Parduotuvėje pirkėjų paklausus, kiek jiems yra svarbus cukrus maisto produktuose, daugelis atsakė, kad stengiasi pirkti jo kuo mažiau. Atsirado ir tokių, kuriems cukraus kiekis nėra nesvarbus. 

„Pagal principą. Su metais mažinu ta kiekį“, – kalbėjo pirkėjas.

„Nežiūriu, aktualu, bet nežiūriu“, – atsakė kitas vyras.

„Stengiuosi visada kuo mažiau pirkti“, – teigė moteris.

Cukrumi buvo susidomėję ir ekonomistai. Šie Lietuvoje ragino įvesti cukraus mokestį. Smaližiams už saldesnį gyvenimą būtų tekę mokėti brangiau. Pavyzdžiui, duonos kepalas būtų pabrangęs keturiais euro centais, o kilogramas saldainių – beveik 50 ct.

Galiausiai 2018-aisiais cukraus mokesčio idėja atidėta. Ištraukta taikos sutartis su Sveikatos apsaugos ministerija ir verslininkais. Ministras tuo metu sakė, kad patys verslininkai turi nuspręsti, kiek cukraus bus maiste. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Plačiau šia tema kalbėjo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Ona Keblienė.

– Kas reguliuoja pridėtinio cukraus normą tam tikruose produktuose? 

– Daugelio maisto produktų gamyboje jis nėra reguliuojamas. Taip, yra pavieniai produktai, kaip kvietinė duona, kuriuose nustatyta, kad cukraus išreikštu sacharozės kiekiu jo turėtų būti ne daugiau 8 proc. Tačiau daugelio kitų produktų atvejų, pats vartotojas ir gamintojas renkasi, kiek to pridėtinio cukraus įdėti. 

– Prieš 6 metus buvo įvairios diskusijos. Ekonomistai siūlė cukraus mokestį, politikai taip pat svarstė, kad reikėtų prašyti verslininkų-gamintojų sumažinti cukraus kiekį maisto produktuose. Tiesa, tai pasibaigė niekuo. Ar tai galėtų būti europiniai sprendimai? Ar galėtų mūsų politikai iš Seimo pasakyti, kad galbūt ne 8, o 5 proc. turėtų būti duonoje?

– Teorinė galimybė nustatyti tam tikrus kokybės reikalavimus visada yra. Bet žiūrim į tą bendrą suvartojimą. Jeigu priversim gaminti becukrę duoną, tai žmogus gali tiesiog užsidėt tą patį cukrų ant duonos. Tai tikrai nepagelbės. Labiausiai gelbėja švietimas. Lietuvoje mes taikom rakto skylutės simbolio ženklinimą, kuris labai paprastai vartotojui padeda atsirinkti tą produktą. Dar vienas dalykas, tai pats maisto produkto ženklinimas. Jis parodo, kiek tų cukrų yra. Tai labai nesudėtinga atsiversti maistingumo deklaraciją, pasižiūrėti bendrą angliavandenių, o po jo – ir cukrų kiekį. Reikėtų atsiminti vieną tokią bendrą taisyklę: jeigu yra mažiau nei 5 gr cukrų, tai – labai mažai. Dalyje populiarių produktų, tokių kaip duona, tikrai galim rasti cukrų nuo pusės gramo iki dešimties. Pasirinkimas tikrai platus.

Jeigu priversim gaminti becukrę duoną, tai žmogus gali tiesiog užsidėt tą patį cukrų ant duonos.

– Ar yra buvę, kad Lietuvoje gamintojai nesilaikytų jūsų rekomendacijų?

– Žinoma. Praeitais metais duonos sektoriuje buvo atlikta virš 700 patikrinimų. Pažeidimų, susijusių su pačia kokybe nebuvo nustatyta. Dažniausiai fiksuojami savikontrolės, higienos pažeidimai.

– Kodėl dedamas tas pridėtinis cukrus į maisto produktus? Ar dėl to, kad mums būtų skaniau, saldžiau?

– Pirminė mintis tikrai dėl to, kad būtų saldžiau. Žmonės renkasi skanius maisto produktus. Ir tas įprotis – valgyti saldžiai, jis labai daug ką lemia. Bet mes esam protingi, išmanūs. Visuomenės sveikatos specialistai rekomenduoja rinktis sveikesnius gaminius, kuriuose yra kuo mažiau cukraus.