Nors šiais laikais daugybę darbų galima atlikti iš bet kurios pasaulio vietos, jei tik po ranka yra kompiuteris su interneto ryšiu, savarankiškai ar lanksčiai dirbančių žmonių dalis Lietuvoje vis dar maža. Taip yra ir dėl gana griežto mūsų Darbo kodekso, ir dėl darbdavių, kurie darbuotojus nori nuolat kontroliuoti, požiūrio.

Nuo lyderių atsiliekame

ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, praėjusiais metais savarankiškai dirbančių asmenų dalis Lietuvoje buvo viena mažiausių visoje Europoje. Savarankiškai mūsų šalyje pernai dirbo 9,7 proc. visų dirbančių žmonių.

Mažiausia tokių asmenų dalis 2012 m. buvo Norvegijoje (6,8 proc. visų dirbančių), po jos – Estija (8,3 proc.), Liuksemburgas (8,4 proc.) ir Danija (8,9 proc.).

Latvijoje tokių asmenų buvo 10,5 proc. visų dirbančių, ES vidurkis siekė 15,2 proc. Didžiausia savarankiškai dirbančių asmenų dalis buvo Graikijoje – 31,9 proc.

Neypatinga situacija ir kalbant apie lankstųjį darbą, tai yra tokį, kai darbuotojas nebūtinai sėdi biure, o savo užduotis atlieka iš namų ar kitos vietos.

Neseniai bendrovės „Sprinter tyrimai“ atliktas dirbančių Lietuvos gyventojų tyrimas dėl darbo grafiko lankstumo atskleidė, kad šiuo metu lanksčiai arba pusiau lanksčiai dirba apie 20 proc. mūsų šalies gyventojų, t. y. maždaug penktadalis lietuvių nėra fiziškai „prisirišę“ prie konkrečios darbo vietos biure ir darbams atlikti dažniau renkasi sau patogesnį laiką.

Tokia pat dalis dirbančių mūsų šalies žmonių norėtų pasinaudoti šia galimybe, tačiau kol kas jos neturi.

Tiesa, lankstusis darbo stilius Lietuvoje pamažu skinasi kelią. Visų pirma tai vyksta dėl technologijų pažangos, kai mobilieji įrenginiai vis dažniau gali pakeisti visą įprastą biuro įrangą. Tačiau darbdavių požiūris keičiasi lėčiau nei technologijos. Dalis jų vis dar nepasitiki savo darbuotojais ir mano, kad be priežiūros jie tinginiaus. Tačiau daugumos įmonių, kurios personalo valdyme pritaikė lankstųjį darbo stilių, patirtis rodo, jog darbo efektyvumas nuo to dažniausiai tik išauga.

Netrūksta absurdo

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas laikraščiui teigė, kad mažą pagal lankstų grafiką dirbančių žmonių dalį visų pirma lemia Lietuvoje galiojantis Darbo kodeksas.

„Jis surašytas taip, kad pagal lankstų grafiką dirbti būtų sudėtingiau. Pagal Darbo kodeksą Lietuvoje darbo yra lygiai 40 valandų per savaitę, lygiai 8 valandos per dieną“, – teigė Ž.Šilėnas.

Pašnekovas pabrėžė, kad pagal Pasaulio banko metodiką atliekami tyrimai rodo, jog mūsų Darbo kodeksas yra vienas nelanksčiausių visoje Europoje.

Pasak Laisvosios rinkos instituto vadovo, Darbo kodeksą būtina koreguoti, nes jis visiškai neatitinka šių laikų realybės.

„Darbo kodekse net nėra tokios sampratos kaip “kompiuteris„. Galima bandyti sudaryti vadinamąją nuotolinio darbo sutartį. Bet vėlgi, tai, kad norint dirbti iš namų ar kitos vietos reikia atskirai tai reglamentuoti, yra akivaizdžiausias įrodymas, jog sprendimų priėmėjų galvose darbas vis dar asocijuojasi su didelėmis gamyklomis, cechais ir panašiais praeitos epochos vaizdiniais“, – dėstė Ž.Šilėnas.

Jo teigimu, dabar galiojančiame Darbo kodekse galima rasti net absurdiškų teiginių, kurie keltų juoką, jei nebūtų surašyti pagrindiniame darbo santykius reglamentuojančiame įstatyme: „Skaitant, pavyzdžiui, darbų saugos reikalavimus galima puikiai pasilinksminti. Cituoju: “Nepertraukiamai dirbti prie videoterminalo galima ne daugiau kaip 1 valandą.„ Kas iš šiuolaikinių žmonių be šypsenos žiūri į tokius reikalavimus?“

Viskas yra sutartyse?

Paklaustas, kaip reikėtų liberalizuoti darbo santykius, kad savarankiškai ir lanksčiuoju stiliumi dirbančių žmonių daugėtų, o kartu mažėtų nedarbas, Ž.Šilėnas sakė, jog gerų pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

„Kad nebūtų išradinėjamas dviratis, geriausia ir tinkamiausia būtų tiesiog nusikopijuoti estų darbo kodeksą. Beveik visose kategorijose jis pranašesnis už lietuviškąjį“, – teigė pašnekovas.

Anot jo, pirmiausia reikia nedrausti žmonėms, jei jie taip nori, dirbti lanksčiau ir daugiau, nes taip visi sukurs ir uždirbs daugiau. Taip pat reikia nekurti dirbtinių kliūčių atleisti ir priimti darbuotojus.

„Nenatūralu, kai žmogų, neišdirbusį nei metų, atleisti kainuoja keturis kartus daugiau, nei siekia jo atlyginimas“, – sakė Ž.Šilėnas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija laikosi nuomonės, kad Lietuvos Darbo kodeksas netrukdo gyventojams dirbti lanksčiai. Prieš kurį laiką vykusioje diskusijoje ministerijos Darbo departamento direktoriaus pavaduotoja Eglė Radišauskienė teigė, kad bet kokius darbo santykius galima apibrėžti darbdavio ir darbuotojo sutartimis.

„Kai kalbame apie lankstų darbą, tai visiškai nereiškia, kad omenyje turime tik nuotolinį darbą. Juk iš esmės visa tai telpa į darbo sutarčių formas, yra apibrėžiama darbo laiko sąvoka“, – kalbėjo E.Radišauskienė.

Vis dėlto Ž.Šilėnas teigia, kad estų įstatymai geresni ir paprastesni, nes jie nediferencijuoja atskirų neterminuotų sutarčių ir neskirsto į rūšis. Tai paprastesnis reguliavimas nei Lietuvos, nes jis neapsunkina darbo sutarčių naudotojų skirtingomis įstatymo nuostatomis.

Darbuotojams nepakenktų

Nors prieš darbo santykių liberalizavimą Lietuvoje piestu stoja profsąjungos, kurios teigia, kad laisvesnis darbo santykių reguliavimas atvestų prie darbuotojų išnaudojimo, tų pačių estų patirtis rodo, kad tokie būgštavimai – be pagrindo.

„Estija modernizavo darbo santykius 2009 m. 2010-aisiais tiek Lietuvoje, tiek Estijoje nedarbo lygis buvo apie 14 proc. 2012 m. Estijoje jis siekė 7 proc., Lietuvoje – 10 proc. Estai nedarbą sumažino dvigubai greičiau nei lietuviai. Kai mažesnis nedarbas, ir atlyginimas kyla greičiau. Girdėjote apie skundus iš Estijos? Ir atvirkščiai, kas iš to, kad oficialiai Graikijoje ar Ispanijoje atleisti darbuotojo iš esmės neįmanoma? Pilnos gatvės protestuotojų ir bedarbių“, – teigė Ž.Šilėnas.

Pasak jo, liberalizavus darbo santykius, didžiausios galimybės atsivertų patiems darbuotojams – norintiems daugiau dirbti ir uždirbti nebereikėtų taikytis prie tų, kurie dirbti nori mažiau.

„O verslininkai galėtų kurti bei plėtoti verslus, kurie išnaudotų tai, kad esame tarp Vakarų rinkos ir nutolusių Rytų gamintojų: galėtume gaminti greitai ir operatyviai, tada, kada reikia. Išloštų visi: ir darbuotojai, ir darbdaviai“, – teigė pašnekovas.

Anot jo, dabartiniais suvaržymais labiausiai naudojasi tie, kurių saugoti apskritai nereikėtų: „Štai atleidžia kokį nors brangiai mokamą vadovą iš valstybinės įstaigos. Šis dvejus metus prasibylinėja ir grąžinamas į darbą. Ir dar jam už dvejus metus algą sumoka mokesčių mokėtojai. Štai kas labiausiai išmano ir naudojasi “apsaugomis„.“