Daug klausimų

Pristatydama savo planą, SADM pasidalijo naujausiais „Sodros“ duomenimis, kuriais remiantis, per 2023 m. pagal darbo sutartis Lietuvos darbdaviai įdarbino 70 tūkst. asmenų iš trečiųjų šalių (ne ES piliečių). Daugiausia įdarbinta transporto ir saugojimo sektoriuje – 38 tūkst. (54 proc. visų įdarbintų trečiųjų šalių piliečių), statybos – 13 tūkst. (18 proc.), kituose sektoriuose – 20 tūkst. (28 proc.)

2024 m. sausio 1 d. duomenimis, iš viso Lietuvoje pagal darbo sutartį jau dirbo 131,5 tūkst. trečiųjų šalių piliečių. SADM siūlo atsisakyti dabar galiojančio trūkstamų profesijų sąrašo ir atitikties darbo rinkos poreikiams testo, nustatyti griežtą iki 1,5 proc. – ne daugiau kaip 43 tūkst. asmenų – metinę baigtinę kvotą darbo pagrindu atvykstantiems trečiųjų šalių piliečiams. Šiuo metu viršijus nustatytą kvotą galima ir toliau neribotai įvežti trečiųjų šalių piliečius.

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danukas Arlauskas teigia, kad LDK jau seniai akcentavo aiškios imigracijos politikos būtinybę darbo rinkos atžvilgiu, todėl džiaugiasi, kad SADM išgirdo kreipimąsi. „Jeigu klausimas formuluojamas taip, kad didesnis darbuotojų iš trečiųjų šalių įvežimas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, tada mes irgi sakome taip, reikia nustatyti tam tikrą kvotą“, – tvirtina D. Arlauskas.

Tačiau, pasak jo, kyla klausimas dėl numatomos kvotos dydžio. D. Arlauskas siūlo atsižvelgti į kai kurių ES šalių praktiką: „Galima remtis Vengrija, kurioje yra labai griežta politika. Ten nustatyta 1,8 proc. kvota, Vokietijoje – dar didesnė. Manau, pagrindinis klausimas yra kvotos dydžio nustatymas – ar 1,5 proc. kvota yra pasaulinė praktika ir kodėl numatyta būtent tokia.“

„Dar galima kalbėti ir apie tai, iš kokių šalių atvykstantiems darbuotojams reikėtų ribojimų. Vienos šalys kelia didesnę grėsmę, kitos – mažesnę. Pavyzdžiui, ar reikia nustatyti kvotą, jei atvažiuotų darbuotojai iš JAV? Ką mes matome ir pačioje ES – klausimas, kaip bus su Vengrija, galbūt ir Slovakija. Kyla klausimas ir dėl Sakartvelo, Moldovos – šios šalys nori įstoti į ES. Kodėl tuomet išskiriame Ukrainą, kuri taip pat yra trečioji šalis?“ – klausimų kelia šalies darbdavių atstovas.

Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentės Elenos Leontjevos, jei iš tiesų siekiama, kad darbo migrantai nesilpnintų šalies saugumo, reikia sutelkti visus išteklius į saugumo patikras, o šiam tikslui pasiekti reikia mažinti perteklinės biurokratijos ten, kur ji neturi nieko bendro su saugumu. „Tai yra trūkstamų profesijų sąrašai, rinkos testai, atvykstančių darbo patirties ir diplomų tikrinimas ir kiti jau rutina tapę procesai“, – detalizuoja ji.

„Įvedant griežtą kvotą, atsiranda esminė dilema – kaip Užimtumo tarnyba (UŽT) galės pasiekti savo pagrindinį tikslą išlaikyti darbo rinkos pusiausvyrą. Akivaizdu, kad griežta kvota atima galimybę pasiekti šį tikslą, ir pusiausvyros mes neturėsime. SADM kelia gražų tikslą, kad įmonės investuotų į aukštąsias technologijas, nesiremtų pigia darbo jėga. Tačiau šiomis geopolitinėmis sąlygomis investicijos yra pristabdomos ir valdžios spaudimas įmonėms diegti aukštas technologijas, dirbtinai sukuriant darbo jėgos trūkumą, nebūtinai lems aukštųjų technologijų proveržį, bet gali lemti ekonomikos susitraukimą“, – teigia E. Leontjeva.

Pozicija: pasak B. Gruževskio, dažnai ilgalaikę bedarbystę skatina ne paprasčiausias nenoras dirbti, o daugybė kitų dedamųjų, pvz., vaikų priežiūra ar sveikatos problemos. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Trūksta monitoringo

Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) direktorius Boguslavas Gruževskis taip pat nėra kvotų šalininkas, jas vadina savotiška planinės ekonomikos atgyvena. Tačiau sociologas bando paaiškinti, kodėl dabartinėje situacijoje kvotos vis dėlto yra reikalingos.

„Kvotų reikia, nes negalime sutvarkyti laisvo darbo jėgos judėjimo. Europos Komisija (EK) teigiamai žiūri į migrantų įsiliejimą į darbo rinką, bet, kita vertus, visos ES šalys turi apsaugoti savo nacionalinę darbo jėgą, nacionalinius darbo interesus. Pirmiausia reikia pagaliau susisteminti duomenis apie įdarbintus žmones, bet kol tokios sistemos nėra, yra kvotos. Kažkada gerbiamai SADM ministrei siūliau, kad ji pasiūlytų tokį sprendimą EK lygiu“, – pasakoja B. Gruževskis.

Kai tik pasiekia gandai, kad kokia nors įmonė turi ekonominių sunkumų, tuojau siunčia ten emisarus ir pervilioja darbuotojus. Vežioja autobusais, suteikia apgyvendinimą, moka žymiai daugiau negu konkurentai.

Tokia sistema galėtų apimti informaciją, iš kur asmuo atvyko, koks jo išsilavinimas, kokio amato galbūt yra išmokęs. Tai, LSMC vadovo vertinimu, padėtų tinkamiau į darbo rinką integruoti atvykėlius, tačiau jų monitoringas pirmiausia padėtų aiškinantis priežastis, kodėl Lietuvoje yra tokia darbo imigrantų kaita, vadinamasis tekamumas.

„Ar, pavyzdžiui, į Lietuvą atvykę ukrainiečiai vėliau išvyksta į Lenkiją, grįžta į Ukrainą? Jei kalbėsime apie migrantus iš Kazachstano, Kirgizijos, reikia žiūrėti, ar buvo mokamas socialinis draudimas, reikia analizuoti, kodėl toks didelis tekamumas. Ar tie žmonės, kurie atvažiuoja, piktnaudžiauja mūsų sistema ir skriaudžia mūsų darbdavius, ar mūsų darbdaviai skriaudžia atvykusius darbuotojus?“ – klausia B. Gruževskis.

Sociologas kartu išskiria, kad nepritartų kvotai aukštos pridėtinės vertės darbuotojams, turintiems aukštąjį išsilavinimą, pavyzdžiui, inžinieriams, informacinių technologijų (IT), finansų sektoriaus darbuotojams. SADM laikosi tos pačios pozicijos.

Tačiau E. Leontjeva pastebi, kad griežta kvota gali paskatinti biurokratinių apėjimų atsigavimą – aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų sąrašas, kurį administruoja Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN), gali išgyventi renesansą. „Tam, kad kvota būtų apeinama, profesijas bus stengiamasi įtraukti į šį sąrašą. Jeigu apytikriu skaičiavimu virš kvotos liks apie 90 tūkst. reikalingų darbuotojų, galime būti tikri – jie įvažiuos per EIMIN sąrašą arba kaip komandiruojamieji iš kitų šalių, konkrečiai – Lenkijos. Ten pat nusės ir mokesčiai“, – teigia LLRI prezidentė.

Efektas: E. Leontjeva pastebi, kad griežta darbo migrantų kvota gali paskatinti biurokratinių apėjimų atsigavimą – aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų sąrašas, kurį administruoja EIMIN, gali išgyventi renesansą. / LLRI nuotr.

Atviros durys spekuliacijoms

E. Leontjeva sutinka, kad migraciją reikia valdyti, tačiau, jos vertinimu, ne taip, kaip siūlo SADM. Siūloma kvota yra stipriai mažesnė negu realus dabar į šalį atvykstančių dirbti žmonių skaičius. Jeigu atsižvelgtume į tai, kad šių metų pradžioje iš viso Lietuvoje pagal darbo sutartį dirbo per 131 tūkst. trečiųjų šalių piliečių, siūloma iki 1,5 proc., t. y. ne daugiau kaip 43 tūkst. asmenų, metinė baigtinė kvota darbo pagrindu atvykstantiems trečiųjų šalių piliečiams leistų įdarbinti tik 30 proc. jų.

„Nors žodis kvota atrodo jau įprastas, iki šiol galiojusi kvota buvo visai kitokia – ji tiesiog leido darbuotojams atvykti kiek lengviau, netaikant visų perteklinių ir sudėtingų procedūrų. Konkrečiai, kai darbuotojai atvykdavo pagal kvotą, jiems tiesiog nereikėjo atlikti darbo rinkos testo – formalios UŽT procedūros. Kai kvota pasibaigia, norint atsivežti į Lietuvą darbuotoją, būtinas būtent šis rinkos testas“, – aiškina E. Leontjeva.

„Jis neturi nieko bendro su saugumo patikrinimu, o numato, kad kiekvienam programuotojui ar vairuotojui atskirai būna išduodamas UŽT leidimas, prieš tai patikrinus, kad tokios profesijos žmonių Lietuvoje trūksta ir įsitikinus, kad per nustatytą laiką neatsiranda vietinio darbuotojo. Tokia kvotos tvarka buvo daug kartų kritikuota, taip pat pabrėžiant, kad ji niekaip neprisideda prie saugumo užtikrinimo“, – tęsia LLRI prezidentė.

Nors SADM ir siūlo naikinti trūkstamų profesijų sąrašus, jų atsirado tiek, kad greičiausiai visų panaikinti nepavyks, spėja E. Leontjeva: „Darbdaviams irgi teks pasirūpinti, kad jiems reikalingos profesijos patektų į kurį nors sąrašą. Galiu prognozuoti, kad vėl atsiras įvairių kvotos apėjimo būdų, ir migracijos procedūros, užuot supaprastintos, vėl taps neskaidrios ir brangiai administruojamos.“

B. Gruževskis teigia, kad trūkstamų profesijų sąrašo nereikėtų atsisakyti dėl tos pačios priežasties, kodėl kol kas liekame ir prie kvotų sistemos: „Kvotų ir tuo labiau trūkstamų profesijų sąrašų būtų galima atsisakyti, jeigu mes turėtume aiškią bazę, informaciją, kas čia atvykdavo, kokiomis sąlygomis dirbdavo ir kodėl jų vėl trūksta ateinančiais metais. Kol tokios bazės nėra, atsisakyti sąrašo būtų žalinga.“

„Įsivaizduokite, kaip elgsis darbdaviai: laimės tas, kuris pirmas pateiks paraišką. Yra korupcinių susitarimų pavojus, daugybė variantų, kaip nesąžiningai galima elgtis, jeigu principas yra „kas pirmas“. Gali nukentėti tie darbdaviai, kuriems iš tikrųjų trūksta specialistų, arba mažesnės įmonės, kurios neturi tokių resursų kaip didesnės įmonės […] Sąrašas leidžia šiek tiek objektyvizuoti poreikį“, – tikina B. Gruževskis.

„Mane dažnai kaltina, kad, kalbėdamas apie tokius pasiūlymus, plėtoju administracinę naštą, bet kaip jos neplėtoti, jei aš noriu sužinoti, kas vykdoma ir kaip galima efektyviau padėti“, – svarsto sociologas.

Jis siūlo kvotų ir trūkstamų profesijų nustatymą perleisti savivaldybėms, kad būtų atsižvelgiama į konkrečios savivaldybės poreikius. „Taip sprendimai galėtų būti priimami greičiau, labiau pagrįstai, būtų daugiau atsakomybės už priimamus žmones“, – teigia B. Gruževskis.

Nedarbo problema

Pasak E. Leontjevos, diskusija dėl iš užsienio atvykstančių darbuotojų atveria ir dar vieną skaudžią SADM pavaldumui priklausančią temą – dabartinių bedarbių motyvavimą grįžti į darbo rinką ir nedarbo neskatinimą. „Šiandien savanoriškai iš darbo išėjusiam žmogui mokama nedarbo pašalpa, tad vis dažnesni atvejai, kai žmogus ima savotiškas atostogas visuomenės sąskaita, keletą mėnesių ilsisi, nes yra tikras, kad paskui vėl nesunkiai įsidarbins. Taip darbuotojų pasiūla dar labiau sumažėja, o darbo etikai suduodamas smūgis“, – teigia LLRI prezidentė.

Vis dėlto UŽT skelbia, kad po santykinio sulėtėjimo gruodį darbo rinka sausį ėmė atsigauti: darbo pasiūlymų skaičius augo beveik visose savivaldybėse, daugiau nedirbančių gyventojų pradėjo dirbti. Tačiau registruotas nedarbas sausį, palyginti su gruodžiu, vis tiek augo 0,2 procentinio punkto, iki 9,3 proc.

B. Gruževskis savo vertinimuose dažnai akcentuoja, kad ir COVID-19 metu, ir energetinės krizės, infliacijos šuolio sąlygomis, šalies darbo rinka išsaugojo stabilumą, nedarbo lygis neviršijo 10 proc. Tokia padėtis buvo beveik visose savivaldybėse, nors yra ir tokių, kuriose tradiciškai nedarbas yra aukštesnis.

„Kaimo gyventojų struktūros savivaldybių padėtis darbo rinkoje blogesnė, tai yra natūralu, kadangi ten yra daugiau vyresnio amžiaus žmonių – ne tik pensinio amžiaus, bet ir vyresnių nei 50 metų asmenų. Tokiose teritorijose ir jaunesniems žmonėms susirasti darbą yra sunkiau“, – teigia sociologas.

Jis nesutinka, kad dauguma atvejų ilgalaikį nedarbą skatina papračiausias nenoras dirbti. Sociologams šiandien nerimą kelia vadinamoji darbo rinkos nelygybė, kalbant apie žmones, kurie turi papildomų problemų įsidarbinti. Šie žmonės darbo rinkos statistikoje dažniausiai ir atsispindi ilgalaikių bedarbių dalyje.

„Pagrindinis rūpestis – šie žmonės nedirba ne dėl objektyvių priežasčių, kad nėra darbo vietų, o dėl subjektyvių priežasčių, pavyzdžiui, dėl vaikų arba vyresnio amžiaus tėvų priežiūros, dėl sveikatos problemų, kurios neįteisintos kaip oficialus nedarbingumas, taip pat ir dėl privataus transporto trūkumo. Viešojo tarpmiestinio transporto reisų skaičius per metus sumažėjo beveik perpus. Aišku, kad tiems žmonėms, kurie gyvena toliau nuo didesnių miestų, rajonų centrų, reikalingos papildomos paslaugos, o Lietuvoje labai sunkiai kelią skinasi individualios socialinės paslaugos“, – sako B. Gruževskis.

Kvotų ir tuo labiau trūkstamų profesijų sąrašų būtų galima atsisakyti, jeigu mes turėtume aiškią informaciją, kas čia atvykdavo, kokiomis sąlygomis dirbdavo ir kodėl jų vėl trūksta. Kol tokios bazės nėra, sąrašo atsisakymas būtų žalingas.

„Betarpiškai dirbdami su ilgalaikiais bedarbiais, matome, kad jie turi didelį potencialą, iš ilgalaikio nedarbo į darbo rinką galima grąžinti daugmaž iki 25–30 tūkst. žmonių […] Aišku, tam reikia papildomų investicijų, pastangų ir labai svarbu, kad tai vyktų dirbant ranka rankon su vietos darbdaviais, nes jie tikrai dažnai pažįsta tuos žmones“, – pabrėžia LSMC direktorius.

B. Gruževskio vertinimu, būtina stiprinti nedirbančius asmenis, jų įsitraukimą į darbo rinką, kad nedarbas Lietuvoje galiausiai siektų ne daugiau kaip 7 proc.

Chroniškas trūkumas

Vis dėlto Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas D. Arlauskas į situaciją darbo rinkoje žiūri kritiškai. Jo žodžiais, darbdaviams stabiliai chroniškai trūksta darbuotojų. „Žmonėms stabilumas asocijuojasi su tuo, kad nėra problemų, o mes sakome, kad jų stabiliai yra“, – sako jis.

„Įsivaizduokite paprastą dalyką: šie metai yra pirmi metai, kai iš darbo rinkos daugiau išeina negu ateina – pensininkų yra daugiau, negu įsilieja naujų darbuotojų“, – išskiria D. Arlauskas.

Pasak E. Leontjevos, išties paradoksalu, kad šiandien kone pagrindinė problema, į kurią turi fokusuotis aukščiausio lygio įmonių vadybininkai ir net savininkai, yra būtent užimtumas. „Plinta istorijos apie tai, kaip įmonės veža darbuotojus iš gretimų apylinkių. Kai tik pasiekia gandai, kad kokia nors įmonė turi ekonominių sunkumų, tuojau siunčia ten emisarus ir pervilioja darbuotojus. Vežioja autobusais, suteikia apgyvendinimą, moka žymiai daugiau negu konkurentai“, – pasakoja ji.

„Darbuotojų ieškoma ne pagal gyvenamąją vietą, darbdaviai nenurodo darbo vietos, samdo nesvarbu kur gyvenantį, o jei reikia – pervilioja. Tačiau ir čia prieinama prie tam tikrų ribų. Todėl įmonės, kurios ruošiasi paleisti naujus pajėgumus, neišvengiamai atsigręžia į darbuotojų atvežimą iš trečiųjų šalių. Kad ir kokie aukšti būtų atlyginimai, jie nesugeba sukurti daugiau darbo jėgos“, – teigia LLRI prezidentė.

„Nedarbo ir užimtumo politiką būtina derinti prie realybės ir kuo greičiau nutraukti priemones, kurios tą realybę iškreipia. Būtina peržiūrėti aplinkybes, kada gali būti išmokamos bedarbio pašalpos. Žmogui išėjus iš darbo savo noru ir žinant, kad yra daug galimybių įsidarbinti, mokėti bedarbio pašalpas yra prabangu ir neatsakinga. Taip mes pratiname žmones prie minties, kad, nepriklausomai nuo jų dedamų pastangų, valstybė jais pasirūpins. Vadinasi, pastangų mažės, o valstybės – daugės“, – taip situaciją mato E. Leontjeva.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Didins penktadalis darbdavių

Darbuotojų skaičiaus šiais metais keisti neketina 72 proc. UŽT apklausoje dalyvavusių įmonių. Tačiau penktadalis darbdavių tikisi jį didinti, steigdami darbo vietas ar užpildydami esamus etatus.

Apklausos duomenimis, personalo augimą numato didžiausi šalies darbdaviai, kurių įmonėse dirba daugiau nei 250 darbuotojų.

Didžiausią poreikio augimą darbdaviai prognozuoja kvalifikuotiems darbininkams ir operatoriams – 23 proc. respondentų numato didėsiantį tokių darbuotojų skaičių įmonėje.

Anot apklausos, svarbiausi veiklos vystymo iššūkiai 2024 m. – minimalaus darbo užmokesčio augimas, energijos sąnaudos, žaliavų brangimas ir darbuotojų trūkumas. Šiuos veiksnius nurodė kiek daugiau nei trečdalis apklaustųjų.

Mažesniems darbdaviams aktualesni minimalaus darbo užmokesčio didėjimas, pardavimų vidaus rinkoje mažėjimas ir energijos sąnaudos, o didesnės įmonės dažniau nei mažos reikšmingiausiais iššūkiais minėjo galimą darbuotojų trūkumą, veiklos skaitmenizavimo, automatizavimo ir robotizavimo sprendimus ir žaliojo kurso įgyvendinimą.

Anot apklausos, 45,8 proc. mano, kad gali kilti sunkumų dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo, 14,7 proc. – dėl nekvalifikuotų. Už nekvalifikuotų darbuotojų stoką darbdaviams aktualiau jaunų specialistų pritraukimas, talentų išlaikymas ir darbuotojų motyvavimas.