirbti puse etato", – svarstė autorius.

Vien iš savo kūrybos B.Januševičius, kaip sakė pats, jokiais būdais nepragyventų, nes eksperimentinė, šiuolaikinė poezija nėra populiari ir ją leisti neapsimoka. Autoriaus laimei, jo knygų leidybą paremia Lietuvos kultūros taryba. Tačiau ir skirstant paramos pinigus rašytojai esą neretai lieka paskutinėje vietoje. Todėl, anot pašnekovo, geriausia, kai parama disponuoti gali jis pats.

"Nenoriu veltis į diskusiją, reikia ar nereikia remti grožinę literatūrą, juolab kad visos ilgesnės diskusijos šia tema iki šiol baigdavosi tik finansavimo sąlygų komplikavimu. Vis dėlto grožinės literatūros rėmime keista yra tai, kad pinigų, regis, atsiranda visiems: rėmimo fondų darbuotojams, ekspertams, leidėjams, vadybininkams, redaktoriams, korektoriams, dizaineriams, spaustuvininkams, renginių organizatoriams, vertėjams ir daugeliui kitų. Tačiau jie paprastai išsenka kaip tik tuomet, kai reikia sumokėti autoriui", – pasakojo B.Januševičius.

Jis akcentavo, kad mažomis pajamomis nesiskundžia, tačiau nori atkreipti dėmesį, koks didžiulis atotrūkis yra tarp menininkų pajamų ir vidutinio atlyginimo, dirbant pagal darbo sutartį.

"Neretai pagalvoju, galbūt galėčiau pragyventi, kas mėnesį Vilniuje (savivaldybės įkainiais) pasodinęs 2–3 medžius, arba susimokėti už savo poezijos knygelės atspausdinimą, atsukęs (arba prisukęs) dvi lenteles su žaliomis rodyklėmis", – kalbėjo rašytojas.

Honoraras – buičiai susitvarkyti

Žurnalistė, rašytoja Gintarė Adomaitytė, šiemet mininti dvidešimtmetį, kai gyvena iš rašymo, pripažino, kad dėl mažų honorarų greta kūrybos tenka imtis ir papildomų veiklų – ji yra vadovė įvairių kultūros projektų, kuriuos dažniausiai įgyvendina su VšĮ "Meno bangos", taip pat dalyvauja kolegų sumanytuose projektuose.

"Ne tik rašau, bet ir pasakoju apie rašymą: tai ir literatūrinės dirbtuvės, ir paskaitos, ir seminarai mokyklose ar bibliotekose, – pasakojo rašytoja. – Panašiai gyvenančių žmonių rasite nedaug. Vadinasi, tai problema, reikalaujanti ir visuomenės supratimo, ir įstatymų leidėjų dėmesio. Man šis kelias patinka, bet kažin ar siūlyčiau juo žengti kitam žmogui. Būta slogių akimirkų, ką žinai – gal dar bus."

Autorės teigimu, jos gyvenimo būdas, pasaulėjauta ir pasaulėžiūra diktuoja šią tiesą: nesidairyk briedžio girioje, čiupk žvirbliuką.

Honorarai už knygas tikrai žvirblio dydžio, vien iš jų neišgyvensi.

"Honorarai už knygas tikrai žvirblio dydžio, vien iš jų neišgyvensi. Tarkime, vienas iš honorarų tapo virykle mano virtuvėje, kitas padėjo atsikratyti uždelstų mokesčių, trečias – truputį pakeliauti po rūpėjusias Europos šalis, ketvirtas – grąžinti skolą sudėtingu krizės metu man padėjusiam bičiuliui. Galbūt yra Lietuvoje žmonių, gyvenančių vien iš knygų rašymo, tačiau aš jų nepažįstu", – sakė G.Adomaitytė.

Rašytoja pasakojo, kad honoraras jai visada sumokamas už rankraštį dar iki knygos pasirodymo arba tik jai pasirodžius. Ji abejojo, ar turėtų papildomos finansinės naudos, jei knygynuose jos knyga patektų į perkamiausių knygų dešimtuką. Tačiau autorės sąskaitą papildo kiekviena jos knyga, kurią iš bibliotekos parsineša gyventojas, nes rašytoja – asociacijos LATGA narė. Kai kurios G.Adomaitytės knygos patenka į Lietuvos bibliotekose skaitomiausių knygų dešimtukus.

"Nemanau, kad leidykla privalo man siūlyti kokias nors ypatingas sąlygas – juk anksčiau ar vėliau privalėsiu už tą ypatingumą atidirbti, atlikdama tai, kas man nemiela. Galbūt būsiu spaudžiama rašyti knygas dažniau, nei noriu, gal man bus nurodyta keisti žanrą, gal po redagavimo nebeatpažinsiu savo teksto, gal pervargsiu knygos pristatymuose. To baiminuosi. Ypatingų sąlygų negeidžiu, jų nemėgstu, joms nepritariu, – kalbėjo rašytoja. – Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse kai kurie talentingi rašytojai nejučia iš kūrėjų tampa rašymo fabrikėlio darbininkais. Nei sau, nei kitiems to nelinkiu", – sakė pašnekovė.

Sutartys palankios leidėjams

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė teigė negalinti pasakyti nieko konkretaus apie honorarų dydžius, nes autoriai jų neviešina, tačiau esą aišku, kad tai ne tokios sumos, iš kurių galėtum ramiai pragyventi pusę metų ar bent tris mėnesius.

"Rašai knygą penkerius metus ir, tarkim, gauni vienkartinį 5 tūkst. eurų honorarą. Padalinkim: vienam mėnesiui tenka vos 83 eurai. Čia jau kalbu apie solidų honorarą, nes būna, kad už romaną užmokama 3 000, 2 000 arba 1 500 eurų. Knygų leidybos kaštai augo ir auga, taigi auga ir knygų kainos, bet, patikėkite, honorarai taip sparčiai tikrai nekyla", – teigė pašnekovė.

Perspėjimas: anot Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės B.Jonuškaitės, autoriai neturėtų pasirašyti jiems visiškai nenaudingų sutarčių, kuriose numatytos tik leidėjui naudingos sąlygos. B. Barausko nuotr.

Ji pasakojo, kad sutartis tarp rašytojo ir leidėjo pasirašoma po to, kai pastarasis perskaito į leidyklą atneštą rankraštį ir nusprendžia leisti knygą. Tačiau derybose stipresnioji pusė paprastai yra leidėjas.

"Tai dviejų pusių susitarimas, tik... atsiminkime, kad leidėjas yra puikus verslininkas, kuriam sutartį parengė geras advokatas. O kitoje stalo pusėje sėdi vien savo kūrybiniuose sumanymuose paskendęs autorius. Sutinku – juridinis neraštingumas – kiekvieno žmogaus asmeninė problema, tačiau aišku, kad žaidėjai ne iš tos pačios lygos. Daugeliui rašytojų sutarties formuluotės – klampūs labirintai, ir dažnai jie pasirašo nedaug ką suvokdami apie savo turtines teises ir kas vyks su jų rankraščiu ateityje. Autorius, net ir labai tikėdamas savo knygos sėkme, negali numatyti, pavyzdžiui, ar knyga bus labai perkama, ar ne. Ar knyga gaus paramą iš Kultūros tarybos, ar ne. Todėl dažniausiai pasirašo, kad gaus vienkartinį honorarą, nesvarbu, kiek leidėjas jo knygų parduos. Gali, žinoma, rizikuoti ir pasirašyti tokią sutartį, kurioje būtų numatyta, kiek procentų autorius gaus nuo kiekvienos parduotos knygos, kad tie procentai bus išmokami kiekvieną metų ketvirtį ar kas pusę metų. Atidavei penkerių metų vargą ir su viltimi lauk, kiek kada nors tau nubyrės. O gal ir visai nenubyrės. O gal bus knyga neperkama, o gal tik bus tau sakoma, kad neperkama, nes kaip tu patikrinsi tos leidyklos buhalteriją?" – svarstė B.Jonuškaitė.

Rašai knygą penkerius metus ir, tarkim, gauni vienkartinį 5 tūkst. eurų honorarą. Padalinkim: vienam mėnesiui tenka vos 83 eurai.

Ji teigė negalinti pasakyti, kokią dalį galutinės knygos kainos pasiima leidykla, knygynas ir kokia dalis tenka autoriui, nes kiekvienas autorius pasirašo individualią sutartį: galbūt vienas išsidera, kad jam leidykla sumokės 10 proc. nuo parduotų knygų (bet ne nuo kainos, kurią matome knygyne, o nuo leidyklos gautų įplaukų), o kitas – 12 ar 13 proc.

Tiesa, yra ir trečias kelias – autorius gali pats investuoti į savo knygos leidybą (gal iš savo kišenės, o gal suradęs dosnių rėmėjų), pats tartis su redaktoriumi, maketuotoju (o gali ir pats sumaketuoti savo knygą), knygos dailininku, pats sumokėti spaustuvei, pasiimti visą tiražą ir pats užsiimti knygos platinimu. Tuomet visas pelnas lieka jam.

"Toks rašytojas jokios kitos – "valdiškos" – tarnybos jau turbūt neieško. Neturi laiko. Laisvas kūrėjas-leidėjas-platintojas viename asmenyje. Ar yra tokių rašytojų? Taip, du tikrai pažįstu", – pasakojo sąjungos pirmininkė.

Kainos tik didėjo

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sakė, kad informacija, susijusi su autoriniais atlyginimais ir honorarais yra konfidenciali. Todėl ji teigė negalinti atskleisti nei vidutinių jų dydžių, nei kaip jie pastaruoju metu keitėsi, nei kokią knygos kainos dalį paprastai sudaro užmokestis autoriui.

Oficialūs 2016 m. duomenys atskleidžia tik tiek, kad apie 40 proc. knygos leidybos sąnaudų sudaro išlaidos, priklausančios nuo tiražo, – tai honoraras autoriams ir spaudos išlaidos.

Tačiau R.Elijošaitytė-Kaikarė pripažino, kad, jos žiniomis, labai nedaug autorių – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – gali išgyventi iš rašymo. Vis dėlto tai priklauso nuo knygų pobūdžio ir susitarimų su leidyklomis.

Kalbėdama apie knygų kainas pašnekovė pažymėjo, kad knygos yra skirtingos, todėl ir jų kainos skiriasi. Apskritai jos priklauso nuo daugelio veiksnių: ar lietuvių autoriaus, ar versta, ar su iliustracijomis, koks spaudai naudojamas popierius, koks tiražas.

"Lietuvoje nėra fiksuotos kainos politikos, todėl jokiai knygai negali būti nustatyta viena kaina. Kiekvienas prekybos tinklas, o ir patys leidėjai turi teisę turėti savo kainodarą, taikyti nuolaidas", – aiškino ji.

Oficialūs duomenys rodo, kad pastaruoju metu didėjo tiek knygų kainos, tiek knygynų apyvartos.

Remiantis Lietuvos leidėjų asociacijos atlikta knygų sektoriaus apžvalga, 2016 m. vidutinė mažmeninė knygos kaina Lietuvoje buvo 9–10 eurų. Jau tuo metu vyravo nuomonė, kad knygos Lietuvoje brangios, o šią nuostatą iš esmės patvirtino kainų palyginimas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, knyga iš populiariausių knygų penketuko Lietuvoje 2015 m. kainavo 13,06 euro, o tai buvo maždaug trečdaliu daugiau nei kaimyninėje Lenkijoje ir tik apie 20 proc. mažiau nei Olandijoje, kur gyventojų pajamos buvo 5–6 kartus didesnės nei Lietuvoje.

Lietuvoje nėra fiksuotos kainos politikos, todėl jokiai knygai negali būti nustatyta viena kaina. Kiekvienas prekybos tinklas, o ir patys leidėjai turi teisę turėti savo kainodarą.

Tuo metu Lietuvoje knygų įperkamumas buvo žemiausias iš tokio pobūdžio informaciją pateikusių ES šalių: skaičiuota, kad lietuvių šeima už mėnesio pajamas galėtų nusipirkti 85 populiarias knygas, Lenkijoje – 168, minėtoje Olandijoje – 374. 2016 m. duomenimis, vidutinis lietuvis spaudai per metus išleido 77 eurus, o knygoms teko šiek tiek daugiau nei trečdalis šių išlaidų.

Tačiau per pastaruosius metus knygų kainos tik didėjo. 2019 m. gruodį, palyginti su 2018 m. tuo pačiu laikotarpiu, knygų mažmeninės kainos padidėjo 2,2 proc. Ankstesniais laikotarpiais kainos didėjo atitinkamai 1,4 proc., 4,1 proc., 0,9 proc.

Tiesa, didėjo ir vidutinis gyventojų darbo užmokestis. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, šalies ūkyje siekė 802,7 euro, o 2016 m. – 583,9 euro.

Didėjo ir specializuotų parduotuvių, užsiimančių mažmenine knygų prekyba, apyvarta (be PVM) to meto kainomis: 2018 m. ji siekė 31,9 mln., 2017 m. – 29,9 mln., 2016 m. – 30 mln. eurų. Pažymėtina, kad statistika fiksuoja tik knygynų apyvartas, tačiau knygomis prekiaujama ir kitur (taip pat internete), tad bendra knygų pardavimo apimtis šalyje būtų didesnė.

R.Elijošaitytė-Kaikarė nekomentavo vartotojų pastebėjimų, kad leidyklos knygas perspausdina vis storesnes ir galimai dėl to jų kainos didesnės. Tačiau, pašnekovės manymu, pastaruoju metu išties skiriamas didesnis dėmesys knygos kokybei, dizainui, maketui. O tai esą neabejotinai turi poveikio ir knygos kainai.

2016 m. Lietuvos leidėjų asociacijos apžvalgoje teigiama, kad viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje knygų kaina aukšta, yra maži tiražai, o rinką geografiškai riboja kalba. Knygos leidyboje apie 60 proc. sąnaudų yra fiksuotos, nepriklausančios nuo tiražo dydžio, – tai vertimo, redagavimo, korektūros, maketavimo, dizaino sąnaudos.

Tiesa, nors knygynų apyvartos paūgėjo, įmonių, užsiimančių knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla, pardavimo pajamos per pastaruosius metus beveik nepakito: 2018 m. pardavimo pajamos siekė 112,7 mln. eurų, o 2017 ir 2016 m. – 112,8 mln. eurų. Šiek tiek labiau kito bendrojo pelno pokyčiai – jie siekė atitinkamai 49,9 mln. eurų, 48,9 mln. eurų ir 50 mln. eurų.

2018 m. smarkiai krito tik pelnas prieš apmokestinimą (rodiklis, prie įmonės grynojo pelno pridėjus pelno mokestį): 2018 m. jis siekė 3,1 mln. eurų,  2017 m. – 4,1 mln. eurų, o 2016 m. – 8,6 mln. eurų. Šiuos duomenis pateikė Lietuvos statistikos departamentas.

Laisvė kainuoja

Kad dabartinė vyraujanti praktika keistųsi, pirmiausia, anot B.Jonuškaitės, autoriai neturėtų pasirašyti jiems visiškai nenaudingų sutarčių, kuriose numatytos tik leidėjui naudingos sąlygos.

"Nors jau daug metų kalbama apie pavyzdines sutartis, bet vis dar atsiranda leidėjų, kurių sutartyse puikuojasi tokie autoriui skirti įsipareigojimai: besąlygiškai ir visam autorinių teisių galiojimo laikui perduoti užsakovui visas autorines turtines teises į kūrinį; nereikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas autoriaus vardas. Vadinasi, tau sumoka vienkartinį mažutį honorarą ir pasiima tavo kūrinį visam laikui ir dar 70 metų po mirties. Nenurodo, net kokiu tiražu jį išleis. Ir taip leidėjas galės perleisti tą kūrinį kiek tik norės kartų arba jį parduoti užsienio leidėjams, tavęs net neatsiklausęs. Tavo kūrinį naudos, kur tik norės ir kada norės, net nenurodydamas tavo pavardės", – kalbėjo pašnekovė.

Taip pat Kultūros tarybos skirta parama knygai turėtų ir jos autoriui garantuoti daug didesnį honorarą, negu kad leidžiant knygą be paramos. Daugelis leidyklų, anot B.Jonuškaitės, tokių principų tvarkingai ir laikosi, bet ne visos.

"Kaip minėjau, nėra jokios bendros tvarkos, yra individualūs susitarimai ir jie vargu ar gali atsijoti talentingus autorius nuo prastų. Čia veikia keisti rinkos dėsniai ir dažnai prastas autorius perkamumo prasme yra žvaigždė, o talentingojo knygos dulka knygynų žemiausiose lentynose. Kartais panašiai nutinka ir su skaitomumu – pasižiūrėkite LATGA-A suvestines: kokias knygas dažniausiai skolinasi žmonės bibliotekose? Kas daugiausiai uždirba už knygų panaudą?" – svarstė pašnekovė.

Tačiau sudėtingos finansinės sąlygos, anot B.Jonuškaitės, profesionalių kūrėjų iš pašaukimo neatbaido – jie rašė ir rašys.

"Šie vargu svarsto, ar jų darbas bus finansiškai naudingas. Atrodo, kad jie jau seniausiai susitaikę su mintimi, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, neįmanoma išgyventi vien iš kūrybos. Todėl daugelis rašytojų dienomis dirba kokius nors kitus darbus: redaktoriaus, vertėjo, leidėjo, mokytojo ir t. t., o naktimis ir laisvalaikiu rašo knygas. Norintys turėti daugiau laisvo laiko vasarą važiuoja skinti braškių į Norvegiją arba kur nors į statybas Anglijoje ar Vokietijoje", – pasakojo pašnekovė.

G.Adomaitytė, paklausta, kas rašytojams leistų iš kūrybos pragyventi lengviau, sakė, kad pirmiausia reikėtų keisti save – išmokti oriai ir garbingai gyventi su nedaug lėšų.

"Toves Jansson knygų apie trolius mumius veikėja Ondatra rašė traktatą "Apie nereikalingus daiktus" – tokį patį traktatą dera susikurti ir sau. Būtina suvokti, kad laisvė iš tiesų yra brangi visomis šio žodžio prasmėmis. Patartina dairytis visų įmanomų garbingų užsakymų – recenzijų ar knygų apžvalgų, publicistinių straipsnių rašymo, vertimų iš užsienio kalbų, skaitymo skatinimo ar panašių kultūrinių projektų, – kalbėjo pašnekovė. – Norite gyventi neva prestižiniame Vilniaus rajone, prašmatniame name? Tarkite laisvei sudie. Bet juk galima pasirinkti tradicinį butą, įsikurti atokiau nuo Vilniaus. Mudu su sutuoktiniu prieš 12 metų apsigyvenome Ignalinoje ir nė karto nesigailėjome, kad nutolome nuo Vilniaus 100 kilometrų."

Rašytoja sako, kad esama valstybės stipendijų, teikiamų "ne už gražias akis, bet labai konkretų projektą"; tokių stipendijų, anot jos, galėtų būti daugiau ir šiek tiek didesnių. Taip pat, jos manymu, galėtų didėti, plėstis kartą per metus laisviems menininkams teikiamos Kultūros ministerijos išmokos.