Lietuvai kol kas beviltiškai atsiliekant inovacijų srityje, Vyriausybė ir Ūkio ministerija ketina nemažą dalį Europos struktūrinių fondų paramos skirti dar neegzistuojančių produktų kūrimui, kurie paskatintų inovacijomis grįsto verslo plėtrą.

Ar Lietuva gali imtis tokių ambicingų projektų ir kokią naudą tai atneštų Lietuvos ekonomikai – pokalbis su ūkio viceministru Mariumi Skarupsku, Pramonininkų konfederacijos ekonomikos ir finansų departamento direktoriumi Sigitu Besagirsku bei Gynybos ir saugumo pramonės asociacijos direktoriumi, atsargos pulkininku Vaidotu Malinioniu.

– Pone Skarupskai, nutarėte ženklią dalį europinės paramos skirti inovacijoms, Kokius produktus bus siekiama sukurti?

– Įvairius – pradedant nuo drabužių kolekcijų iki inovatyvių gydymo, transporto ir kitų technologijų.

– Kaip tai veiks? Jūs formuluosite užsakymus?

– Taip, tai yra vienas iš būdų – formuluojami užsakymai verslui ir mokslui, kad jie sukurtų produktus, kurių iki šiol rinkoje dar nėra.

– Jeigu Jūsų siūlomą koncepciją patvirtins Vyriausybė, finansavimas vien moksliniams tyrimams mažės, o didės tiems tyrimams ir eksperimentams, kurie gali sukurti realų produką, naudojamą verslui?

– Taip. Norime, kad mokslas su verslu ne tik rašytų koncepcijas, straipsnius, bet kurtų ir realius produktus, kuriuos galima panaudoti valstybės gyvenime, karinėje pramonėje.

– Pone Malinioni, kiek įmonių jau vienija Jūsų vadovaujama Gynybos ir saugumo pramonės asociacija ir kokius iki šiol Lietuvoje dar negamintus produktus ketinate gaminti?

– Turime apie 40 narių – tai yra įmonės ir įmonių grupės, greitai bus metai, kai įsikūrėme. Iki šiol gynybos pramonė Lietuvoje lyg ir neegzistavo, buvo tik pavieniai gamintojai, gaminantys kažkokius produktus, tačiau vieningos organizacijos, bendraujančios su Europos Sąjunga, NATO, šalies krašto apsaugos struktūromis, mąstančios apie inovatyvių produktų kūrimą, nebuvo. Kai kalbame apie gynybos pramonę, visi kažkodėl įsivaizduoja vien tankus, lėktuvus, laivus ir panašiai, tačiau gynybos pramonė gamina ne tik tai. Pavyzdžiui, vien karinei uniformai, karių maitinimui yra tūkstančiai nomenklatūrinių pavadinimų, ką gali gaminti mūsų verslininkai.

– Pone Besagirskai, kodėl Lietuvoje kol kas toks mažas inovacijų poveikis ekonomikai? Kas tai nulėmė?

– Tos pačios priežastys, kaip ir visoje Europoje. Ji pagal inovacijas atsilieka nuo JAV, Japonijos, Pietų Korėjos. Manau, pagrindinė priežastis ta, kad visas paketas yra dėliojamas toms įmonėms, kurios yra pasiruošusios. Galime palyginti ir su sporto šaka. Tarkime, valstybė stato puikiausiais kerlingo arenas, samdo geriausius trenerius, žaidėjus. Tačiau kas iš mūsų žino kerlingo taisykles ir kas apskritai yra tas kerlingas? Panašiai yra ir inovacijų srityje – priemonės, kurias mini ūkio ministerija yra geros, tačiau jose gali dalyvauti tik 200–300 Lietuvos įmonių ir kokie 3 universitetai. Visi kiti lyg ir už ribos. Jie gal nežino, nemato, kaip visa tai veikia. Nėra pirmojo, supažindinimo etapo. Liaudiškai tariant, reikia užnorinti įmones, kai kuriose valstybėse tai vyksta netgi prievartiniu būdu. Lietuvoje kol kas to nėra. Ikiprekybiniai pirkimai yra puiki priemonė, nes verslui nereikės derintis prie įvairių biurokratini taisyklių.

– Sąvoka ikiprekybiniai pirkimai yra naujovė Lietuvoje. Tai yra pirkimas produkto, kurio nėra?

– M. Skarupskas: Taip. Pateiksiu pavyzdį kaip tai veikia. Tarkime, Kelių direkcija nusprendžia matuoti automobilių greitį ne fotografuojant vienoje vietoje, o vidutinį greitį tam tikrame atstume. Tuomet teikiamos įvairios koncepcijos, siūlymai. Pavyzdžiui, statyti tuos pačius fotoaparatus, įdiegti bepilotes skraidykles, matuojančias greitį, įrengti GPS į kiekvieną automobilį ir panašiai. Kai nusprendžiama, kuri koncepcija labiausiai atitinka Kelių direkcijos poreikius, paruošiamas realiai veikiantis produkto prototipas, kurį galima išbandyti, įvertinti kaštus. Jei viskas tenkina, kuriama pirmoji partija realiam išbadymui. Po to jau daromas pirkimas pagal galiojančias taisykles.

– Kiek lėšų planuojama skirti tokiems dalykams?

– Kol kas skirta nedaug – 20 milijonų eurų. Kol kas mes tik bandome, valstybė tokiu būdu inovacijų niekada neužsakinėjo. Jeigu sistema veiks ir bus poreikis, lėšų atsiras.

– Ar yra kokių nors grėsmių? Greičiausiai didžiausia grėsmė ta, kad bus sumokėti pinigai, tačiau nieko nebus sukurta?

– S. Besagirskas: Manau, tai didelė rizika, turėtų būti taikomos nebiurokratinės ir paprastos taisyklės su įsipareigojimais. Jei matome, kad kokia nors institucija užsisakė brangių žaislų ir jie nugulė į stalčių, tai institucijai turi būti taikomos sankcijos – pavyzdžiui, būtų uždrausta trejus metus vykdyti ikiprekybinius pirkimus. Čia žmogiškasis faktorius yra didžiausia rizika.

– Pone Skarupskai, 20 milijonų eurų yra lašas jūroje, žinant kiek Lietuvoje yra gabių mokslininkų, inžinierių. Kas toliau?

– Per septynerius metus Lietuvoje inovacijų skatinimui iš viso numatyta skirti apie 700 milijonų eurų. Ikiprekybiniai pirkimai yra viena iš šios sumos finansuojamų sričių.

M. Besagirskas. Pastebiu, kad mes importuojame laba daug paprastų dalykų, kuriuos galėtume pasigamti ir patys. Tai nėra kosminės technologijos, o labai paprasti produktai, parduodami parduotuvėse ir kainuojantys labai brangiai, nors juos galima pagaminti kad ir garaže. Įdiegus ikiprekybinės prekybos sistemą, mūsų įmonės mielai tuos produktus sukurtų ir mes importą galėtume pakeisti savomis prekėmis.

– Jau turime ir puikių pavyzdžių. Ramūnas Armonas, inžinierius iš Kauno pats sukonstravo bepilotę skraidyklę, kurią galima valdyti 20 kilometrų atstumu. Šios skraidyklės panaudojimo galimybių daugybė, reikia tik fantazijos.

– M. Skarupskas: Ūkio ministerijoje yra darbo grupė, kuri užsiima šių bepiločių skraidyklių įvedimu ir įteisinimu. Bandome siūlyti valstybinėms institucijoms šiuos aparatus naudojantis ikiprekybinių pirkimų taisyklėmis. Bepilotes skraidykles Nacionalinė mokėjimų agentūra gali naudoti inventorizuojant pasėlius, Aplinkos ministerija – saugant lašišų nerštavietes nuo brakonierių, šiuos aparatus galima pritaikyti pasienio, krašto apsaugos srityje. Galimybės išties didelės.

– Pone Besagirskai, tarkime, kad per septynerius metus į inovacijų kūrimą bus investuota apie 700 milijonų eurų. Kokį poveikį tai gali turėti Lietuvos ekonomikai?

– Priklauso nuo to, kaip investuosime. Turime gerų idėjų, tačiau kaip jas panaudojame? Kol kas itin svarbūs dalykai – pavyzdžiui, kvalifikacijos žemėlapio kūrimas, niekaip nejuda iš vietos. Jau penkta vyriausybė jį vis kuria, pinigus vis leidžia, o produkto nėra. Jei pinigus panaudosime tikslingai kaip tai daro amerikiečiai, inovacijų išeiga gali būti labai didelė.

M.Skarupskas: Mūsų bėda, kad susikoncentravome į fundamentalius tyrimus, mokame pinigus paversti žiniomis, tačiau ar mokame žinias paversti pinigais? Tai ne tik mūsų, bet visos Europos problema. Europa apie 60 procentų investuoja į fundamentiką, o Jungtinės Valstijos, Japonija, Pietų Korėja daro atvirkščiai – daugiau investuoja į taikomuosius tyrimus. Tokiu keliu ketiname eiti ir mes – orientuosimės į pritaikymą, į produkto atsiradimą rinkoje.