Geografijos profesorius Donatas Burneika ir sociologas Romas Lazutka sutinka, kad visų pirma didelį visuomenės senėjimo rodiklį Lietuvoje ilgą laiką lėmė padidėjusi jaunų šalies gyventojų migracija. Vis dėlto ekspertai mano, kad visuomenė taip greitai nebesens.

„Aišku kaip dieną, kad tai iš esmės nulėmė migracija, kadangi išvyksta daugiausia jauni žmonės, tad šalyje automatiškai lieka senesni. Dėl to visuomenė senėja greičiau, negu tose šalyse, kur senėjimas vyksta tiesiog dėl natūralios gyventojų kaitos, dėl mirštamumo, gimstamumo ir panašiai.

Mūsų migracijos rodikliai buvo vieni aukščiausių, ypatingai žiūrint į ankstesnius metus, tačiau dabar, panašu, visuomenė taip greitai nesenės. Žiūrint į migracijos rodiklius pastaraisiais metais, tendencija nebebus tokia pati. Nemanau, kad mes pasidarysime jauna visuomenė, vargu ar taip bus, bet spartus senėjimas bent jau kol kas yra praeityje“, – Eltai teigė D. Burneika.

Tuo tarpu, anot profesorius, didelis procentinis atotrūkis tarp darbo užmokesčio ir produktyvumo augimo parodo, kad didesnė dalis BVP turėtų būti skiriama žmonėms, o vis mažesnė – kapitalui ir pelnui.

„(Šie rodikliai – ELTA) rodo, kad iš esmės darbo užmokestis kyla kainos kilimo sąskaita. Visi mokame brangiau už produkciją ir paslaugas. Be abejo, ateityje būsime konkurencingi pasaulyje tik jeigu pereisime prie automatizuoto, robotizuoto darbo kaip ir kitos šalys. Tai kuo daugiau kapitalas sukuria vertės, tuo daugiau žmonėms galima mokėti. Bet iš tiesų (...) norėtųsi didesnio produktyvumo augimo, nėra gerai, kad jis auga taip lėtai lyginant su atlyginimų augimu. (...) Tokiu atveju, jeigu produktyvumas auga nedaug, o atlyginimai daug, didesnę dalį BVP mes turėtume skirti žmonėms, ir vis mažesnę kapitalui ar pelnui. Man atrodo, kad tai nelabai vyksta, todėl galbūt tas produktyvumo augimas sunkiau išmatuojamas“, – sakė D. Burneika.

I. Juodytės / Fotobanko nuotr.

Kalbėdamas apie priežastis, paskatinusias Lietuvos visuomenės senėjimą, profesorius R. Lazutka išskyrė, kad didžiausią įtaką šiam reiškiniui padarė ankstesniais laikotarpiais fiksuoti žemi gimstamumo ir mirtingumo rodikliai bei jaunų gyventojų migracija.

„Vienas iš (visuomenės senėjimo – ELTA) veiksnių yra tai, kad žmonės ilgiau gyvena. Antras dalykas, kad yra mažas gimstamumas, tačiau jis Lietuvoje šiuo metu toks nebėra. Visgi pagrindinis prisidėjęs veiksnys yra emigracija, kadangi išvažiavo daugiau jaunesnio, darbingo amžiaus gyventojų, o pensininkų – mažai, todėl pensininkų dalis ir padidėjo. Visgi jau dabar antri metai, kai imigracijos rodiklis Lietuvoje yra teigiamas. (...) Senėjimas turėtų sulėtėti, kadangi jaunų žmonių, kurie sulauks senatvės, yra mažai dėl emigracijos, tai senų žmonių ateityje Lietuvoje taip pat turėtų būti santykinai mažiau“, – kalbėjo profesorius.

Nemanau, kad mes pasidarysime jauna visuomenė, vargu ar taip bus, bet spartus senėjimas bent jau kol kas yra praeityje.

R. Lazutka taip pat teigė, kad darbo užmokestis ir produktyvumas turėtų augti kartu, tačiau dėl šių rodiklių skirtumo Lietuvoje stebėtis nereikėtų, nes ilgą laiką šalyje darbo užmokestis buvo nepagrįstai žemas.

„Klasikinė teorija yra tokia, kad darbo užmokestis ir produktyvumas turi augti kartu, kadangi alga mokama už produktyvumą. Todėl išsiskirti tie dydžiai negali, gali būti kokie susvyravimai, bet ilgesnį laiką jie negali išsiskirti. (...) O Lietuvoje taip atsitiko todėl, kad atlyginimas buvo nepagrįstai žemas. Produktyvumas nebuvo toks žemas, koks buvo atlyginimas. Ir dabar galėtume sakyti, kad spyruoklė išsitiesė.

Jei lygintume Lietuvos ekonomikos išsivystymo lygį ir ES vidurkį, tai Lietuvos ekonomika sudaro 80 proc. ES vidurkio, o algos Lietuvoje yra tris, du kartus mažesnės nei kitose šalyse, kurių ekonomika prilygsta ES vidurkiui. Tad tiesiog algos buvo nepagrįstai žemos“, – kalbėjo profesorius.

R. Lazutka tikino, kad negalima teigti produktyvumą Lietuvoje esant žemu, kadangi BVP, kuris iš dalies parodo šalies produktyvumą, yra lygus 80 proc. ES vidurkio.  

„Ilgą laiką atlyginimų augimas buvo lėtesnis nei produktyvumas. Po paskutinės 2009 metų krizės, kai ekonomika atsitiesė, produktyvumas ėmė augti, o algos ilgą laiką praktiškai dar buvo įšalę, ir štai todėl jos dabar išsiveržė“, – sakė R. Lazutka.

Darbo jėgos pasiūlos tam tikrose srityse nepakanka

Kalbėdamas apie darbo jėgos paklausą ir pasiūlą Lietuvoje, D. Burneika teigė, kad kai kuriose srityse reikiamos darbo jėgos galimai vis dar trūksta dėl sparčių pokyčių darbo rinkoje bei netobulos profesinio  rengimo sistemos.

„Darbo jėgos paklausa tam tikrose srityse yra nepatenkinama, jose trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Galbūt gali būti taip, kad mūsų darbo, profesinio rengimo sistema nėra tobula, galbūt kuriami darbai mažai patrauklūs Lietuvos gyventojams, pavyzdžiui, už juos per mažai mokama. Aišku, kad pokyčiai darbo rinkoje yra dideli, ypatingai mūsų posovietiniuose kraštuose, todėl be abejo, jeigu sparčiai auga kai kurie sektoriai, pavyzdžiui IT sektorius, tai (darbo jėgos – ELTA) gali trūkti“, – Eltai teigė jis.

Visgi profesorius pažymėjo, kad darbuotojų išsilavinimo rodikliai Lietuvoje yra iš tiesų geri.

„Jei pažvelgtume į darbo jėgos išsilavinimo rodiklius, tai jie Lietuvoje tikrai yra vieni geresnių. Jeigu žiūrėtume į tai, kiek lietuvių dirba darbuose, kuriuose reikalaujamas aukštasis išsilavinimas, tai vėlgi nėra kažkokia ypatingai bloga situacija. (...)

Aš manyčiau, kad problema turbūt yra susijusi su pačia darbo jėga, jos motyvacija, noru keistis ir mokytis visą gyvenimą, tobulėti.

Studijos rodo, kad geriausiai visą gyvenimą dirba ir įsidarbina, ir didžiausius atlyginimus gauna tie, kurie įgyja universalų išsilavinimą. Tai yra moka mokytis iš esmės, o ne (moka – ELTA) kažkokį specializuotą, siaurą darbą, kurio kartais mūsų darbdaviai reikalauja“, – teigė D. Burneika.

Anot profesoriaus, vienas iš dažnų iššūkių, su kuriuo susiduria išsilavinimą jau įgiję darbingo amžiaus žmonės, yra motyvacijos stygius siekiant prisitaikyti besikeičiančioje darbo rinkoje.

„Aš manyčiau, kad problema turbūt yra susijusi su pačia darbo jėga, jos motyvacija, noru keistis ir mokytis visą gyvenimą, tobulėti. (...) Be abejo, viena iš didelių problemų Lietuvoje yra tai, kad mūsų darbo jėgos perteklius ypatingai jaučiamas vyresnėse amžiaus kategorijose, ir būtent regionuose. Tai nėra ta darbo jėga, kuri greičiausiai keičiasi, kuri greičiausiai gali įgauti naujų įgūdžių. Jeigu pensija šalia, vargu ar tiek daug į save investuosime, kad dar metus padirbtume. Tai yra bėda, turbūt valstybės nesugebėjimas motyvuoti ir pateikti paslaugų būtent tokiems žmonėms, senesniems žmonėms, įtraukti juos į darbo rinką“, – teigė D. Burneika.

Tuo tarpu R. Lazutka teigė, kad nors Lietuvoje ir veikia įvairios viso gyvenimo mokymo programos, trūksta duomenų, ar šios programos pasiteisina.

„ES yra pripažįstama, kad pokyčių yra daug, kad žmonėms reikia lavintis, neužtenka visam amžiui baigti universitetą, kokią profesinę mokyklą, reikia visą gyvenimą mokytis. Tai Lietuva atsilieka pagal tai, kiek žmonių dalyvauja viso gyvenimo mokymuose. (...) Taip pat Lietuvoje labai trūksta mokymų, kurie vyksta, rezultatyvumo. Nėra daroma tyrimų, nėra skelbiama prieinama viešai informacija, koks likimas tų žmonių (kurie įsijungė į tokias programas – ELTA)“, – kalbėjo profesorius.

Statistikos departamento duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį realus darbo užmokestis Lietuvoje išaugo 54 proc., kai produktyvumo augimas tesiekė 25 proc.