Esminių pokyčių periodas
E. Jasas neseniai paminėjo 70-ąjį jubiliejų. Kai kalba pasisuka apie nueitą kelią, atskirti asmeninį gyvenimą nuo beveik ketvirtį amžiaus kurto verslo tampa neįmanoma.
„Išlieka padaryti geri darbai, o geri darbai yra tie, kuriuos darai žiūrėdamas ne į saują, o į saulę. Kai žiūri į saują, gerų darbų nepadarysi“, – savo gyvenimo filosofija dalijasi E. Jasas.
Kaip pats juokauja, jau sulaukė brandžios jaunystės, todėl iš sukauptos patirties žino, kad nelengva kurti verslą nuo pirminės jo idėjos. „Verslas yra gėris, jis formuoja valstybės biudžetą, iš jo valstybė finansuoja švietimą, sveikatos apsaugą, įvairias socialines programas“, – sako patyręs verslininkas.
Bendrovė SDG istoriją pradėjo 2002 m. Kaune. Greitai įmonė tapo pirmaujančia konsultacijų verslui ir mokymų bendrove Lietuvoje, turinčia skyrius visuose didžiuosiuose šalies miestuose. 2011 m. įvyko lūžis: buvo įkurta SDG grupė, kurią šiuo metu sudaro bendrovė „SDG kodas“ (prekyba darbo drabužiais ir asmeninėmis apsaugos priemonėmis), „SDG grupė“ (grupės įmonių valdymas), viešoji įstaiga „Saugi pradžia“ (socialiniai projektai, parama) ir SDG (konsultacijos ir mokymai).
Nors viskas prasidėjo nuo keturių darbuotojų, šiandien grupėje dirba 350 žmonių visoje šalyje. SDG grupė sistemingai vykdo plėtrą – modernūs, į geresnes sąlygas darbuotojams orientuoti biurai atidaryti Kaune, Marijampolėje, greitai duris atvers ir Šiauliuose, Vilniuje.
Žvelgdamas į ilgų darbo metų rezultatus, E. Jasas neišvengiamai prisiminimais grįžta į ką tik nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Anuomet jis greitai suprato, kad požiūris į darbo kultūrą, darbdavio vertybes, darbuotojo saugumą privalo keistis. „Atgavus nepriklausomybę tą pačią klaidą darė tiek besikeičiančios valdžios, tiek visuomenė: galvojome, kad dirbsime kaip valdant rusams, bet gyvensime kaip Amerikoje. Greitai visi supratome, kad, dirbant pagal socializmo principus, geriau negyvensime“, – pripažįsta jis.
Dešimtajame dešimtmetyje vyko daug transformacijų: nuo pamatų keitėsi pramonė, vyko privatizacija, daug kitų sudėtingų procesų, kurie ne visada buvo valdomi efektyviai. „Kai vyksta suirutė, įstatymai negalioja“, – kalbėdamas apie laukinio kapitalizmo epitetą įgavusį dešimtmetį akcentuoja E. Jasas.
„Visada sakau, kad mokslas kapitalizmo santvarkoje yra mokamas ir mes susimokėjome už kapitalizmo pamokas. Tačiau gavau daugiau patirčių, nei būčiau baigęs Oksfordo ar Kembridžo universitetus“, – priduria verslininkas.
Išskirtinė verslo niša
Nepriklausomoje Lietuvoje pradžia buvo sunki: trūko lėšų, specialistų, patirties, daug žmonių emigravo ieškodami geresnio gyvenimo. E. Jasas šiame chaotiškame fone įžvelgė tam laikotarpiui praktiškai naują nišą verslui plėtoti – darbuotojų saugos sritį.
„Iš sovietinių laikų darbo kultūros atėjusiam darbdaviui darbuotojas buvo neįdomus. Visi pinigai buvo optimizuojami, kad generuotų dar daugiau pinigų. Saugumo technikos inžinierių praktiškai neliko. Pirmas Darbo kodeksas ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas atsirado 1996 m. Valstybė suvokė, kad, nepakeitus požiūrio į darbuotoją, prarasime žmones. Valstybinės darbo inspekcijos pradėti patikrinimai parodė, kad darbuotojais tikrai nesirūpinama“, – pasakoja E. Jasas.
„Darbdaviams reikėjo pagalbos, specialistų, bet jų tiesiog nebuvo. Pamačiau, kad tai milžiniška niša, todėl ieškojau žmonių, su kuriais galėtume teikti paslaugas verslui. Reikėjo keisti sampratą, nes nors tada daug kas to dar nesuprato, bet pagal įstatymus darbdavys yra atsakingas už darbuotojus: jis turi skirti tinkamas darbo priemones, darbo drabužius, kokybiškai apmokyti, kaip atlikti savo darbą, įvertinti rizikas. Mūsų specialistai padėjo bendrovėms suvaldyti visus šiuos procesus“, – tęsia jis.
Šiandien E. Jasas sako, kad jam pilnatvę suteikia žinojimas, kad jis galėjo prisidėti prie darbdavių lavinimo ir kitokio požiūrio į darbuotojus formavimo. Tačiau paradoksalių situacijų kartais nepavykdavo išvengti. „Yra buvę atvejų – dar tais laikais, kai darbdaviai Lietuvoje nebuvo pakankamai subrendę, – kad mus pasamdo ir galvoja, kad įmonėms pačioms nieko nebereikės daryti, – pasakoja jis. – Tačiau atsitikdavo taip, kad mes įtikindavome darbdavius atlikti reikiamus veiksmus. Mes juos informuodavome, kad nelaimės atveju, pavyzdžiui, žuvus darbuotojui, į kalėjimą keliaus ne kas kitas, o darbdavys, todėl jo atsakomybė yra kritinė ir rizikas būtina pašalinti. Galiausiai visi likdavo patenkinti rezultatais, netgi kartu pasijuokdavome, kad iš pradžių lūkesčiai buvo kitokie.“
Atgavus nepriklausomybę tą pačią klaidą darė tiek besikeičiančios valdžios, tiek visuomenė: galvojome, kad dirbsime kaip valdant rusams, bet gyvensime kaip Amerikoje.
„Bendraudamas su darbdaviais ir pats plėtodamas verslą supratau, kad vadovas turi vienintelę privilegiją – dirbti daugiau už kitus“, – šypsosi E. Jasas.
Investicijos į gimtinę
Dabar darbdavio ir darbuotojo santykiai labai pasikeitę. E. Jaso akimis, nuo nepriklausomybės atkūrimo šalyje padaryta didžiulė pažanga. „Lietuviai apskritai yra darbštūs, imlūs, išprusę, išsilavinę žmonės, vadovai – lygiai taip pat. Tai labai aukšto sąmoningumo verslininkai. Šiandien daug darbuotojų yra vertinami pagal gebėjimus atlikti konkrečias funkcijas, o ne iš hierarchinės perspektyvos „aš esu vadovas, o jūs – pavaldiniai“, – dėmesį atkreipia verslininkas.
Jis džiaugiasi, kad keičiasi ir valdžios požiūris į verslininką, vertinamos jo investicijos. „Žinoma, ateina ir užsienio investuotojų, bet kokios jų intencijos? Pigesnė darbo jėga, galimybė generuoti didesnius pelnus. Jie neturi blogų ketinimų, tiesiog mąsto pragmatiškai. Tačiau ar jie apie Lietuvą galvoja kaip apie gimtinę? Jei verslo aplinkos sąlygos pasikeis į blogąją pusę, jie išvyks. Kaip jau matėme, ne viena įmonė taip ir padarė. Lietuvos verslininkas, investuodamas Lietuvoje, investuoja į gimtinę. Jis mokės mokesčius čia ir kurs pridėtinę vertę čia“, – pabrėžia E. Jasas.
Jis pastebi ir tai, kad emigravę žmonės vis dažniau grįžta į Lietuvą ir bando integruotis. Tokių yra ir SDG grupės įmonėse. Tačiau E. Jasas įsitikinęs, kad už emigrantų grįžimą atsakinga Vyriausybės politika. „Šiandien turėtume ne Uzbekistano ar Indijos piliečius priimti į darbą, bet susigrąžinti savus. Jei valstybė užtikrintų jų grįžimą, verslas būtų patenkintas, nereikėtų ir užsieniečių įdarbinti“, – neabejoja jis.
E. Jasas su žmona užaugino penkis vaikus, turi septynis anūkus. Visi vaikai – SDG grupės valdybos nariai. Trys iš jų studijavo užsienyje, ten turėjo galimybių ir dirbti, bet visi šiandien dirba Lietuvoje, nes, kaip sako E. Jasas, nėra geresnio krašto nei gimtinė. „Mūsų valdyba labai graži – iš šešių narių yra keturios moterys ir du vyrai. Sako, į valdybas nepriima moterų – prašom, SDG įmonėse moterys netgi uždirba vidutiniškai 100 eurų daugiau negu vyrai“, – apie jo įkurtame versle vyraujančią lyčių pusiausvyrą pasakoja E. Jasas.
Beje, SDG pavadinimas tradiciškai buvo šifruojamas „Saugaus darbo garantas“, bet dabar E. Jasas pateikia kitokią laiko subrandintą galimą šifravimo versiją: „Sau. Darbuotojui. Gimtinei“.
Šiandien jis gimtinę mato kaip gražią ir klestinčią. „Neseniai važiavau traukiniu, Rytų ekspresu, iš Paryžiaus į Veneciją. Daug vaizdų: Prancūzijos lygumos, priekalnės, dirbami laukai. Tačiau atvažiuoji į Lietuvą – žalia, lietus lyja, švaru, tvarkinga, – pasakoja E. Jasas. – Lietuvis išmoko ir suprato, kad rinkos ekonomikos sąlygomis tik dirbdamas sau ir savo tėvynę prižiūrėdamas būsi laimingas.“
„Lietuviai turi vienintelį turtą – išsilavinusius jaunus žmones. Mokykimės iš tarpukario inteligentų – kad ir kokie laikai buvo, visuomet svarbiausias jų uždavinys buvo suteikti išsilavinimą savo vaikams, – primena jis. – Mes neturime nei aukso, nei deimantų kasyklų, turime tik protą ir žmones.“
Šiandien turėtume ne Uzbekistano ar Indijos piliečius priimti į darbą, bet sugrąžinti savus. Jei valstybė užtikrintų jų grįžimą, verslas būtų patenkintas, nereikėtų ir užsieniečių įdarbinti.
„Jei ne karai, kurie nuo mūsų nepriklauso, agresyvi aplinka su visa geopolitika, Lietuva gyventų savo aukso amžių. Visas dėmesys turi būti skiriamas jaunimui – duokime lengvatines paskolas pirmam būstui; ne pensininkams pridėkime, bet vaikų pinigus padidinkime, kad mamos galėtų oriai juos užauginti“, – požiūriu dalijasi verslininkas.
„Valstybė visu veidu turi atsisukti į jaunimą, tada jis neemigruos. Turime formuoti tvarų žmogų, nes tvarus žmogus kuria tvarią bendruomenę arba tvarias bendroves, įmones, kurios formuoja ir tvarią valstybę. Dabar pats laikas kurti tvarų žmogų“, – įsitikinęs E. Jasas.
Naujausi komentarai