ES rengiasi kovai su dar vienu šešėlyje klestinčiu verslu. Šįkart tai ne alkoholio ar vaistų falsifikatai, ne prekyba kiniškomis madingų aksesuarų klastotėmis. ES dėmesio centre atsidūrė nelegalūs naminių gyvūnų veislynai.

Apie šunų, katinų ir kitų namuose laikomų gyvūnų gerovę pirmąkart ES lygiu diskutuota ir šiomis dienomis Briuselyje surengtoje konferencijoje. Be kita ko, aptarti ir planai priimti visai ES bendrus teisės aktus, kurie reglamentuotų veislininkystę ir tokių gyvūnų registraciją.

Žilvinas Ilevičius
Lietuvos veterinarijos atašė ES

Briuselyje vykusioje konferencijoje aptarėme, su kokiomis naminių augintinių problemomis susiduria ES šalys. Jos tikslas – teikti pasiūlymą Europos Komisijai (EK) dėl bendro ES Gyvūnų gerovės įstatymo. Šiuo metu tokio visas šalis apimančio teisės akto, kuris reglamentuotų gyvūnų gerovę, kol kas nėra. EK planuose šis darbas buvo ir yra numatytas, nors kol kas nieko nėra padaryta. Deja, ES kol kas nėra bendrų gyvūnų žymėjimo nuostatų, kurie leistų identifikuoti gyvūnus. Dabar kiekviena valstybė šiuos klausimus sprendžia savaip. Analogiška situacija ES ir dėl naminių gyvūnų veisimo bei prekybos. Kad tokia prekyba vyksta, tai faktas, o bėda ta, kad kai kurios šalys, kaip Rumunija ar Bulgarija, prasčiau vykdo gyvūnų gerovės priežiūrą, todėl ten nelegaliai veisiami gyvūnai gali patekti ir į kitas ES valstybes.

Brigita Kymantaitė
Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė

Nemanau, kad ES priimtų bendrus susitarimus dėl gyvūnų veisimo. Nauji reikalavimai gyvūnų veisėjams Lietuvoje įsigaliojo šiais metais. Versliniu gyvūnų veisimu užsiimantys asmenys privalo registruotis valstybinėje Maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT). Jei turi veisimo patalpas, tam turi gauti veterinaro patvirtinimą – jos turi atitikti minimalius reikalavimus, keliamus gyvūnų laikymui. Jei tokių patalpų veisėjas neturi ir veisiama namuose, būtina turėti atitinkamą leidimą. Tie, kurie nori žinoti, ar šuniuką, kačiuką perka iš tikrai patikimo veisėjo, nuo šiol gali pasitikrinti, ar veisėjas registruotas VMVT interneto puslapyje. Vis dėlto veisėjai registruojasi labai vangiai. Ko gero, pagrindinė priežastis – užsiregistravus tokia veikla jau tampa nepelninga. Veisėjai turėjo užsiregistruoti iki lapkričio pradžios, tačiau tai padarė tik 116. Jei į kokio nors skelbimų portalo paiešką pabandytumėte įvesti žodžius "Maltos bišonai", pamatytumėte, kad tuo užsiimančių žmonių yra gerokai daugiau.

Tikras veisėjas turi atitikti bent minimalius reikalavimus – net iki šiol policijoje yra pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos šunimis, nes iš tokių neva veisėjų pirktas šuniukas jau kitą dieną nugaišdavo, o žmonės pinigų neatgaudavo. Mes tokių prekiautojų net nevadiname veisėjais – tai tiesiog daugintojai. Iš tokio žmogaus perkant gyvūną labai rizikuojama. Norima pigaus ir, be abejo, veislinio gyvūno, tačiau jo veisliniu pavadinti neįmanoma, nes toks šuo ar katė dažniausiai tik būna panašus į norimos veislės šunį ar katę. Vėliau su tokiu augintiniu prasideda ir įvairios bėdos:  alergijos, sąnarių problemos, tokį augintinį visą gyvenimą tenka maitinti ne tik specialiu maistu, jis reikalauja ir nuolatinės priežiūros.

Kalbant apie bendrą gyvūnų registracijos sistemą, jos mūsų šalyje nėra. Tik didieji šalies miestai turi tokias duomenų bazes – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, kur augintinį registruoti yra privaloma. Gyvūnas turi būti paženklintas, tačiau čia yra daug įvairių niuansų. Žmonės nenori mokėti, nes nežino, už ką moka. Mokestį už šunį galima paaiškinti tuo, kad jis vedžiojamas gatvėje ir jo ekskrementams reikia įrengti specialias šiukšliadėžes, bet kaip paaiškinti, kad mokestis renkamas už kambarines kates?

Kodėl žmonės turi mokėti už katiną, kuris visą savo gyvenimą praleidžia bute? Žmonės, iš kurių reikalaujama tokio mokesčio, tiesiog jaučiasi apgaudinėjami, nes tokios rinkliavos nėra visiškai pagrįstos. Nuo 2016 m. tokio gyvūno identifikacija ir registracija jau taps privaloma visoje Lietuvoje.

Ta situacija mums kelia nerimo, nes miestietis į savo gyvūną žiūri kaip į augintinį, tačiau kaimiškose vietovėse šuo prie būdos atlieka sargo funkcijas, o paženklinti gyvūną gali kainuoti apie 100 litų.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje rinkliavos buvo atsisakyta labai seniai kaip nepasitvirtinusios priemonės. Čia taip pat nuo 2016 m. bus privaloma registracija, tačiau be jokių rinkliavų, tiesiog skatinant atsakingą auginimą, kad pasiklydę gyvūnai greitai galėtų atsirasti pas savo šeimininkus, o ne prieglaudose, kurių išlaikymas kainuoja. Ten savivaldybės ar valstybinės organizacijos prisideda ir prie nemokamų gyvūnų sterilizacijų. Privaloma sterilizacija – sunkiai įgyvendinamas projektas, nes sunku pamatyti, kuri kalė sterilizuota, o kuri ne.

Manome, kad daugiau pasiektume šviesdami visuomenę, tačiau savivaldybės tai mato kaip pasipinigavimo šaltinį. Nesutinkame ir su kovinių šunų sąrašu, kuris neseniai buvo patvirtintas – veislė negali būti pavojinga. Bet koks šuo, mažas ar didelis, gali būti pavojingas. Bandome siekti, kad nebūtų sąrašo, bet būtų pavojingo šuns sąvoka. Žmogų gali užpulti tiek rotveleiris, tiek vokiečių aviganis, kurių sąraše nėra. Dirbame, kad šis sąrašas būtų pakeistas, nes statistika rodo, kad Lietuvoje yra daug įkandimų, tačiau nėra statistikos, kokios veislės šunys juos padarė. 60 proc. tokių įkandimų padaro žinomi arba savi šunys, o dažniausiai tai nutinka po švenčių ir ilgųjų savaitgalių.

Tik kitais metais bus vykdomas tyrimas, kuris ir atsakys, ar visoms ES šalims reikia bendro įstatymo. Kaip rodo patirtis, užtenka ir vietinių, kiekvienoje valstybėje galiojančių taisyklių, kurios yra gana griežtos. Didžiausių bėdų kyla ne dėl to, kad teisės aktų nėra, bet kad jie neįgyvendinami. Nematau, ką visai ES bendras dokumentas galėtų pagerinti jau egzistuojančią tvarką.