Eliminuoti priklausomybę nuo importo

Seimui neseniai buvo pristatytas atnaujintos Nacionalinės energetinės nepriklausomybės iki 2050 m. strategijos projektas. Kaip teigia dr. T. Janeliūnas, jis atspindi ilgalaikę Lietuvos kryptį pereiti prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir didinti vietinę gamybą.

Tai, eksperto įsitikinimu, iš esmės yra vienintelis būdas išspręsti dabartines energetikos problemas, kurių svarbiausia – didžiulė priklausomybė nuo elektros importo. Kartu tai ir didesnės rizikos dėl galimų elektros tiekimo sutrikimų ar bent jau kainų šuolių, kurių Lietuvos energetinės sistemos dalyviai negali valdyti, sumažinimas.

„Strategija nėra revoliucinga ar žadanti radikalių pokyčių. Greičiau tai optimistinio tęstinumo strategija. Matant, kaip sparčiai Lietuvoje verslas ir gyventojai investuoja į saulės elektrines, kaip sparčiai krinta atsinaujinančiųjų elektros gamybos priemonių kainos, kai kurios galimos generacijos pajėgumai scenarijuose buvo padidinti. Nemažą įtaką padarė ir žaliojo vandenilio gamybos poreikių įtraukimas į energijos balansą. Anksčiau apie tai kalbėta tik abstrakčiai“, – dėsto dr. T. Janeliūnas.

„Kita vertus, dabar prognozuoti, kokia dalimi vandenilio projektai padidins elektros gamybos poreikius, sudėtinga. Šios prognozės optimistinės, tačiau niekas negali užtikrinti, kad vandenilis tikrai taps tokiu išganymu energetikai, kaip šiuo metu tikimasi“, – sako jis.

Galimybės ir konkurencija

Dokumente nurodoma, kaip Lietuva iki 2050 m. pasigamins visą reikiamą elektrą, ją eksportuos, didins atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybos pajėgumus. Ar realūs tokie planai ir skaičiavimai?

„Scenarijai patys savaime nėra realūs ar nerealūs. Viskas priklauso nuo konkretaus įgyvendinimo – jei yra tikslingai siekiama numatytų tikslų, investuojama į pasirinktas sritis, galbūt net papildomai skatinant valstybės garantijomis ar kitokia parama, tuomet galima tikėtis, kad numatyti planai taps realybe. Tačiau visos strategijos tėra tik popierius tol, kol nėra konkrečių veiksmų ir įgyvendinančių sprendimų“, – atsako dr. T. Janeliūnas.

„Visgi galima pasidžiaugti, kad, net ir keičiantis Vyriausybėms, esminės energetikos transformavimo kryptys Lietuvoje nesikeičia ir nepabėgama nuo anksčiau užfiksuotų svarbiausių tikslų. Kinta tik tempas, kai kurios priemonės ir naujai įvertinami energetikos poreikiai“, – priduria jis.

Lietuvos galimybės pasigaminti visą reikalingą elektrą iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių yra geros. Numatoma, kad Europos Šiaurės ir Pietų šalys artimiausioje perspektyvoje turės žaliosios energijos perteklių, o centrinė žemyno dalis išgyvens nepriteklių.

„Turime pakankamą potencialą ir santykinai mažą energijos vartojimo rinką – nėra Lietuvoje didžiulių metalurgijos, sunkiosios pramonės objektų, kurie būtų esminiai energijos vartotojai. Todėl, palyginti nedidelėmis pastangomis, be gigantiškų projektų galime plėtoti atsinaujinančiąją energiją ir smarkiai sumažinti dabartinę energetinę priklausomybę nuo importo“, – sako energetikos ekspertas.

Optimistiniu atveju galime ir eksportuoti energiją. „Žinoma, tai būtų skaičiuojama kaip suminis balansas – niekada nebūsime nuolat eksportuojanti šalis, nes mūsų regione elektros cirkuliacija yra neišvengiama. Vienais laikotarpiais turėsime importuoti iš kaimynų, kitais – dalytis galimu elektros pertekliumi“, – aiškina jis.

Dr. T. Janeliūnas taip pat išskiria, kad konkurencija su regiono valstybėmis tikrai išaugs, tačiau tai nereiškia, kad niekam nereikės galimo elektros pertekliaus. „Santykinai netoli turime Vokietiją – tai laikoma didžiule energijos juodąja skyle, kuri galėtų susiurbti bemaž visą energijos perteklių kaimyninėse šalyse. Todėl Skandinavijos, taip pat ir Baltijos šalys galėtų tapti energijos donorais milžiniškų poreikių turinčiai Vokietijos pramonei. Tiesa, energijos perdavimas yra didelis iššūkis, todėl čia svarbus vaidmuo tenka ir vandeniliui, kaip būsimam energijos skleidėjui“, – teigia politologas.

Laisvė: net jei kažkas dar kelia klausimų ar nėra iki galo užbaigta – tai nebėra esminės kliūtys, kurios neleistų galutinai atsijungti nuo BRELL ir prisijungti prie Europos elektros tinklų, teigia dr. T. Janeliūnas. / D. Labučio / ELTA nuotr.

Jautrios branduolinės diskusijos

Strategijoje taip pat numatyta galimybė po 2030-ųjų šalyje vystyti mažos galios branduolinius reaktorius. Tokių reaktorių šalininkai teigia, kad jie yra saugesni nei tie, kurie buvo vystomi anksčiau, tačiau kai kalbama apie branduolinę energetiką visuomenėje vis vien netrūksta nerimo.

Kaip aiškina dr. T. Janeliūnas, mažieji moduliniai branduoliniai reaktoriai (MBR) laikomi patrauklesne alternatyva tradicinei branduolinei energetikai, nes jie galėtų būti lanksčiau įjungti į esamą elektros sistemą ir jų statybos kaštai būtų gerokai mažesni.

„Tipiškai prognozuojama, kad tai galėtų būti nuo 100 iki 300 MW galios reaktoriai, kurių didelė statybos dalis vyktų konstrukcijos vietose, o ne galutinės paskirties aikštelėse. Tai taupytų laiką ir kaštus. Be to, prireikus tokių reaktorių skaičių būtų galima palaipsniui didinti, atitinkamai pritaikius tinklų perdavimo infrastruktūrą. Kitaip tariant, tai patraukliau, nei vienkartinės didžiulės investicijos, galingi dabartiniai branduoliniai reaktoriai, kuriuos reikia iškart įjungti į sistemą. O kur dar sunkiai prognozuojamas elektros sistemos pokytis būsimiems 30 ar net 50 metų – pastačius tradicinę atominę elektrinę, jos taip lengvai neatsikratysi, net jei ji tampa neefektyvi ar nesaugi“, – sako ekspertas.

Saugumo prasme MBR remiasi pasyviomis aušinimo sistemomis ir tai gali sumažinti kai kurias rizikas, pavyzdžiui, žmogiškosios klaidos galimybes. „Tačiau šie MBR daugeliu atvejų vis dar yra tik projektinės stadijos ir praktika gali atskleisti trūkumų, kurių šiuo metu dar nežinome. Vis dėlto pranašumų, kurių suteiktų MBR, yra nemažai ir jie gali tapti ne pagrindine, bet viena iš detalių, palaikančių visą elektros energijos sistemą. Šiuo metu Europoje linkstama į tokį pasirinkimą, nes imta suprasti, kad 100 proc. remtis dažnais svyravimais pasižyminčia atsinaujinančiąja energija nebūtų protinga“, – tęsia jis.

Ignalinos atominės elektrinės (IAE) generalinis direktorius Linas Baužys neseniai prakalbo apie idėją, kad MBR galėtų iškilti uždaromos ir nebeveikiančios IAE teritorijoje – taip ir nepastatytų trečiojo ir ketvirtojo blokų vietoje. Dr. T. Janeliūno vertinimu, tokia vieta turi nemažai pranašumų – gyventojai jau yra įpratę prie branduolinės energetikos, kai kurie gal net ilgisi jos.

„Išliko didelė dalis elektros infrastruktūros, kuri būtų naudojama MBR įjungti į sistemą. Tačiau suprantama, kad visos rizikos, susijusios su branduoline energetika, vien dėl to nedingsta. Galbūt tik Lietuvos bendra patirtis ir išmoktos pamokos, kaip atsakingai būtina elgtis su branduoline energetika, būtų papildomas pranašumas“, – teigia ekspertas.

Energetikos ministro Dainiaus Kreivio teigimu, 2040–2050 m. branduoliniai reaktoriai Lietuvoje galėtų pagaminti apie 15–20 proc. elektros, ir taip šalies vartotojams būtų užtikrinta žemiausia jos kaina.

Tačiau dr. T. Janeliūnas mano, kad tokio tolimo laikotarpio elektros kainų patikimo skaičiavimo praktiškai negali būti – tai tik labai preliminarūs modeliavimai. „Tačiau bendrame elektros energijos gamybos balanse tie 15–20 proc. gali būti labai naudingi – ypač tais laikotarpiais, kai trūksta vėjo ir saulės pagaminamos elektros. Tačiau žymaus kainų kritimo tai anaiptol negarantuos. Geriausiu atveju tai gali padėti išvengti netikėtų elektros kainų šuolių, kokių matėme 2022 m.“, – sako jis.

Visos energetikos sistemos transformacijos kaštai tiksliai neapskaičiuojami. Tai greičiau tik politinė žinutė, kad tai kainuos ir tam reikia ruoštis.

Dvejopi jausmai

Kai kalbama apie branduolinę energetiką, yra ne tik nerimo, bet ir skepsio, neva norėdami įstoti į ES turėjome paaukoti savo atomines elektrines, o štai dabar pati ES tarsi stumia branduolinę energetiką – tik jau naujos kartos, saugesnę. Tokios visuomenės nuotaikos aktualios visoje ES.

„ES didžiausia branduolinės energetikos rėmėja visada buvo Prancūzija. Vokietija – priešingai, pastaraisiais dešimtmečiais siekė uždaryti savo atomines elektrines ir priešinosi tam, kad branduolinė energija būtų priskirta žaliajai energijai. Tačiau tai greičiau vidinės politikos ir visuomenės nuotaikų skirtumai, ypač dėl Vokietijoje aktyvių žaliųjų veiklos“, – sako dr. T. Janeliūnas.

„Visuomenės nuomonė linkusi keistis, priklausomai nuo įvairių įvykių ar politinių partijų iniciatyvų. Lietuva irgi ne išimtis. Kažkada buvome vieni didžiausių branduolinės energetikos rėmėjų, vėliau – dėl Fukušimos atominės elektrinės avarijų, dėl Astravo elektrinės incidentų ir Lietuvos priešinimosi – visuomenė ėmė branduolinę energetiką vertinti gerokai prasčiau. Tačiau tik pradėję konkrečius naujus branduolinius projektus galėtume pamatyti, kokių naujų baimių ar lūkesčių atsiranda visuomenėje. Svarbu būtų neleisti, kad šiomis nuotaikomis dirbtinai manipuliuotų ir visuomenę skaldytų išorinės jėgos, visų pirma, Rusija“, – pabrėžia ekspertas.

Kai kurie ES politikos bangavimuose įžvelgia šiokio tokio dviveidiškumo žaliojo kurso atžvilgiu. Daugybėje sričių, pradedant ūkininkais ir baigiant energetika, galima įžvelgti ES vadovybės atsitraukimo požymių – ar tai lėmė ES rinkimai, siekis pritraukti daugiau rinkėjų, ar vis tik žaliojo kurso ambicijos iš tiesų nebuvo realistiškai pasvertos?

„Perėjimas prie Žaliojo kurso iš tiesų ne visur vyksta sklandžiai, – sutinka dr. T. Janeliūnas. – Ekspertai ne kartą įspėjo, kad tokia transformacija gali sukelti netikėtų šalutinių efektų, kurių visų neįmanoma numatyti. Panašiai kaip ir su pramonės revoliucija – naujos technologijos, ypač jas diegiant, sukelia nemažai pasipriešinimo, kai kuriais atvejais ir žalos, tačiau tai yra visų transformacijų ir didelių perėjimų skausmai. Manau, ES politikai irgi mato neigiamų efektų ir bando adaptuoti savo ambicingus planus, atsižvelgti į jautriausių rinkėjų grupių nepasitenkinimą.“

„ES jaučia Žaliojo kurso pokyčius ir dėl to, kad kiti regionai gerokai atsilieka nuo Europos klimato kaitos suvaldymo ar atsinaujinančiosios energijos srityse. Todėl europiečiams ūkininkams ar pramonininkams nelengva konkuruoti su mažesnius kaštus, tačiau taršesnes priemones naudojančiais konkurentais iš Azijos ar Afrikos šalių“, – situaciją vertina politologas.

BRELL ir žaidimas skaičiais

Baltijos šalys iki rugpjūčio 7 d. užsibrėžė pranešti Rusijai ir Baltarusijai apie nutraukiamą bendros su šiomis šalimis sistemos sutartį (BRELL). Kaip tik vakar Rygoje buvo numatytas už energetiką atsakingų Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrų susitikimas.

Saugumo prasme MBR remiasi pasyviomis aušinimo sistemomis ir tai gali sumažinti kai kurias rizikas, pavyzdžiui, žmogiškosios klaidos galimybes. Tačiau šie MBR daugeliu atvejų vis dar yra tik projektinės stadijos ir praktika gali atskleisti trūkumų, kurių šiuo metu dar nežinome.

Dr. T. Janeliūno teigimu, techniškai Lietuva jau turėtų būti pasirengusi sinchronizacijai. „Net jei kažkas dar kelia klausimų ar nėra iki galo užbaigta – tai nebėra esminės kliūtys, kurios neleistų prisijungti prie Europos elektros tinklų. Manau, Baltijos šalių ministrai turėtų patvirtinti savo pasirengimą ir atlikti politinę sinchronizaciją – t.y. vienu metu pranešti Maskvai apie atsijungimą nuo BRELL sistemos ir suderinti likusius darbus“, – minėto ministrų susitikimo išvakarėse kalbėjo politologas.

Atsijungimas nuo BRELL neabejotinai siunčia dar vieną signalą apie Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekius. D. Kreivys skaičiuoja, kad atnaujintos visos apimties Nacionalinės energetinės nepriklausomybės iki 2050 m. strategijos įgyvendinimas gali kainuoti 150 mlrd. eurų.

Tačiau dr. T. Janeliūno vertinimu, šis skaičius visiškai nieko nereiškia: „Lygiai taip pat galėtų būti paskelbtas bet koks kitas skaičius. Tiesiog neįmanoma tiksliai įvertinti, kaip funkcionuos ekonomika iki 2050 m. ar net iki 2030 m. Negalima numatyti, kokios bus energijos kainos, kaip keisis technologijų kainos ir pan.“

„Žinoma, matematiniai modeliai leidžia pateikti kai kurias prognozes – užtenka įvesti dabartinius parametrus ar nustatyti mums atrodančius svarbius kintamuosius, ir kažkokį skaičių programa apskaičiuos. Dėl humoro paprašiau Chat GPT 4.0 apskaičiuoti Lietuvos energetinės transformacijos kaštus iki 2050 m. ir man pateikė atsakymą, kad, atsižvelgus į vidutinę infliaciją ir kreditų kainą, tai galėtų siekti apie 100 mlrd. eurų. Šis skaičius yra bemaž lygiai toks pat patikimas, kaip ir 150 mlrd. eurų“, – teigia patyręs analitikas.

„Kitaip tariant, šiandien pateikiami skaičiavimai yra faktiškai niekiniai. Kitais metais jie jau bus kitokie, o po dešimties metų – dar kitokie. Net vystant vieną didelį projektą, pavyzdžiui, branduolinės elektrinės statybas, projekto kaštai keičiasi kartais, net ne procentais. Visos energetikos sistemos transformacijos kaštai tiksliai neapskaičiuojami. Tai greičiau tik politinė žinutė, kad tai kainuos ir tam reikia ruoštis“, – išvadą daro dr. T. Janeliūnas.