Nuo pat pirmųjų dienų, kai žmogus ėmė kurti civilizaciją ir atsirado koncentruoti mainai miestuose, buvo pakilimų ir krizių, tvarkos ir chaoso, politinių žaidimų ir spekuliacijų. Istorija iškalbinga, todėl kiekvienas, atidžiau išanalizavęs bet kurios civilizacijos vystymąsi ekonominiu požiūriu, galės padaryti aiškią išvadą, kad ekonomikos pakilimai ir nuopuoliai yra natūralus bet kokios ekonominės sistemos procesas. Ekonominė istorija pilna ir gerų, ir blogų krizių sprendimo pavyzdžių. Todėl kalbos apie visiškai nematytą krizę, naujas finansines priemones ir ką nors „tikrai kitokio“, ko dar nebuvo, yra tik neišprusimo ženklas.

Ekonomikos mokslas, kaip ir bet kuri kita mokslo šaka, turi savo teoretikų ir praktikų. Konfliktas tarp jų yra akivaizdus. Teoretikai siekia įprasminti savo stebėjimus nauja teorija arba požiūriu į tai, kaip funkcionuoja jų analizuojamas objektas. O praktikai dalyvauja nuolatiniame dinamiškame procese ir empiriškai testuoja sistemą darydami impulsus bei intervencijas ir taip gyvai mato priežastinį ryšio pasireiškimą. Pastaruosius dažniausiai lydi sėkmė, atradimai ir didžiausi žmonijos evoliucijos istorijoje proveržiai. O pirmieji aprašinėja tai kaip fenomenus, prielaidas ir hipotezes. Tačiau problema – ne šis dviprasmiškas požiūris į mokslinį tyrinėjimo metodą, o tai, kad teorijos formavimas be realaus dalyvavimo pačiame procese yra visiškai klaidingas ir prieštarauja visiems gamtos dėsniams. Su šia problema dabar susiduriame nagrinėdami ekonomiką ir ieškodami sprendimų.

Valdančiuosiuose organuose dominuoja teoretikai technokratai, neturintys jokio sąlyčio su realybe. Tokie patys žmonės daugiau nei du dešimtmečius formavo JAV centrinio banko politiką, o ji privedė prie didžiausio fiktyvių finansinių priemonių burbulo, kuris vis dar leidžiasi ir tempia žemyn visą realiąją ekonomiką. Taigi susiduriame su didžiausia dabartinės krizės sprendimo priešprieša – realūs praktikų pateikti sprendimai yra itin skaudūs ir sudėtingi, todėl politikai linkę atsisukti į teoretikus, kurie teigia, jog „remiantis teorinėmis prielaidomis“ ir padarius veiksmus, kurie neveikė praeityje (būtent), bus galima išvengti šių skaudžių padarinių. Vienintelis pataisymas – išvengimas yra laikinas ir pasireiškia problemos simptomų sprendimu, o per tą nusipirktą laiką problema išauga keleriopai. Žinoma, politiniu požiūriu toks sprendimas ypač patogus ir pragmatiškas, nes iki tikrojo chaoso ženklų dabartinė dominuojanti Europos ir jos valstybių politinė valdžia jau bus baigusi kadenciją, todėl atsakomybė kris ant naujokų pečių.

Visi problemų sprendimai yra skaudūs, tačiau juos reikia priimti nepaisant teorijų rašytojų prielaidų. Bet koks politinis manipuliavimas ir technokratinio požiūrio iškėlimas aukščiau visuomeninio intereso yra nusikaltimas.