Dėl didėjančių atlyginimų kaimyninėse šalyse, emigracijos bei atsigaunančios ekonomikos verslas jaučia didelį spaudimą kelti algas Lietuvoje, sako Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus. Jo teigimu, darbdaviai neišvengiamai turės tai padaryti, nors vadovai, akcininkai, ypač smulkiose provincijos įmonėse, nėra nusiteikę didinti sąnaudų. 

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas Artūras Černiauskas pastebi, kad nors sakome, jog krizė jau pasibaigė, sumažinti atlyginimai biudžetininkams, valstybės tarnautojams taip ir nedidėjo. O verslas nesiruošia mokėti to atlyginimo, kurį jis gali mokėti.

„Valdžia daro tam tikras injekcijas, bando žaisti koeficientais, bet tai yra laikini sprendimai. Verslo įmonės, kurios gali mokėti didesnes algas, aš turiu mintyje didžiuosius prekybos tinklus, bankų, draudimo sektorius, nelinkę su darbuotojais dalintis gaunamais pelnais ir darbo jėgą stengiasi nupirkti kuo pigiau“, – teigia A. Černiauskas.

LPSK vadovo teigimu, provincijoje tai itin ryški tendencija, mat čia mokamas minimalus darbo užmokestis, nepriklausomai nuo to, ką žmogus dirba. A. Černiauskas sako, kad jei verslas nesupras, jog nekeldamas atlyginimų jis skatina emigraciją, Lietuvoje ims drastiškai stigti darbuotojų. O jau ir dabar kai kurių specialistų Lietuvoje trūksta.

„Aš negaliu pasakyti, kad visas verslas vienodas. Dalis stengiasi padėti darbuotojams, moka pakankamai gerus atlyginimus, bet didžioji dalis verslo, dažniausiai smulkusis ir vidutinis verslas, tenori greitų pajamų, pelno, o darbuotojas jiems tėra priemonė rezultatui pasiekti“, – kalba LPSK pirmininkas.

Norėtų streikuoti, bet nelabai gali

Paklaustas, ar darbuotojai, profesinės sąjungos stengiasi spausti darbdavius prie sienos dėl didesnių atlyginimų, A. Černiauskas apgailestauja dėl labai ribotų galimybių daryti spaudimą.

„Mes esame tiek suvaržyti įstatymų, kad tą spaudimą daryti yra ganėtinai sudėtinga. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kur streiko paskelbimo procedūra yra viena sudėtingiausių. Esame taip įsprausti į kampą, kad pareikalauti darbdavio didesnio atlyginimo yra beveik neįmanoma“, – pažymi LPSK pirmininkas.

A. Černiauskas teigia, esą LPSK siūlo Darbo kodekso pakeitimus dėl streikų, bando su verslu derėtis dėl didesnio minimalaus atlyginimo. Tačiau tie sektoriai, kurie gali mokėti didesnes algas, to daryti nenori, yra ir tokių sektorių, kurie didesnio darbo užmokesčio darbuotojams mokėti negali.

Atlyginimus didinti turės

Valdžios sektoriui dėl sumažintų atlyginimų į nugarą kvėpuoja teismų sprendimai, bet galimybės juos kompensuoti, o juo labiau padidinti – labai ribotos. Tačiau biudžeto skrandą į visas puses tempti ir nuogos vietos nepalikti bandanti valdžia kol kas tegali pasiūlyti trumpalaikes išmokas ir pažadus, kad ateityje bus geriau.

Dalis verslo, ypač provincijoje, sau į kišenę krauna kiekvieną papildomą uždirbtą litą, pamiršęs, jog atėjus krizei darbuotojai sutiko susimažinti atlyginimus, kad tik verslas išgyventų. Tačiau tai gali trukti jau nebeilgai.

„Verslas neabejotinai jaučia spaudimą didinti atlyginimus. Jei palygintume su aplinkinėmis šalimis – Latvija, Estija, Lenkija, pamatytume, kad pas mus vidutinis ir minimalus atlyginimas yra mažiausias. Tuo metu emigracija yra didžiulė, o žmonės dažniausiai išvyksta ieškodami didesnio atlyginimo. Akivaizdu, kad turime kažką daryti“, – tvirtina LVK prezidentas V. Sutkus.

Tačiau pašnekovas neneigia, kad kai kurios įmonės, ypač smulkesnės provincijoje, stengiasi kuo ilgiau išvengti darbo užmokesčio didinimo: „Atlyginimų didėjimas yra sąnaudų didėjimas ir bet koks vadovas ar akcininkas nusiteikęs nedidinti sąnaudų. Visuomet egzistuoja dilema – ar nedidinti atlyginimo ir rizikuoti, kad darbuotojas išeis iš darbo ir išvažiuos į užsienį, ar atlyginimą pakelti ir turėti patenkintą darbuotoją. Kiekvienas įmonės vadovas tą dilemą sprendžia savaip, bet tendencijos labai aiškios – anksčiau ar vėliau atlyginimai neišvengiamai turės didėti.“

Piniginė pilnės ne visiems

Pasak „Nordea“ ekonomisto Žygimanto Maurico, šiais ir kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti 5–6 proc. [tokias prognozes yra pateikęs ir „Swedbank“ bankas – LRT.lt]. Tačiau augimą pajus ne visi. „Tam tikruose sektoriuose darbo užmokestis augs sparčiau, o kitiems reikšmingesnio augimo netgi gali visai nebūti“, – pažymi ekonomistas.

Ž. Maurico teigimu, labiausiai augimą galėtų pajusti statybos sektorius, ypač jei įsibėgės renovacija. Taip pat tie sektoriai, kurie išgyvena ilgalaikį pakilimo ciklą. Vienas tokių – informacinių technologijų (IT) sektorius.

„Į Lietuvą vis dar ateina naujos IT kompanijos, todėl konkurencija dėl šių darbuotojų išliks. Be to, turint mintyje vis dar ganėtinai didelį atlyginimų skirtumą tarp Lietuvos ir Vakarų Europos, Skandinavijos, atlyginimai šiame sektoriuje turi dar nemažai potencialo augti“, – kalba ekonomistas.

Prastesnių prognozių ekonomistas turi transporto sektoriaus darbuotojams. Ž. Maurico teigimu, šio sektoriaus augimo stadija eina į pabaigą, todėl jiems galbūt nereikėtų tikėtis darbo užmokesčio augimo.

Daugiau neuždirbo, bet daugiau išleido?

Jei dar prieš metus labiausiai didžiavomės itin sparčiai augančiu šalies eksportu, o nedidėjantis vidaus vartojimas buvo gana skaudi tema, šiemet dėl augančio vidaus vartojimo tenka išgirsti daugiau džiugių pasisakymų ir ateities prognozių. Tačiau nedidėjantys atlyginimai ir tuo pat metu augantis vartojimas neišvengiamai kelia klausimą, „kodėl neuždirbę daugiau, daugiau išleidome“.

Atsakymas, anot Ž. Maurico, slypi šešėlyje, perlaidose iš užsienio, kylančiose akcijų rinkose bei įmonių savininkų kišenėse.

„Darbo užmokestis yra tik dalis visų gyventojų pajamų. Be to, reikia nepamiršti, kad, įvairiais skaičiavimais, Lietuvoje nuo 20 iki 30 proc. viso darbo užmokesčio fondo yra šešėlyje. Vidaus vartojimą skatino ir praeitais metais rekordinės perlaidos iš užsienio į Lietuvą. Taip pat kyla akcijų rinkos, įmonių pelningumas yra ganėtinai neblogas, nes pridėtinė vertė auga, o darbo užmokesčio augimas atsilieka, todėl daugiau lėšų lieka įmonių savininkams, o jie taip pat sudaro nemažą dalį vartotojų“, – kalba ekonomistas.

Įtakos, anot Ž. Maurico, turi ir vis geresni tampantys gyventojų lūkesčiai, kurie jau yra aukščiausi nuo 2008-ųjų ekonominės krizės pradžios. Pasak ekonomisto, geresni lūkesčiai lemia didesnį vartojimą.

Be to, buvo išduota daugiau būsto paskolų, nekilnojamojo turto rinkoje buvo pastebimas rekordinis aktyvumas. Šių metų vasario ir kovo mėnesiais jau beveik pasiektas 2007-ųjų metų lygis. „Jei gyventojas įsigyja būstą, tai, be abejo, jam reikia galvoti, kuo tą būstą apstatyti. Todėl mažmeninės prekybos sektoriuje labiausiai augo baldų, buitinės technikos pardavimai“,– pažymi ekonomistas.