Iškreiptos rinkos grimasos

Pastaruoju metu reikšminga ekonomistų dalis gana pozityviai žvelgia į infliacijos mažėjimo tendencijas, kurios turėtų nubrėžti geresnes netolimos ateities perspektyvas. Ekspertai savo prognozėse dažnai remiasi žaliavų ir energijos kainų kritimo korta, tačiau parduotuvėse bent jau kol kas kitokios realijos. Ar tam tikrų išteklių kainų kritimas, stabilizacija rinkose (tai ekonomistai dažniausiai ir akcentuoja) turi realią įtaką kainoms parduotuvių lentynose?

Deja, dažnai tai nėra koreliuojantys faktoriai, atsako kainas sekantis A. Vizickas. Nors idealiame pasaulyje, pingant žaliavoms, pinga ir galutinė produkcija, gyvenimas rinkos ekonomikos sąlygomis diktuoja kitokius dėsnius: „Jeigu yra konkurencija, atitinkamai kainos reaguoja greitai; jeigu konkurencija iškreipta, kainos nustatomos ne pagal situaciją rinkoje – jas nustato pardavėjas.“

Pasak maisto kainų eksperto, artimiausiu metu tikriausiai liudysime, kad po Naujųjų metų krintanti apyvarta galbūt skatins prekybininkus ieškoti kelių, kaip prisivilioti klientų, todėl parduotuvėse bus daugiau akcijų. Ar tai lems vadinamųjų reguliarių kainų (kainų iki nuolaidos) sumažėjimą, kol kas nežinia.

Rezervas: pasak A. Vizicko, dėl kiekvienos rizikos ir gamintojas, ir prekybininkas bando apsidrausti ir pakelti kainą labiau, nei iš tikrųjų yra išlaidų, nes niekas nežino, kaip bus rytoj – gal viskas dar pabrangs. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Nuotaikos rinkoje iš tikrųjų yra slogios. Ir komunaliniai mokesčiai, ir banko paslaugų administravimo mokesčiai, ir kainos parduotuvėse iki šiol augo, jei šitas kilimas ir toliau tęsis, žmonės gali imtis labai drastiškų priemonių. Aišku, maisto neatsisakysi, bet turbūt jo sąskaita irgi galima taupyti – galbūt kažkiek mažiau pirkti, daugiau gaminti namie, gaminti iš pigesnių produktų“, – sako A. Vizickas.

Proga uždirbti daugiau

Nors Statistikos departamentas skaičiuoja, kad palyginamosiomis kainomis, t. y. kiekiais, maisto mažmeninė prekyba mažėja, pricer.lt vadovas prognozuoja, kad prekybininkai neinicijuos žymaus kainų mažinimo.

„Šita situacija naudinga ne tik prekybininkams – pieno pramonės atstovai labai džiaugsmingai apie tai raportavo per visus 2022 metus. Situacija patogi, nes infliacija kompensuoja visus kiekinius praradimus – jeigu kiekiais prarandame 10 proc., o iš viso su infliacijos augimu turime 19 proc. apyvartos augimą, tai verslui, iš esmės, yra ideali situacija. Aš dirbu mažiau, nes reikia mažesnio kiekio, atitinkamai ir mažiau klaidų padarysiu, o apyvartos bus daugiau, kaip ir pelno“, – aiškina ekspertas.

Net jeigu kai kurie verslininkai taiko tokius pat antkainius, kaip ir iki didžiojo kainų kilimo, jie vis tiek uždirba dvigubai. Pavyzdžiui,  prekybininkas prieš metus taikė 20 proc. antkainį, jis buvo skaičiuojamas nuo 1 euro savikainos, o dabar 20 proc. antkainis skaičiuojamas nuo 2 eurų. Kalbant apie absoliučią sumą, toks prekybininkas uždirba dvigubai – anksčiau uždarbis buvo 20 centų, dabar – 40 centų nuo vienos prekės.

Pasak A. Vizicko, tokia situacija lems, kad prekybininkų pelno eilutės atrodys gražiau. „Visa tai turbūt pamatysime pavasarį, kai įmonės pateiks duomenų apie savo rodiklius, ir turbūt matysime išaugusius pelnus. Tuo buvo labai pasipiktinę politikai JAV – esą kaip gali būti, energetikos krizė, o korporacijos uždirba milžiniškus pelnus. Ta krizė ir leidžia uždirbti daugiau, nes vartotojas priverstas mokėti daugiau“, – sako jis.

Tokiuose baziniuose produktuose, kaip varškė, sviestas, pienas, dažnu atveju yra labai daug vertės, kurią pakankamai sunku paaiškinti ekonomiškai.

„Buvo energetikos, žaliavų šokas. Dėl kiekvienos rizikos ir gamintojas, ir prekybininkas bando apsidrausti ir pakelti kainą labiau, nei iš tikrųjų yra kaštų, nes niekas nežino, kaip bus rytoj, gal viskas dar pabrangs. Mažiau konkurencingoje rinkoje galima daryti tokius dalykus, o rinkoje, kurioje yra didelė konkurencija, labai sudėtinga tai daryti. Jei pakelsi aukštesnę kainą nei tavo konkurentai, neteksi vartotojų. Tai puikiai matome lygindami skirtumus tarp ES šalių: Baltijos šalyse turime didžiausią infliaciją, o didesnėse rinkose, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija, infliacija yra žemiau Europos vidurkio arba 10 proc. Pas mus – per 20 proc.“, – tęsia kainų analitikas.

Tačiau reguliarių kainų lygis Lietuvoje jau yra aukštesnis nei Švedijoje. „Esame palyginę šešias ar septynias prekes. „Ica“, kuri yra „Rimi“ pagrindinė kompanija, parduoda prekes  pigiau Švedijoje nei „Rimi“ Lietuvoje. Pigiau nei Lietuvoje yra Vokietijoje, o ką jau kalbėti apie Lenkiją. Kyla klausimas, kaip tai paaiškinti“, – sako A. Vizickas.

„Tose rinkose gyventojai uždirba vidutiniškai daugiau kaip du kartus, gal net tris kartus daugiau nei vidutiniškai uždirba Lietuvoje, bet kainos čia yra aukštesnės. Vien tik tokia logika – kad tai yra rinka, konkurencija, į ką bando apeliuoti premjerės Ingridos Šimonytės vyriausybė, – situacijos paaiškinti negali“, – įsitikinęs jis.

Konkurencijos sampratos spragos

Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas pareiškė, kad tarybos akiratyje šiemet bus darbo rinkos, būtent mažmeninės prekybos, klausimai. Kai kurios kitos valdžios institucijos, politikai taip pat demonstruoja susirūpinimą kainodara, kalba apie įvairių tyrimų galimybes.

Anot A. Vizicko, komentuoti tokius ketinimus sudėtinga, nes, jo vertinimu, Konkurencijos tarybos darbo principas yra ne konkurencijos palaikymo skatinimas, o nelegalių susitarimų fiksavimas. „Vartotojai dėl to nepajunta jokio palengvėjimo, o verslas, jei dalyvavo tokiuose susitarimuose, gauna baudų, kurias vėliau tikriausiai ir perkels į prekių kainą. Pavyzdžiui, nesenas atvejis, kai Sveikatos apsaugos ministerija per asociaciją išprovokavo tam tikrą neteisėtą veiksmą, bendrą pasiūlymą, koks turėtų būti vaistų antkainis, kad jis neva paskui būtų reguliuojamas. Labai keista klausti, koks turėtų būti antkainis, kurį mes vėliau reguliuosime, bet dėl šito keisto veiksmo kita valstybinė tarnyba įtaria įstatymo pažeidimą ir nubaudžia visus veikusius“, – situaciją piešia kainų ekspertas.

„Ar šie veiksmai padidina konkurenciją? Turbūt ne. Kas sumokės baudas? Iš pradžių įmonės, bet tikriausiai paskui jos bandys uždirbti tuos pinigus, nes nėra taip, kad paimi 22 mln., nuneši į kasą ir tiek. Tuos pinigus kažkas turės uždirbti, todėl sakyčiau, kad pats priėjimas prie problemos yra netinkamas“, – svarsto A. Vizickas.

Pasak jo, konkurenciją užtikrina dalyvių įvairovė – tiek smulkaus verslo, tiek kitų rinkų, skirtingų geografinių zonų atstovai. Ne mažiau svarbus yra ir parengtų saugiklių rinkinys, padėsiantis dorotis su pavojingomis situacijomis. „Mes tokio požiūrio neturime, todėl turime tokią situaciją, kokią turime. Žaidėjai, kurie sugeba užaugti, pradeda koncentruoti rinką, paskui vartotojas pradeda pirkti ne rinkos kaina, o nustatyta kaina“, – priduria kainų ekspertas.

Jokių garantijų

Grįžtant prie kainų parduotuvėse, reikia pasakyti, kad jos šiandien nedžiugina. A. Vizickas neabejoja, kad, kaip teigia kiti ekonomistai, infliacijos augimas mažės, bet dabartinėje situacijoje tai praktiškai neišvengiamas reiškinys, ir tai nereiškia, kad mažės maisto kainos, o ekonomika atsigaus ir nebeliks įvairių rizikų.

„Prieš metus turėjome 10 proc. augimą, dabar turime dar papildomai 30 proc. augimą – iš viso jau yra 40 proc. augimas. Sunku tikėtis, kad infliacija išlaikys panašų tempą, nes užaugusių kainų bazė yra tokia aukšta, jog prie jos jau būtų sunku pridėti panašaus tempo augimus. Mes tai vadiname infliacijos uodegos pasigavimu: infliacija prasuko vienų, tada antrų metų laikotarpį ir net jei jau trečiais metais prie aukštos bazės dedame augimą, jis atrodo mažesnis“, – detalizuoja pricer.lt vadovas.

„Tiesiog prie 2 eurų pridėjus dar 20 centų, augimas bus mažesnis, nei jis buvo prieš tai, kai per kelerius metus nuo 1 euro brango iki 2 eurų. Dėl to ekonomistai žaidžia žaidimą, bando įpūsti optimizmo, kad infliacijos tempai mažės, bet tai akivaizdu, nes pati bazė yra labai didelė. Tačiau, ar sustos brangimas, yra kitas esminis klausimas“, – pabrėžia jis.

Geresnę nuotaiką kursto mažėjančios energijos kainos, tačiau jos mažėja dėl smunkančio vartojimo, kuris ekonomikos augimui nežada nieko gero. A. 0 sako, kad, vos ūgtelėjus gamybai, ar, pavyzdžiui, turizmo sektoriui, energijos išteklių deficitas privestų prie naujo kainų šuolio. Deficitą bando palaikyti ir naftą eksportuojančios šalys iš tarptautinės organizacijos OPEC+, deklaruojančios, kad palaipsniui mažins naftos išgavimą, kad palaikytų kainas gana žemo lygio. Praėjusių metų rudenį buvo kalbama apie minėtų šalių ketinimus išlaikyti 100 dolerių už 1 barelį kainą.

Dabar turbūt pradėsime jausti juodą recesijos alsavimą į nugarą.

Struktūriniai pokyčiai

Šiame fone vyksta kiti struktūriniai pokyčiai. Dalis įmonių stabdo veiklą, nes šiandienės energijos kainos veda prie to, kad gaminamas produktas tampa nekonkurencingas, klientas jo neįperka – neverta jo gaminti.

„Didžiosios korporacijos prieglobsčio ieško saugesnėse rinkose, pavyzdžiui, Azijoje, Turkijoje, Kinijoje. JAV per mokesčių lengvatas bando vilioti didžiausias kompanijas į savo rinką, kad kurtų darbo vietas. Tiesiog įmonės ieško energetiškai saugesnės ir konkurencingesnės aplinkos, vadinasi, tam tikroje teritorijoje, pavyzdžiui, ES, galbūt net Lietuvoje, darbo vietų mažės. Turėtų keistis darbo rinkos santykiai. Iki šiol darbuotojų reikėjo, dabar gali būti jų perteklius, bet tai yra lėti, uždelsti procesai, kuriuos reikia laiku pastebėti“, – sako A. Vizickas.

„Tokios informacijos mes negirdime, ir ar tai išties yra priešlaikiniai baimių aptarimai, o gal iš tikrųjų tai vyksta, tik niekas nenori apie tai kalbėti – juk ant nosies savivaldos rinkimai. Tačiau tai yra gana pavojingos tendencijos“, – priduria jis.

„Karas toliau tęsiasi, pigios energetikos kol kas neatradome, kursai į žaliąją energetiką yra ilgalaikiai. Pasižiūrėjus į Lietuvos tendencijas, bent jau aš nematau didelio proveržio, kad pas mus atsirado didelių vėjo ar saulės energijos generavimo parkų. Taip, su suskystintomis dujomis situacija yra pasikeitusi, bet, palyginti su JAV vidaus rinkos ir ES kainomis, pramonė tikrai tampa nekonkurencinga“, – įsitikinęs A. Vizickas.

Recesija, galimas nedarbo vajus sufleruoja, kad žmonės vartos vis mažiau, tačiau savikainos gali pūstis ir toliau, nes verslo aplinka yra gana rizikinga. „Be to, jei kalbėtume apie maisto prekes, tiesą sakant, energetikos ir trąšų kainos nerodo požymių, kad naujas derlius bus pigesnis už prieš tai buvusį. Yra tikimybės, kad tai irgi turės įtakos maisto produktų brangimui“, – tęsia maisto kainų analitikas.

„Mums pirmiausia reikia sulaukti kada stabilizuosis kainos. Dabar turbūt pradėsime jausti juodą recesijos alsavimą į nugarą. Norėtųsi, kad ES, Lietuvos Vyriausybės pastangomis recesijos padariniai būtų ne tokie grėsmingi, kaip buvo 2008, 2009, 2010 m., nes prireikė poros metų, kad išbristume iš prarajos“, – sako jis

„Situacija, kurioje atsidūrėme, yra mūsų sprendimų padarinys, taip pat mes turbūt turime galią tuos padarinius kažkiek koreguoti į švelniąją pusę“, – viliasi A. Vizickas.

Prestižo kaina

Kol sprendimų priėmėjai sprendžia dėl ateities, patys pirkėjai visada turi teisę pasirinkti – mokėti daugiau ar mažiau. Neseniai pricer.lt palygino prekybos tinklo „Lidl“ „Pilos“ prekės ženklo varškę su „Pieno žvaigždžių“ „Dvaro“ varške. Tyrimas parodė, kad, objektyviai žvelgiant, produktų kokybės skirtumų beveik nėra, tik riebalų kiekis skiriasi, todėl „Pilos“ varškės energinė vertė 10 kcal mažesnė už „Dvaro“. Tačiau gaminių kainos skiriasi įspūdingai – per 200 proc. A. Vizickas sako, kad tokį skirtumą lemia prestižo klausimas, ir toks kainų palyginimas tėra vienas iš daugybės pavyzdžių.

„Šioje situacijoje yra skirtumas, kurį galima pagrįsti tik prestižu. Ilgai formuota nuostata, kad lietuviška prekė yra geresnė, ir visa tai yra tik emociniu lygiu, nes pagrįsti dviejų trijų kartų kainos skirtumą objektyviais rodikliais, man atrodo, yra gana sudėtinga. Dažnai tai yra tas pats pienas, net ir technologija turbūt yra identiška, nekalbant apie tai, kad įpakavimas yra identiškas“, – dalijasi jis.

„Kalbant apie kokybės klausimus, mes nieko prieš, jei yra įrodymų apie geresnę produkto kokybę ir jei būtų galima objektyviai tai parodyti, – tegul tie argumentai atsiranda ir ant pakuotės. Tačiau pakuotės aprašymas, produkto išvaizda, jo skonis mums tokios informacijos nesuteikė, o užrašas, esą brangesnė varškė turi daugiau baltymų, sudužo į šipulius, kai mes palyginome abiejų produktų maisto deklaracijas“, – tęsia ekspertas.

„Tokie baziniai produktai, kaip varškė, sviestas, pienas, turi labai daug daug vertės, kurią gana sunku paaiškinti ekonomiškai. Tačiau rinkodara yra bandymas sujudinti žmogaus emocinį lygį, dėl to ir matome komentarų, neva negali būti, kad su išskirtine kokybe asocijuotas produktas iš tikrųjų praktiškai nesiskiria nuo gerokai pigesnio. Mes ir matome žmogaus emocinį foną, kad jis įtikėjo reklama, ir jo sąmonė sako, kad tai yra skirtingi produktai“, – aiškina A. Vizickas.

Net jeigu kai kurie verslininkai taiko tokius pat antkainius, kaip ir iki didžiojo kainų kilimo, jie vis tiek uždirba dvigubai.

Jis nepamiršta paminėti ir produktų, kuriuos tas pats gamintojas parduoda skirtingais marškinėliais – firminiais ir skirtais prekybos tinklams. Nėra jokios paslapties, ne vienas gamintojas pats pripažintų, kad tai – tas pats produktas, tik skirtingose pakuotėse ir pažymėtas skirtingomis kainomis.

Tęsiant kainų skirtumų temą, A. Vizickas garsiąsias lyginamųjų kainų reklamas ir po jų kilusį šiokį tokį ažiotažą, tam tikrų verslo atstovų pasipiktinimą vadina reakcija į realybės pastatymą prieš akis. „Taip, gamintojai turi pripažinti, kad jie gamina privačias etiketes ir jos kainuoja pigiau. Skirtumai yra didžiuliai ir to kitaip, nei prestižas, neįvardysi. Tiesiog žmogus pamatęs tokias reklamas gali įvertinti, kiek  jis moka už prestižą. Jeigu man yra gerai du kartus daugiau mokėti už prestižą, – jokių problemų, aš ir perku. Žmogus, kuriam norisi sutaupyti ir nemokėti už kažkieno prestižą, atitinkamai priima kitą sprendimą“, – neabejoja A. Vizickas.

Tas pats galioja ir automobilių rinkoje. „Volkswagen“ grupė gamina ir „Audi“, ir „Porsche“, ir „Volkswagen“, ir „Škoda“. Yra nemažai automobilių, kurie turi vienodą platformą, praktiškai net ir kai kurios detalės gal yra vienodos, bet rinkos kainos bus skirtingos. „Audi“ – grietinėlė, o „Škoda“ – masinei prekybai skirtas automobilis, bet jeigu padarai palyginimą, supranti, kad tai yra prekės ženklo, kuris man patinka, klausimas“, – sako kainų lyginimo ekspertas.