Dabartinė ekonominė logika neteko logikos. Greičiausiai buvo nelogiška nuo pat pradžių, ir jos teigiami rezultatai tebuvo imitacija, paremta ateities kartų praskolinimu.

„Iš principo nestabili“

Tokios nuomonės laikosi vienas iškiliausių ekonomikos profesorių Hymanas P.Minskis. Pasak jo, dėl beribio ir neatsakingo valstybių skolinimosi, nuoseklaus ekonomikos saugiklių griovimo dėl darvinistinės laisvosios rinkos ir absoliučiai klaidingo suvokimo, kaip veikia ekonomika, bankai ir finansų sistema, mes patekome į šią krizę.

H.P.Minskio darbai ir pasiūlymai, kaip turėtų būti valdoma ir nuosekliai plėtojama ekonomika, tapo ypač populiarūs prasidėjus JAV antrinių būsto paskolų krizei, kuri sukėlė neramumus.

Ekonomistai nesutaria dėl daugelio esminių dalykų, iš kurių vienas – ar ekonomika yra iš esmės stabili ir „linkusi“ judėti link stabilumo, todėl bet koks jos valstybinis reguliavimas tik trukdo jai stabilizuotis, ar atvirkščiai – ekonomika yra iš principo nestabili ir nuolat svyruoja, o valstybinis reguliavimas ir kontrolės mechanizmai yra privalomas saugiklis, siekiant užtikrinti, kad šių svyravimų amplitudės (vadinamieji ekonominiai ciklai) nedidėtų ir būtų kontroliuojamos.

H.P.Minskis buvo pastarosios minties šalininkas. Jo idėjos ir pasiūlymai vis dar siekia ateitį, nes šiandien vyraujančios politinės jėgos yra taip įtikėjusios ekonominio darvinizmo „efektyvumu“, kad nepastebi esminių struktūrinių ekonomikos problemų.

H.P.Minskis sukaupė įvairiapusišką patirtį dirbdamas universitetuose, rašydamas disertaciją ir mokslinius darbus, aktyviai dalyvaudamas privačių finansų institucijų veikloje, taip pat rengdamas tiriamąją medžiagą valstybinėms institucijoms ir JAV federalinio rezervo valdybai. Garsiausias, tačiau tikrai ne vienintelis veikalas buvo „Finansų nestabilumo hipotezė“. Jis skyrė ypatingą dėmesį ekonomikos svyravimams valdyti ir gyventojų gerovei apsaugoti ilguoju laikotarpiu, taip pat pasiūlė nestandartinių, bet labai įdomių būdų ekonominiam nuosmukiui suvaldyti. Ir, žinoma, parengė savo ilgamečiais tyrimais paremtą ilgalaikę ekonomikos vystymosi viziją. Visur jis akcentavo, kad valstybė ir jos dalyviai yra neatskiriami, todėl kalbėti apie valdžios galios mažinimą reikia atsargiai. Svarbiau yra ieškoti būdų, kaip valdžios administracinio aparato veiklą padaryti kuo efektyvesnę.

Aktualūs pasiūlymai

Daugiausia dėmesio sulaukusi H.P.Minskio tiriamoji veikla yra apie bankininkystę ir finansų sistemą apskritai. Visų akims krypstant į vieną po kito nacionalizuojamus nemokius bankus, H.P.Minskio teorijos apie neefektyvias finansų sistemos taisykles ir pasiūlymai, kaip jas pakeisti, yra kaip niekad aktualūs.

Kaip vieną didžiausių finansų rinkos problemų H.P.Minskis įvardijo tai, kad bankų veikla yra procikliška, t. y. kylant ekonomikai, bankai mažina palūkanas, didina paskolų portfelį ir taip sukelia finansuojamo turto kainas (prisiminkime NT kainų burbulą Baltijos šalyse) ir dar labiau skatina ekonomikos perkaitimą. Taip ekonomika sustoja, tačiau sustoja labai aukštame taške, kuris yra neadekvačiai smarkiai išaugęs ir ima kristi. Tuomet bankai vėl veikia procikliškai – ekonomikai imant trauktis, jie nebeišduoda paskolų, kelia palūkanas, o tai sustiprina tik krizę, nes įmonės turi atleisti darbuotojus ir mažinti kitas sąnaudas.

Ir pagal tokią logiką mes gyvename jau daugiau nei pusšimtį metų, kai augimą keičia neribotas skolinimas ir išlaidavimas, o smukimą – taupymas ir visiškas kreditavimo sustojimas.

H.P.Minskis, jau anksti pastebėjęs šį visiškai nelogišką ir ekonomiką destabilizuojantį veiksnį, pasiūlė vyriausybėms kelti skolinimosi standartus ir keisti bankų skolinimosi vieni iš kitų taisykles, siekiant sumažinti vadinamąją šešėlinę bankininkystę (nepainioti su šešėline ekonomika), kuri vyksta už balanso ribų.

Ekonomistas teigė, kad pinigai tėra susitarimo matas ir juos gali išleisti bet kas. Esminė problema yra pasiekti, kad jie būtų pripažįstami kaip tinkama atsiskaitymo priemonė. Nesant jokių fizinių rezervų, t. y. valiuta nėra paremta auksu ar kitu „kietuoju turtu“, pinigai tėra skolos rašteliai, kuriais užtikrinama, kad jie yra visuotinai priimami atsiskaityti už prekes ir paslaugas, ir yra spausdinami (arba sukuriami elektronine forma) centrinio banko.

Pinigai gali netekti vertės, jei reikšminga ekonomikos dalyvių dalis atsisakys juos pripažinti kaip priimtiną atsiskaitymo priemonę ir ims naudoti, pavyzdžiui, cukrų. Tęsdamas toliau, H.P.Minskis teigė, jog bankų veikla iš esmės prisideda prie ekonominių ciklų amplitudės didėjimo, nes yra komerciniai ir siekia pelno. O tai lemia konkuravimą dėl geresnių konkurentų, sąlygų gerinimą pakilimo laikais ir bloginimą per nuosmukį.

Nestabilumo hipotezė

Taigi tokia procikliška veikla padidina verslo ciklų svyravimus ir ekonomikos nestabilumą. H.P.Minskio pagrindinė idėja yra tai, kad būtent bankų ir kreditavimo veikla yra finansinio nestabilumo pagrindas, sukuriantis struktūrinį ekonomikos trapumą.

Per ekonominį pakilimą pelno siekiančios organizacijos ir bankai tampa ypač optimistiški, todėl imasi rizikuoti kur kas labiau nei esant normalioms sąlygoms. Įmonės ima vis didesnes paskolas ir taip paskiria vis didesnę ateities pajamų dalį toms paskoloms grąžinti. Bankai ir kiti skolintojai sumažina pradinių įnašų (kartais išvis panaikina, arba paskolina net ir juos) ir užstato kokybės reikalavimus. Finansų įstaigos imasi inovacijų ir finansinės inžinerijos, taip apeidamos esamas neefektyvias reguliavimo ir priežiūros konstrukcijas, kurios negali lanksčiai ir greitai adaptuotis prie šių įstaigų veiklos pokyčių. Todėl laikinai sumažėja šioms įstaigoms taikomi apsaugos mechanizmai ir jos gali prisiimti kur kas didesnę riziką.

Skolininkai naudoja vis daugiau išorinių finansavimo šaltinių, t. y. naudojasi trumpalaikės nuomos, išperkamosios nuomos ir kitais panašiomis trumpalaikėmis skolos priemonėmis, kuriomis finansuoja ilgalaikį turtą, ir turi nuolat kreiptis į kitas finansų įstaigas, kad pasiskolintų tai skolai grąžinti. Kitaip tariant, skolinasi, kad grąžintų kitą paskolą. Taip maksimaliai išauga nemokumo rizika, nes galų gale nebėra norinčių ir galinčių paskolinti šiai finansinei piramidei dengti.

H.P.Minskis įvardijo, kad toks elgesys negali privesti prie nieko kito kaip prie krizės ir ekonomikos sustojimo bei smukimo. Verslo ciklui įpusėjant, ekonomikos trapumas didėja ir taip sukuriamos visos sąlygos krizei – vartotojai nustoja imti trumpalaikes paskolas, nes pastebi, kad vis didesnę darbo užmokesčio dalį reikia skirti prieš tai prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti, įmonės mažiau parduoda ir gauna vis mažiau pajamų. Bankai ima kelti palūkanas ir mažinti paskolų kiekį, kai pastebi didėjantį nemokių klientų skaičių, įmonės pradeda atleisti darbuotojus, nes nebeišgali mokėti ir paskolų, ir atlyginimų. Taip įsisuka krizė, kai vienas kitą skatinantys veiksniai ima tempti ekonomiką į dugną.

Toliau smunka pajamos ir auga nedarbas, imamas išparduoti turtas (kilnojamasis ir nekilnojamasis), dėl to smunka kainos. Per šią Europos krizę pastebimi Didžiąją depresiją sukėlę veiksniai – turto kainos nepaliaujamai smunka, o įmonės bankrutuoja viena po kitos.

Tačiau šiuos veiksnius gali sustabdyti koordinuoti vyriausybės ir centrinio banko veiksmai. Vyriausybė gali padėti stabilizuoti ekonomiką didindama mokesčius ir mažindama išlaidas per pakilimą ir kaupdama rezervą, jei ekonomika smuktų, galėtų jį naudoti mažindama mokesčius ir didindama išlaidas (kurdama darbo vietas valstybės įstaigose, duodama užsakymų privačioms įmonėms). Centrinis bankas gali sukurti lanksčius mechanizmus, kaip apriboti skolinimą per ekonomikos pakilimą (keldamas pradinio įnašo ir užstato reikalavimus). Tačiau H.P.Minskis atsargiai užsimena, kad šiuo atveju centrinis bankas turi būti labai lankstus, nes finansų inžinerija yra labai pažengusi ir bet kokius apribojimus apeina sukurdama inovatyvius sprendimus.

Platus požiūris

H.P.Minskio darbai neapsiriboja tik finansų rinkos analize. Jis taip pat parašė daug svarbių (nors ir ne taip plačiai žinomų) darbų skurdo ir nedarbo temomis. Dirbdamas Berklio universitete kartu su darbo rinkos ekonomistais jis siekė suformuoti strategiją, sprendžiančią nedarbo klausimus (užuot polemizavęs apie socialinės paramos strategijas, kaip tai darė dauguma to meto ekonomistų). H.P.Minskis kritikavo tuo metu vykdomą Kennedy ir Johnsono „Karo prieš skurdą“ programą teigdamas kad ji patirs fiasko, jei nebus orientuota į darbo vietų sukūrimą. Jis parodė, kad kilus vyriausybė krizei gali pasiūlyti vieną darbo vietą kiekvienam žemiau skurdo esančiam namų ūkiui (siūlydama minimalų atlyginimą), ir tai pakeltų daugiau nei du trečdalius visų žemiau skurdo esančių šeimų gyvenimo kokybę aukščiau skurdo ribos. Tokia strategija padidintų pagaminamos produkcijos ir suteiktų paslaugų kiekį, o tai tiesiogiai paveiktų BVP kilimą dėl padidėjusios vartotojų perkamosios galios.

Tokia sistema būtų efektyvi tik tuomet, jei valstybė elgtųsi kaip paskutinės galimybės įsidarbinti davėja. Taip ji prisidėtų prie centrinio banko funkcijos būti paskutine skolintoja (angl. – lender of last resort) komerciniams bankams, kai jie pritrūksta pinigų indėlininkams sparčiai atsiimant pinigus (o tai gali privesti ekonomiką prie visiško kracho).

Tokia koordinuota vyriausybės ir centrinio banko politika yra grynai anticiklinė, t. y. ji veikia atvirkščiai ekonominio ciklo krypčiai, ir taip sustabdo jo svyravimų stiprumą. Rezultatas – krizė nepajuntama taip smarkiai, įmonės išlaiko bent minimalų pardavimą, žmonės gauna minimaliam pragyvenimui reikalingų pajamų ir nenustoja vartoti, o po kurio laiko juos persamdo privatusis sektorius.

Ilgalaikis vystymasis

Nors H.P.Minskio finansinio nestabilumo hipotezė yra laikoma verslo ciklo teorija, tarp jo pagrindinių darbų yra ir pasiūlymai dėl strategijų, kaip vystyti ilgalaikį ekonomikos augimą. Pasak H.P.Minskio, kapitalizmas perėjo kelis etapus, iš kurių kiekvienas turėjo skirtingas finansines paradigmas.

XIX a. dominavo komercinis kapitalizmas, kur vyravo komercinė bankininkystė – bankai teikdavo trumpalaikes paskolas ir priimdavo indėlius. Tai buvo pakeista XX a. pradžioje vadinamuoju finansiniu kapitalizmu, kai įsivyravo investiciniai bankai. Esminis šios epochos bruožas buvo ilgalaikių išorinio finansavimo šaltinių (paskolų) naudojimas įsigyjant brangų turtą. H.P.Minskis teigia, kad tai buvo kur kas rizikingesnė finansinė struktūra ir privedė prie Didžiosios depresijos. Po Antrojo pasaulinio karo įsivyravo naujas „pašalpų valstybės kapitalizmas“, kai finansų įstaigos buvo apribotos daugybės taisyklių. Privačiojo sektoriaus skolos augo lėtai ir buvo mažos, tačiau valstybių skolos, likusios po karo, buvo didelės, o pinigai naudojami efektyviai skatinant namų ūkius ir privatųjį sektorių. Sistema buvo stabili ir retai patirdavo šokų dėl to, kad vyriausybė ir centrinis bankas veikė koordinuotai bei efektyviai.

Žinoma, stabilumas netruko sugriūti, nes natūralus žmonių polinkis rizikuoti privedė prie to, kad finansų sistema buvo transformuota į „pinigų valdymo kapitalizmą“, kur dominuojantys finansų rinkos žaidėjai ėmė „valdyti pinigus“, t. y. mažai reguliuojamos finansų įstaigos, kaip pensijų ir rizikos fondai, užsienio fondai, universitetų labdaros fondai – su dideliais pinigų kiekiais ėmė ieškoti didžiausią grąžą duodančių investicijų. Finansų inžinerijos inovacijos paskatino privataus kapitalo (įmonių ir šeimų) skolos augimą, o tai pakirto finansų sistemos stabilumą.

Tai galų gale atvedė į dabar vis dar aktyvią ir antrąja banga grasinančią krizę, prasidėjusią 2008 m. Šie metai daugelio vadinami „Minskio momentu“, nes savo darbuose jis tiksliai aprašė situaciją, prie kurios atves „pinigų valdymo kapitalizmo“ paradigma.

H.P.Minskio pagrindinė mintis yra tai, kad rinką prižiūrintys dalyviai turi vykdyti anticiklišką koordinuotą politiką ir nuolat prižiūrėti finansų sistemos judėjimus. Dabartinėje euro zonos dilemoje matome visišką šios taisyklės nesilaikymą – Europos centrinis bankas vykdo nenuoseklius veiksmus, o vidiniai Europos dalyviai (atskiros šalys) nepasidalija mažėjančio pyrago ir dėl pačių sukurtų biurokratinių apribojimų nesugeba priimti teisingų sprendimų. Lieka tikėtis, kad H.P.Minskio idėjos ir pasiūlymai bus išgirsti, ir ši krizė nesukels pasaulinės ekonominės katastrofos.