Apie tai, kas svarbu ženklinant etiketes, „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai tiria“ pasakojo advokatų profesinės bendrijos TEGOS patarėja, advokatė Aleksandra Fedotova.
– Kodėl užrašas „gali turėti pėdsakų“ atsiranda net ant tų produktų, kurių sudėtyje alergeno nėra?
– Galima sakyti, kad šiuo užrašu gamintojas siekia apsisaugoti nuo galimų rizikų. Deja, gamintojui ne visada pavyksta pagaminti visiškai švarų produktą. Tam reikėtų turėti atskiras gamybines patalpas, užtikrinti, kad nėra jokio žaliavų kontakto ir jokios galimos kryžminės taršos.
Darbuotojai turėtų būti visada švariai apsirengę, ant jų drabužių ar ore neturėtų būti jokių alergenų likučių ar pėdsakų.
Dažniausiai, deja, vyksta mišri gamyba: vieną dieną gamybos linijoje gaminami sausainiai su riešutais, kitą dieną – kiti produktai.
Net ir po kruopštaus išvalymo bei visų higienos reikalavimų įgyvendinimo ne kiekvienas gamintojas prisiims riziką teigti, kad joks alergeno pėdsakas nepateko į produktą. Todėl ant etiketės atsiranda toks įspėjamasis užrašas.
– Apsisaugo gamintojas, o ką daryti vartotojui?
– Vartotojų, turinčių alergijų, daugėja. Jie žino, kad tai gali būti labai pavojinga, todėl visada skaito etiketes. Jei jie pamato užrašą, jog galimi alergenų pėdsakai, tokio produkto dažniausiai neperka ir nevartoja.
Gamintojas tokiu atveju įspėja, kad dėjo pastangas, tačiau galėjo likti alergenų pėdsakų. Net ir mažiausias alergeno kiekis gali sukelti alerginę reakciją.
– Ką tai reiškia teisiniu požiūriu?
– Šis įspėjimas nėra privalomas. Europos Sąjungos reglamentas, reglamentuojantis maisto produktų ženklinimą, pateikia baigtinį alergenų sąrašą, kurie privalo būti nurodyti, paryškinti ar kitaip išskirti etiketėje.
Šiame reglamente nėra nuostatos, kad, kilus įtarimui, privaloma rašyti „gali turėti pėdsakų“. Kaip jau minėta, tai yra gamintojo apsidraudimas ir kartu vartotojų apsauga nuo galimos alerginės reakcijos.
Šiame reglamente nėra nuostatos, kad, kilus įtarimui, privaloma rašyti „gali turėti pėdsakų“. Kaip jau minėta, tai yra gamintojo apsidraudimas ir kartu vartotojų apsauga nuo galimos alerginės reakcijos.
Jeigu gamintojas yra sąžiningas ir atsakingas, jis nepriims nepagrįstos rizikos. Jei jis yra visiškai tikras, kad produktas švarus ir gali 100 procentų įrodyti savo kontrolės veiksmus – nuo žaliavų priėmimo iki galutinio produkto gamybos, – jis gali tokio įspėjimo nenaudoti.
– Ką reiškia situacija, kai įspėjimas nenurodytas, bet pėdsakų randama?
– Jeigu gamintojas nenurodo, kad produkte gali būti alergenų pėdsakų, o vartotojas nusiperka tokį produktą ir paaiškėja, kad pėdsakų buvo, būtina atskirti du dalykus: ar tai buvo pėdsakas, ar alergenas sudėtyje.
Jei alergenas buvo sudėtyje, bet nebuvo paženklintas, paryškintas ir nurodytas, tai laikoma akivaizdžiu pažeidimu – ne tik netinkamo ženklinimo, bet ir maisto saugos. Tokiu atveju gali kilti rimtų pasekmių.
Numatytos sankcijos tiek pardavėjui, tiek gamintojui priklausomai nuo tyrimo rezultatų. Jei nebuvo nurodyta, kad galimi alergenų pėdsakai, tačiau gamintojas gali įrodyti, jog produktas pagamintas laikantis visų saugos ir higienos reikalavimų, kad visa sistema suvaldyta ir aiškiai atskirta – nuo žaliavų iki gamybos linijų –, jis gali bandyti apsiginti.
Vis dėlto praktikoje gamintojui tai padaryti yra sudėtinga, nes Maisto ir veterinarijos tarnyba dažniau stoja vartotojo pusėn.
– Kodėl net ir laikantis visų reikalavimų ne visada pavyksta išvengti alergenų pėdsakų?
– Dėl kryžminės taršos. Nors tai skamba grėsmingai, kartais net laikantis visų higienos reikalavimų sunku visiškai užtikrinti saugą.
Net viena dulkelė gali sukelti kryžminę taršą, kurios prevencijai Maisto ir veterinarijos tarnyba skiria daug dėmesio.
Net viena dulkelė gali sukelti kryžminę taršą, kurios prevencijai Maisto ir veterinarijos tarnyba skiria daug dėmesio.
– Kaip turėtų atrodyti ženklinimas?
– Ant etiketės privalo būti nurodytas produkto pavadinimas, sudedamosios dalys ir maistingumo deklaracija. Visa informacija turi būti pateikta nacionaline kalba. Jei ji nenurodoma lietuvių kalba, tai laikoma pažeidimu. Ženklinimas yra privalomas ir tai numato nacionaliniai teisės aktai.
Atsakomybė už teisingą ženklinimą gali būti diferencijuojama. Kartais ją prisiima platintojas, įvežantis prekę, tačiau jei platintojas prekę perka iš kito platintojo, atsivežusio ją iš užsienio, atsakomybė turi būti paskirstyta ir nustatyta, kuriame etape nebuvo užtikrintas tinkamas ženklinimas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai