Šiuo metu kalbėti apie euro ateitį ir ES ateitį be euro kaip niekada aktualu. Kol kas galima tik spėlioti, koks tai bus scenarijus, tačiau po tokio sukrėtimo žmonės, verslas ir valdžia turės vėl pradėti smarkiai taupyti.

Svarbūs veiksniai

Visame pasaulyje tvyro įtampa. Europoje vyksta ypač sudėtingi ir nekoordinuoti procesai. Graikijos išėjimas iš euro zonos jau tapo nebe galimybe, o labiausiai tikėtinu variantu, nes po pirmųjų rinkimų partijoms nepavyko sudaryti valdančiosios koalicijos ir bus skelbiami pakartotiniai. Ispanijos vyriausybė perėmė vieną didžiausių finansų institucijų „Bankia“, kurios turtas siekia 305 mlrd. eurų (praėjusių metų Lietuvos BVP siekė 30,7 mlrd. eurų). Taigi galima tik įsivaizduoti, kokio didelio ir sudėtingo proceso pradžia tai yra.

Pamažu imama suprasti, kad euras tebuvo naivi idėja, kuriai nebuvo parinkti atitinkami ekonominiai saugikliai, šalys buvo paliktos elgtis laisvai, todėl pradėjo skolos auginimo procesą ir patekome ten, kur dabar esame. Todėl vertėtų panagrinėti euro zonos ir apskritai visos ES ekonominio vystymosi scenarijus, jei turėsime išstojimo iš bendros valiutos sąjungos precedentą.

Kai graikai išeis

Graikijos išėjimas iš euro zonos – realiausias variantas. Tokia tikimybė ypač padidėjo nepavykus suformuoti vyriausybės ir konstatavus faktą, kad reikės rengti pakartotinius rinkimus. O didžiausią palaikymą turi prieš gelbėjimo ir taupymo paketus nusistačiusi radikaliųjų kairiųjų partija „Syriza“.

Nors antradienį įvykusiame Europos finansų ministrų susitikime nebuvo atvirai kalbama apie galimybę, kad euro zona ims byrėti, tačiau tvyrojo aiški įtampa. Tai neeilinė situacija, kai ES vieningumas ima blėsti ir šalys pradeda atsiriboti nuo grandininio efekto, ieško sprendimų, geriausiai atitinkančių jų poreikius. Tai lemia ir kairiųjų partijų stiprėjimas – socialdemokrato François Hollande'o išrinkimas į Prancūzijos prezidentus, Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėse Angelos Merkel Krikščionių demokratų partijos patirtas fiasko prieš socialdemokratus, pakartotiniai Graikijos rinkimai.

Tad jei euro zoną ir paliks viena valstybė, pati pirmoji bus Graikija. Ir dėl politinės, ir dėl ekonominės padėties. Vadinamoji troika (Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos centrinis bankas) teigė, kad jokių derybų dėl gelbėjimo paketo sąlygų nebebus, todėl skęstančios Graikijos ir jos gelbėtojų konfliktas yra akivaizdus.

Didžiausią baimę vienos valstybės išėjimas iš euro zonos kelia dėl to, kad taip atsirastų aiškus precedentas, kuris gali paskatinti kitas valstybes priimti sprendimus palikti bendros valiutos sąjungą. Taip pat toks ėjimas sukeltų dar didesnį nepasitikėjimą bankais prasiskolinusiose valstybėse (Portugalijoje, Italijoje, Ispanijoje, Airijoje), ir indėliai būtų masiškai perkeliami į pagrindinių (angl. – core) valstybių bankus. Tai tik pablogintų finansinį tų valstybių stabilumą ir pirmiausia Ispanijoje sukeltų domino efektą.

Ispanija – po Graikijos

Ispanija yra kitas taikinys, tačiau gerokai didesnis ir pavojingesnis. Šalyje jau įvyko rekordinio dydžio nacionalizacija – Ispanijos vyriausybė perėmė ketvirto pagal dydį šalyje banko „Bankia“ valdymą. Nors pareigūnai teigia, kad bijoti nėra ko ir mokumas užtikrinamas, tačiau žinome, kad tokios kalbos dažniausiai stokoja objektyvumo. Kaip yra pasakęs garsusis Vokietijos suvienytojas Otto von Bismarckas, „negalima tikėti niekuo politikoje, kol tai nėra oficialiai paneigta“.

Ispanija jau yra patekusi į komplikuotą ekonominę, socialinę ir politinę padėtį. Didžiausias ES nedarbas (kas ketvirtas žmogus nedirba, kas antras jaunas žmogus bedarbis) ir tolesni planai taupyti tikrai nepadės šaliai atkurti stagnuojančios ekonomikos. O tai veda reiškia tik dar didesnę krizę ir potencialius socialinius neramumus. Ispanijos sprendimas palikti euro zoną sukeltų tikrą grandininį efektą, po kurio keistųsi viskas. Pirmiausia griūtų Europos bankų sistema – ji neatlaikytų tokio smūgio. Bankai vienas po kito taptų nemokūs ir būtų nacionalizuojami. Kreditavimas sustotų, o pagrindinės valstybės (Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai) keliautų į rimtą recesiją ir pasuktų periferinių valstybių keliu.

Prancūzijos bankai neatlaikytų

Didžiausią smūgį po Ispanijos patirtų Prancūzijos bankai ir, atitinkamai, šalies ekonomika, kuri pirmą ketvirtį nerodė jokio augimo. O jei tik padarytume minimalias prielaidas dėl šios šalies finansų sektoriaus griūties, vaizdas gali būti katastrofiškas, nes šalyje veikia du pasaulio dešimtuke esantys bankai. Bent vieno jų nemokumas sukeltų grandininį efektą jau nebe tik Europoje, tačiau ir JAV bei kituose regionuose, o tai visą pasaulį nugramzdintų į labai sunkų ir ilgą nuosmukio periodą.

Kas bus?

Ar toks scenarijus įvyks, galima tik spėlioti. Tačiau jau dabar aišku, kad lengvai išsisukti nepavyks. Europa nebėra vieninga, jos šalys ir piliečiai yra per daug prasiskolinę, kad būtų galima tai išspręsti lengva ranka Europos centriniam bankui išspausdinus daugiau eurų.

Radikaliosios politinės grupės, ypač kairiosios, ateina į valdžią euro zonos valstybėse – tai reiškia, kad dėmesys bus sutelktas ties kiekvienos šalies piliečiais, o bendri Europos interesai nukelti į antrą planą. Ir net jei per stebuklą pavyktų su Graikija susitarti dėl lankstesnių sąlygų (nors Europos lyderiai ir TVF teigia, kad apie derybas negali būti jokių kalbų), Ispanija yra kur kas didesnė ir painesnė problema, kurios realių sprendimų nėra.

Net jeigu euras žlugs, ES išliks. Kiekviena šalis turi teisę valdyti savo pinigus ir turėti centrinį banką, kurio pagrindinė funkcija – užtikrinti ekonominį stabilumą. O valiuta yra viena pagrindinių užtikrinimo priemonių. Užburtos išliaupsinto euro iliuzijos, daugelis Europos šalių šią valiutą priėmė per greitai, neužtikrindamos būtinų pereinamojo laikotarpio saugiklių (skolos augimas, kainų augimas, stabilizaciniai infliacijos valdymo mechanizmai ir t. t.). Todėl atsirado kreiva ir nesaugi valiutinė konstrukcija, kuri visą ES atvedė į recesiją.

Kad ir kokie sprendimai bus priimti per likusį pusmetį, 2013 m. bus labai sudėtingi ir gyvenimo gerovė kryps į neigiamą pusę, visi ekonomikos dalyviai – valstybės, žmonės, verslai – turės pradėti taupyti ir smarkiai sumažinti sąnaudas. Iš principo keisis finansinio sektoriaus konjunktūra, taip pat požiūris į vieningos Europos valdymo modelius. Ir, žinoma, spekuliantai iš šių neramumų užsidirbs dideles sumas.

Auganti Graikijos našta

2007 2008 2009 2010 2011

Graikijos valstybės skola (mlrd. eurų)

239 263 300 330 356

Graikijos realusis BVP (mlrd. eurų)

210 210 203 196 182

Nedarbas Graikijoje (proc.)

8,3 7,7 9,5 12,6 17,7