– Ar yra kokių nors bandomųjų projektų, kurie veiktų Lietuvoje?

– Elektroninės kainų etiketės prekybos tinklų lentynose yra. Pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Vieni pilnai įsidiegia, kiti – dalinai. Faktas, kad su realybe esame susidūrę ir su ta realybe prekybos tinklai dirba.

– Ar tai vyksta dabar?

– Tai vyksta. Kokie algoritmai sukasi, niekas per daug nepasakoja, nesigiria, bet vyksta kainų manipuliacijos. Mes jas fiksavome kainų tyrimų metu, kai mums prieš nosį buvo sumažintos kainos, kad tame reitinge atrodytų gražiau nei konkurentų. Šiandien mes turime realybę, kai atėjome į minutinių kainų epochą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tai gerai, ar blogai? Suprantu, kad stebėti gali būti sudėtinga, bet galbūt galime išlošti?

– Aš oficialią prekybininkų versiją galiu pasakyti. Tai yra nuostabus dalykas, nes kainos keičiasi momentaliai, darbuotojams nereikia bėgioti su kainų etiketėmis. Tai yra tvaru, nenaudojamas popierius, o klientai – patenkinti. Blogai, kai kainos neatitinka tų kainų, kurios yra kasoje. Nusimuša radijo ryšys, nusimuša dar kažkas. Pakeista kaina nenueina iki kasos. Pirkėjas toliau sėkmingai klaidinamas, kaip ir su popierinėmis, taip ir su elektroninėmis etiketėmis.

– Ar yra paskaičiuota suma, kiek vidutiniškai per tokias akcijas nenueina iki kasos?

– To niekas nepaskaičiuos. Tos kainos nėra fiksuojamos, niekas jų nemato. Tą galime matyti tik pagal pirkėjų skundų skaičių. Mūsų puslapyje pirkėjai skundžiasi. Pagal įstatymus viskas atrodo paprasta. Prekybininkas turi parduoti ta kaina, kuri nurodyta kainų etiketėje. Kai popierinė, viskas gerai. Mes juokaujame, kad reikia eit su vaizdo registratoriumi, kai yra elektroninė etiketė.

– Kokios dar manipuliacijų galimybės?

– Dinaminė kainodara – nuo paros laiko, nuo pirkėjų srautų, nuo prekės pardavimo kiekio. Jeigu kiekis lentynose mažesnis, kaina pakeliama. Bet kokiu atveju, tai yra puikus instrumentas maisto prekybininkui.

– Čia kaip pavyzdys, jeigu ketvirtos klasės moksleiviai užsuka į kokį nors prekybos centrą su elektroninėmis kainomis ir nori nusipirkt ledų, tai ledų kainos gali staiga išaugti, nes visi vaikai norės tų ledų? Ar ne?

– Galimybės dirbtinio intelekto (DI) yra neribotos. Kokia užduotis bus duota, tai ir bus įvykdyta.

Jeigu kiekis lentynose mažesnis, kaina pakeliama. Bet kokiu atveju, tai yra puikus instrumentas maisto prekybininkui.

– Ar jau yra DI programos, kurios keičia kainas?

– Vakaruose tos programos. Jos maksimizuoja pelną priklausomai nuo paklausos. T. y. – pastovus kainos kėlimas. Kol pardavimai nekrenta, elastingumo tikrinimas pas mus vyksta rankiniu būdu. Ėjo mūsų žmogus fiksuoti kainų, jam prieš nosį kainos buvo sumažinamos, kad jis užfiksuotų tą mažesnę kainą. Po to – pakeliamos. Paskui atėjęs pirkėjas pasiima didesne kaina prekę, nors matė ją už žemesnę.

– Jeigu Lietuvoje būtų įstatymas, kuris reglamentuotų tokius dalykus, tai kas jame turėtų būti idealiu atveju parašyta?

– Kas dabar vyksta, tai visos vartotojų teisių gynybos sako: prekybininkas – verslas, kai gali savo kainodarą daryti kokią nori, kada nori, kaip jam užeina, kaip privatus verslas – jo reikalas. Tai visiškai negina pirkėjo. Kas turėtų būt? Manau, kad reikėtų nuo pačių prekybininkų pradėt. Kainos turėtų būti nekeičiamos ir nekeliamos dienos metu. Prekybininkai turėtų fiksuoti pirkimo kainas su tiekėjais savaitėms, mėnesiams, priklausomai nuo sutarčių ir tos kainos neturėtų būti momentinės. Kas turėtų būti įstatymuose? Keitimo laikas, visos prekybininko kainos turi būti skelbiamos internete. To dabar nėra. Mes mažmeninių prekybininkų kainų internete laisvai matyti negalim. Taip pat, susiplanuot savo pirkinių. Mes žinom akcijų kainas, mes žinom tyrimo kainas. Ir viskas. Turi būti atvirumas, tada pirkėjas matys aiškiai – kaip dažnai ta kaina keičiasi ir pas kurį prekybininką. Dabar kainos lyg viešoji oferta, bet iš tikrųjų yra paslėpta.