Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, pernai Lietuvoje 20-64 m. amžiaus gyventojų užimtumas buvo grįžęs į priešpandeminį lygį ir siekė 77,4 proc. – pagal dirbančiųjų proporciją Lietuva užėmė 9-ąją vietą ES. Vis dėlto didelis užimtumo rodiklis atskleidžia ne vien darbo jėgos įveiklinimą, bet ir galimą darbuotojų trūkumą.

„Kuo didesnis gyventojų užimtumas, tuo šalyje mažesnės papildomo įdarbinimo galimybės – jau dirbantys žmonės nebegali užpildyti naujų darbo vietų, vadinasi, susiformuoja didelis darbo jėgos trūkumas“, – komentavo A. Izgorodinas.

Pasak jo, vienas iš didesnės darbuotojų pasiūlos sprendimų galėtų būti žmonių su negalia įdarbinimas. Šiuo metu Lietuvoje darbą turi tik trečdalis darbingo amžiaus neįgaliųjų.

„Nuo darbuotojų trūkumo kenčiantys didieji verslo sektoriai nebegali patenkinti visų eksporto ir vidaus vartojimo užsakymų, tad didesnis neįgaliųjų užimtumas būtų didžiulė paskata visai šalies ekonomikai. Didindami darbuotojų pasiūlą gerintume ne tik įmonių situaciją – augdamas verslas sparčiau augintų ir ekonomiką, dėl to augtų ir darbo užmokestis, juk kuo geriau sekasi įmonėms, tuo geriau ir darbuotojams. Bet kad įmonėms gerai sektųsi, joms reikia įgyvendinti daugiau užsakymų“, – aiškino ekonomistas.

Dialogas tarp verslo ir valstybės

A. Izgorodinas atkreipia dėmesį, kad kalbant apie vykdomas neįgaliųjų užimtumo reformas svarbu įvertinti, kiek šiuos pokyčius skatina pati valstybė, o kiek – verslas.

„Būtų visiems naudinga, jei žmonių su negalia įdarbinimas taptų kuo paprastesnis, kad įmonės galėtų surasti naujų darbuotojų, o neįgalieji – įsilieti į darbo rinką. Jei verslui sudėtinga prisitaikyti prie vykdomų reformų, vadinasi, galimybe įdarbinti neįgaliuosius pasinaudos tik nedidelė dalis įmonių“, – pastebėjo A. Izgorodinas.

Pasak pašnekovo, nors dialogo tarp verslo asociacijų ir valstybės institucijų netrūksta, dažniausiai diskutuojama standartiniais klausimais – apie verslo finansavimą ir mokesčius. Tuo tarpu diskusijų apie neįgaliųjų įdarbinimą galėtų būti ir daugiau.

„Pastarieji keleri metai nebuvo lengvi – painiavos į ekonomiką ir darbo rinką įnešė tiek pandemija, tiek karas Ukrainoje. Vis dėlto klausimą apie neįgaliųjų įdarbinimą galima ir reikia kelti. Nepaisant buvusio neapibrėžtumo karo pradžioje ir nuogąstavimų dėl infliacijos, makroekonomikos rodikliai atskleidžia, kad situacija po truputį stabilizuojasi. Verslas yra nusiteikęs toliau dirbti, tad darbuotojų trūkumą reikia spręsti nedelsiant“, – sakė ekonomistas.

Jo nuomone, šiuo metu svarbiausias valdžios ir verslo bendradarbiavimas: „Valstybinės institucijos turėtų atkreipti dėmesį į tai, ką sako įmonės – ar joms yra palankios neįgaliųjų įdarbinimo procedūros, ar nereikia didesnių subsidijų, kas galėtų padėti įdarbinti daugiau negalią turinčių darbuotojų.“

Trūksta komunikacijos

Didinant neįgaliųjų užimtumą, svarbiu išlieka jų darbo vietų subsidijavimas – tai ne tik galimybė kompensuoti darbo vietos įrengimą, bet ir jos išlaikymą, kai žmogus su negalia dirba mažiau efektyviai, nei negalios neturintys darbuotojai.

„Labai svarbu, kad Lietuva ir toliau išlaikytų neįgaliųjų darbo vietų subsidijavimą, tuo labiau, kad valstybė šiuo metu rinkose skolinasi labai pigiai ir yra galimybių iš išorės gauti reikalingą finansavimą konkrečiai biudžeto eilutei“, – sakė A. Izogorodinas.

Vis dėlto ekonomistas mano, kad dalį įsipareigojimų įdarbinant negalią turinčius darbuotojus turėtų prisiimti ir pats verslas.

„Subsidijos yra gerai, bet ir verslas turi parodyti savo socialinę atsakomybę bei atitinkamai dalį kaštų prisiimti sau – negalią turintys žmonės nėra blogesni darbuotojai, jie taip pat gali dirbti. Juo labiau, kad tai yra ir įmonių reputacijos klausimas – Lietuvos eksportas yra visiškai priklausomas nuo Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių, kur neįgaliųjų integravimas į darbo rinką yra vertinamas, tad įdarbindamos negalią turinčius žmones įmonės gali pelnyti ne vien papildomų reputacijos taškų, bet ir daugiau užsakymų“, – pabrėžė jis.

Priežastimi, kodėl neįgalieji neįsilieja į darbo rinką, gali būti ir komunikacijos trūkumas – ne visos įmonės žino apie darbo vietų subsidijavimą, trūksta gerosios praktikos pavyzdžių.

„Stebint viešąją erdvę susidaro įspūdis, kad dar per mažai kalbama apie negalią turinčių žmonių įdarbinimą. Tam nepakanka valstybinių institucijų spaudos pranešimų – reikia ir gerosios praktikos pavyzdžių, kuriuos skleistų ne tik valdžia, bet ir patys verslo atstovai: jei įmonės matys, kad jų partneriai ar tiekėjai įdarbina neįgaliuosius, jos gali pasekti šiuo pavyzdžiu“, – sakė A. Izgorodinas.