Nors pienas ir grūdai Lietuvoje – palyginti pigūs, duonos gaminiai brangsta ir yra tarp brangiausių Europoje, o pieno produktų kainos ne tik nemažėja, atpigus žaliaviniam pienui, bet auga. Apie tai, kas lemia tokią padėtį, LRT radijo laida „Ryto garsai“ kalbina Žemės ūkio rūmų pirmininką Andrejų Stančiką, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovą Romą Majauską ir SEB banko šeimos finansų ekspertę Julitą Varanauskienę.

„Praėjusiais metais perdirbimo pramonė užsidirbo žemdirbių sąskaita, nes buvo mažesnės žaliavos kainos, o šiandien pabandys užsidirbti iš vartotojų. Be abejo, visos kaltės negalima suversti perdirbėjams – tam tikrą vaidmenį vaidina ir mūsų prekybininkai“, – teigia A. Stančikas

– Pone Stančikai, jūs buvote Pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas, tad kodėl pabrango pienas ir jo produktai?

A. Stančikas: Žaliavinis pienas niekur nepabrango, išliko žiemos kaina. Tačiau palyginti su praėjusiais metais, skirtumas yra. Praktiškai visada, atėjus vasarai, pieno kainos gerokai nukrisdavo ir praėjusiais metais jos buvo labai mažos, bet produktų kainos, ko gero, nenukrito.

Šiais metais pasaulinėse rinkose produktų, ypač pieno miltų, kainos šoktelėjo. Matyt, tai susiję su gamtos stichijomis, pvz., Naujojoje Zelandijoje – sausra ir pieno sumažėjo, vadinasi, ir pieno miltų rinkoje mažiau.

Tačiau Lietuvoje žaliavinio pieno produktai neturėtų brangti, nes kainos nuo žiemos pakito tik šiek tiek. Taigi priežasties reikėtų klausti mūsų perdirbėjų, bet, ko gero, kaip priežastį jie nurodys pasaulines rinkas.

– Pone Stančikai, jei pieno produktai brangsta, kas mūsų laukia? Matyt, kainos kils ir toliau?

A. Stančikas: Sunku pasakyti, bet tendencijos rodo kainų didėjimą. Pagalvokime apie kitas sritis. Naftos kaina nukrinta, tačiau degalų kaina nesikeičia. Degalų pardavėjai sako, kad jie turi nusipirkę brangių naftos produktų ir negali kainos mažinti. Tačiau jei tik naftos produktų kainos šokteli, reakcija žaibiška ir kainos kolonėlėse pakyla.

– Kaip būtų galima tai paaiškinti?

A. Stančikas: Taip bandoma daugiau užsidirbti. Praėjusiais metais perdirbimo pramonė užsidirbo žemdirbių sąskaita, nes buvo mažesnės žaliavos kainos, o šiandien pabandys užsidirbti iš vartotojų. Be abejo, visos kaltės negalima suversti perdirbėjams – tam tikrą vaidmenį vaidina ir mūsų prekybininkai.

– Pone Majauskai, brangsta grūdų produktai. Grikiai pabrango kone 40 proc., kvietrugiai – 14 proc. Kaip galite tai paaiškinti?

R. Majauskas: Nelabai galiu paaiškinti ir suprasti sudėtinga, nes grūdų kainos praktiškai nepakito – šiemet buvo tik trupučiuką didesnės. Aš visuomet sakau, kad į duoną mes dedame tik iki 20 proc. miltų, todėl tai neturėtų labai paveikti jos kainos. Ir nors grūdai pigūs, duona, kaip ir pieno produktai, niekada nepinga. Taigi čia kažkas ne taip.

– Pone Majauskai, kaip pastaruoju metu pakito grūdų supirkimo kaina?

R. Majauskas: Dabar grūdai gerokai atpigo. Dorojant derlių jie kainavo per 800 Lt, o dabar tesiekia apie 700 Lt. Žinoma, perdirbėjai didesnę dalį grūdų supirko tuo metu, kai grūdų rinka buvo pilna, todėl dabar galbūt ir nebeperka pigesnių grūdų, galbūt jų ir nebėra. Vis dėlto grūdų kaina visoje Europoje vienoda, bet pas mus duonos gaminiai kažkodėl brangiausi. Taigi labai paprasta pasižiūrėti, kas iš to verslo gauna didžiausią pelną.

– Kaip artimiausiu metu gali keistis grūdų kainos? Kiek šią vasarą grūdai kainuos?

R. Majauskas: Gamta pateikė daug nemalonių staigmenų, Europą siaubia potvyniai, todėl dalis derliaus bus sugadinta ir tai, be abejo, turės įtakos grūdų kainoms. Lietuvoje kol kas oro sąlygos palankios, bet nežinia, kaip pasibaigs. Taigi viskas priklausys nuo gamtos. Jei prikulsime daugiau, kainos išliks dabartinės, jeigu bus daugiau stichijų, ko gero, kainos kils ir bus panašios kaip pernai.

– Ponia Varanauskiene, kaip, brangstant būtiniausiems maisto produktams, išgyventi šeimoms? Kurią dalį biudžeto šeimos išleidžia maistui ir kaip brangstantys produktai pakoreguos išlaidas?

J. Varanauskienė: Šeimos maistui skiria įvairias sumas, ir pirmiausia tai priklauso nuo pajamų, nes maistas yra pirmo būtinumo prekė, jo išlaidas riboti labai sunku arba ne visada galima. Todėl šeimos, kurių pajamos mažos arba mažesnės negu vidutinės, ko gero, pusę pinigų išleidžia maistui. O šeimos, kurių pajamos didesnės, pinigų maistui išleidžia mažiau. Jei žmogus turtingas, nereiškia, kad jis daugiau perka ir suvalgo.

Dar turėčiau pasakyti, jog miesto gyventojams, kad ir kaip atrodytų keista, pasisekė labiau – jie vienoje vietoje turi kelis konkuruojančius prekybos centrus, ir ta konkurencija padaro taip, kad mieste maisto nusipirkti galima gerokai pigiau negu kaime. Kaimas šiandien nebėra toks, koks buvo prieš keletą dešimtmečių, ten labai nedaug žmonių sau augina grūdus, gyvulius. Viena vertus, galbūt ir amžius ne visiems leidžia, kita vertus, auginti šiandien brangu, todėl žmonės priversti maistą pirkti. O kadangi patys negali nuvažiuoti ir nusipirkti, naudojasi vietinėmis parduotuvėmis. Kartais apsilankius kaimo vietovėse labai nemaloniai nustebina faktas, ką ir už kiek jie perka.

– Ponia Varanauskiene, kiek tokių šeimų, kurias kainų kilimas labiausiai paliečia, kurios labiausiai tai jaučia?

J. Varanauskienė: Lietuvoje šeimų, gaunančių mažesnes pajamas, yra apie trečdalį. Kai didėja maisto prekių kainos, šie žmonės skaičiuoja kiekvieną centą. Kita vertus, yra ir psichologinis poveikis. Žmonės supranta, kad be maisto neišsivers, į maisto parduotuves vaikšto dažnai, todėl seka kainas ir mato brangimą.

Kylančios kainos, bet nedidėjančios pajamos sukelia bejėgiškumo jausmą, mažina pasitikėjimą, blogina lūkesčius. O tie lūkesčiai atsisuka prieš prekių ir paslaugų gamintojus bei pardavėjus, todėl labai svarbu paaiškinti, kodėl prekės brangsta ir kad tai nėra bandymas pasipelnyti iš beviltiškoje padėtyje esančių žmonių.