Nepasitikėjimas kolegomis bei jų kompetencija smukdo komandos darbo rezultatus, kelia stresą, trikdo komunikaciją organizacijoje, tikina LRT.lt pašnekovai. „Moksliniai tyrimai rodo, kad, galėdami pasitikėti kitais komandos nariais, ypač vadovu, darbuotojai jaučiasi saugesni, noriau dirba, dažniau rodo iniciatyvą“, – pažymi psichologė Aistė Diržytė.

Psichologai ir komandinio darbo treneriai sutinka: kad komanda būtų efektyvi, reikalingas jos narių sutelktumas, intelektinių ir kūrybinių komandos dalyvių resursų sujungimas bendram tikslui pasiekti. Tai įmanoma tik tada, kai darbuotojai gali vienas kitu pasikliauti, tiki vienas kito geranoriškumu ir kompetencija.

„Pasitikėjimo trūkumas skaldo komandas į atskiras stovyklas. Vietoj to, kad dirbtų vieningai, darbuotojai pradeda vieni kitus įtarinėti, abejoja vieni kitų kompetencija, tikrindami net ir smulkiausius darbus. O tai anksčiau ar vėliau sukelia konfliktus.

Dėl pasitikėjimo trūkumo pradeda formuotis tam tikros išankstinės nuostatos. Kuo šios nuostatos tampa stipresnės, tuo didesnė apatija įsivyrauja kolektyve. Tikslų siekimas tampa panašus į klampojimą po pelkę – tam, kad judėtų į priekį, reikia daug pastangų, patiriamos daug didesnės išlaidos nei įprastai“, – pažymi „Tęstinių mokymų centro“ treneris Tomas Kaulinskas.

Stresas auga, produktyvumas mažėja

„Dirbant komandoje, kuomet  bendras rezultatas labai priklauso nuo  kiekvieno indėlio, labai svarbus pasitikėjimas vienas kitu. Tačiau neretai kolegas ar pavaldinius kontroliuojame kur kas dažniau nei reikėtų vien todėl, kad nepasitikime jais.

Konkurencija ir pranašumo siekis lemia individualizmą, kurie sudėtingu metu sprendžiant problemas bei priimant sprendimus gali tapti skaudžių nesėkmių rezultatu“, – tikina T. Kaulinskas.

Anot A. Diržytės, daugelis mokslinių tyrimų patvirtino ryšį tarp darbuotojų pasitikėjimo vienas kitu ir komandos produktyvumo, pasitenkinimo darbu, darbuotojų psichologinės gerovės.

„Moksliniai tyrimai rodo, kad, galėdami pasitikėti kitais komandos nariais, o ypač, vadovu, darbuotojai jaučiasi saugesni, noriau dirba, dažniau rodo iniciatyvą. Ir priešingai, jeigu komandoje tvyro nepasitikėjimo atmosfera, toks darbas kelia didesnį stresą, mažina motyvaciją dirbti, įsitraukimą, lojalumą, trikdo komunikaciją organizacijoje, mažina darbuotojų pasitenkinimą darbu ir psichologinę gerovę darbe.

Amerikos psichologų atlikti tyrimai rodo, kad žemo efektyvumo organizacijose nepasitikėjimas bendradarbiais yra labai aukštas. Ir priešingai – aukštu pasitikėjimu bendradarbiais pasižyminčiose organizacijose efektyvumas yra nepalyginamai didesnis“, – pasakoja A. Diržytė.

Įgyti pasitikėjimą užtrunka

Įmonių vadovai pastebi, kad didelėje įmonėje sudėtinga greitai suvokti, ar kolegomis verta pasitikėti, mat turi praeiti daug laiko, kad darbuotojai bei vadovai atskleistų savo stipriąsias bei silpnąsias puses.

„Svarbiausia, kad kiekvienas darbuotojas žinotų, kokias savo psichologinių ir fizinių galimybių ribas gali peržengti. Ir tik tada įvairių užduočių ir situacijų dėka įmanoma išsiaiškinti, ar galima vienas kitu pasitikėti. Pasitikėjimas vienas kitu leidžia atrasti tokias darbuotojų asmenines savybes ir gebėjimus, kurių nebūtų galima apčiuopti per daugelį metų“, – įsitikinusi SBA įmonių grupei priklausančios bendrovės „Visagino linija“ personalo vadovė Lina Boldyreva.

Psichologė A. Diržytė aiškina, kad pasitikėjimo arba nepasitikėjimo aplinka fenomenas yra ir psichologinis, ir neurofiziologinis, nors žmonėms neurofiziologiniai veiksniai turi mažesnę reikšmę nei gyvūnams.

„Šunys, pavyzdžiui, labai stipriai reaguoja į kvapų dirgiklius, todėl jiems gali pakakti objektą pauostyti, kad jų smegenys priimtų sprendimą pasitikėti arba nepasitikėti, o mums, žmonėms, nepakaktų pauostyti bendradarbius.

Priimant sprendimą, ar kitu pasitikėti, veikia daugybė veiksnių. Poveikį gali daryti auklėjimas, kultūra, mąstymo schemos, selektyvus dėmesys, atmintis, asmenybės savybės, psichinė sveikata, netgi mūsų nuotaika, emocinė būsena tuo metu, kai vertiname kitą“, – pažymi psichologė.

Per gerai save vertinantys kitais nepasitiki labiau

Pasak A. Diržytės, moksliniai tyrimai rodo, kad dažnai tai, kaip mes vertiname kitus, neatitinka tikrovės: vertiname arba idealizuotai, arba pernelyg neigiamai. Be to, biologiniu-psichologiniu lygiu labai lengva išprovokuoti nepasitikėjimą aplinka. Pavyzdžiui, jeigu kito asmens elgesyje, kūno kalboje, balso tone ar tembre, veido išraiškose įžvelgiame dirgiklį, kurį, remdamiesi patirtimi, suvokiame kaip grėsmę mūsų integralumui, saugumui, savigarbai, mūsų „primityviosios smegenys“ per 0,7 sekundės priima sprendimą nepasitikėti.

„Tai darome nesąmoningai, siekdami apsisaugoti nuo galimo psichologinio skausmo, nerimo ir baimės, išlaikyti psichinę pusiausvyrą ir mums svarbų savigarbos lygį. Visgi moksliniai tyrimai rodo, kad dažniausiai bendradarbiais nepasitiki arba paranoidinio tipo asmenys, kurie apskritai linkę įtariai žvelgti į pasaulį, arba asmenys, turintys labai neigiamą patirtį – besijaučiantys daug kartų nuvilti, apgauti, išduoti, išnaudoti.

Įdomu, kad mažiau pasitikėti bendradarbiais gali ir narcisistinio tipo asmenys: jie mano, kad komandoje yra geriausi, protingiausi, todėl nenori dalintis laurais su komanda, pasąmoningai nesiekia komandinės sėkmės, bet veržiasi mėgautis savo individualiais pasiekimais. Paradoksalu, bet kartais tai gali rodyti pastangas įveikti menką savigarbą – jiems patiems reikia nuolat sau ir pasauliui įrodinėti, kad yra protingi, sumanūs, išskirtiniai“, – pasakoja A. Diržytė.

Vadovas nepasitikėjimo problemos neišspręs

Psichologė pabrėžia, kad nepasitikėjimas kolegomis nėra problema, kurią turi spręsti tik vadovas arba žmogiškųjų išteklių specialistas.

„Nepasitikėjimą skatina neigiama patirtis, grėsmės suvokimas: jeigu kartą „nudega“, ateityje žmonės yra linkę saugotis, kad nepatirtų skausmo. Kažkada galbūt jiems tai buvo reikalinga, padėjo išlaikyti savigarbą, psichologinę pusiausvyrą, įveikti stresą. Jeigu dabar jiems to nebereikia, kolegos turėtų padėti tuo patikėti, įrodyti tai savo elgesiu“, – pataria psichologė.

Savo ruožtu T. Kaulinskas pažymi, kad geriausios komandos pavyzdys yra kariuomenė. Karinės pratybos ne tik padeda išsiaiškinti asmenines galimybes ar patikrinti ištvermę, bet taip pat suvienija ir patikrina komandą.

„Kaip sakoma Izraelio armijoje, dalinys yra greitas tiek, kiek greitas yra jo lėčiausias karys. Tad mūšio lauke kiekvienas turi matyti savo bendražygį, pridengti, gelbėti rizikingose situacijose. Ekstremalios sukarintos užduotys ugdo ir stiprina komandiškumą, asmeninę ir komandinę atsakomybę bei iniciatyvą.

Galima rasti nemažai sukarintų pramogų kolektyvams, tačiau įgyta patirtis be aptarimo ir padarytų išvadų tėra gerai praleistas laikas. Norint konkrečių pokyčių kasdieniniame gyvenime, būtina pažvelgti į save iš šono, analizuoti savo ir kitų elgesį“, – teigia T. Kaulinskas.