Numatyta naujų iniciatyvų
Europos Komisija (EK) pristatė naująją Kartų kaitos strategiją žemės ūkyje, kurios tikslas – atjauninti Europos ūkininkų bendruomenę, skatinti jaunimo įsitraukimą ir užtikrinti sektoriaus tvarumą ateityje. EK pabrėžia, kad jaunieji ūkininkai yra labai svarbūs ES apsirūpinimui maistu ir kaimo vietovių gyvybingumui, todėl jiems turi būti sudarytos tinkamos sąlygos čia kurti savo gyvenimą ir karjerą.
Kaimo vietovėse daugėja vyresnio amžiaus žmonių, gyventojų skaičius mažėja, jauni žmonės turi ribotas galimybes naudotis žeme, gauti įperkamą kreditą. Ūkio perdavimas tebėra sudėtingas dėl administracinių ir finansinių kliūčių. Strategijoje pabrėžiama, kad kartų kaita turi būti ne tik žemės ūkio, bet visos kaimo plėtros klausimas. Numatoma gerinti prieigą prie žemės, plėtoti finansines priemones, užtikrinti žinių perdavimą ir mokymus, socialinę apsaugą vyresniems ūkininkams, stiprinti lyčių lygybę. Tarp naujų iniciatyvų – „Moterys žemės ūkyje“ platforma, ketinanti stiprinti moterų vaidmenį žemės ūkyje, taip pat vadinamosios „Startinio rinkinio“ priemonės, skirtos padėti jauniesiems ūkininkams pradėti veiklą.
Jaunimo iniciatyva
Šios strategijos tikslas ambicingas – iki 2040 m. padvigubinti jaunųjų ir naujų ūkininkų dalį nuo 12 iki 24 proc. ir mažiausiai 6 proc. žemės ūkio biudžeto skirti kartų atsinaujinimui. Iki 2028 m. valstybės narės turėtų parengti savo nacionalines integruotas kartų kaitos strategijas, o bendrosios žemės ūkio politikos kontekste – jauniems asmenims pasiūlyti startinį paramos priemonių rinkinį.
Planai labai gražūs ir, kaip sako Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkas Vytautas Buivydas, ši strategija atsirado ir dėl Europos jaunųjų ūkininkų sąjungos (CEJA), kuriai priklauso ir lietuvių organizacija, iniciatyvų.
„Ilgą laiką kovojome tik su pasekmėmis, – sako V. Buivydas. – Nuo sąjungos įsikūrimo kėlėme klausimą, kodėl jauniesiems ūkininkams, kurie turi potencialą, ar ūkininkų vaikams nėra sudaromos sąlygos kurtis ir plėsti ūkius. Per tą laiką mažai kas pasikeitė. Dabar tik labai maža dalis ūkių gali gauti finansinę, investicinę paramą. Tačiau jaunieji ūkininkai jau yra peraugę pagal amžių ir nebeatitinka paramos kriterijų. Juk gaunama parama yra iš viešųjų pinigų – visų Europos, Lietuvos mokesčių mokėtojų.“
Svarbu, kad išgirdo
Vienas iš LJŪJS vadovų klausia, kas bus ateityje, jeigu ES šalys, ir Lietuva, neatsižvelgs į šias strategijoje išsakytas vizijas. Jis džiaugiasi, kad atkreipti dėmesį į jaunųjų ūkininkų problemas pavyko europiniu lygiu. Jeigu mūsų valdžia, politikai nenorės jų išgirsti Lietuvoje, turės išgirsti iš Europos.
Svarbu, kad mus išgirdo, nes iki šiol būdavome išklausomi tik prieš rinkimus, o po rinkimų – pamirštami. Ir taip nuolat, metai iš metų.
„Atsirado biurokratų, kurie pradėjo matyti jaunimo problemas, kad sensta ne tik Europa, bet ir kaimas, – sako V. Buivydas. – O kas bus toliau, kas bus po 20 metų, jei ši senėjimo tendencija nepasikeis. Žinoma, greitų rezultatų nebus, bet svarbu keliami teisingi tikslai. Svarbu, kad mus išgirdo, nes iki šiol būdavome išklausomi tik prieš rinkimus, o po rinkimų – pamirštami. Ir taip nuolat, metai iš metų.“
Žemdirbių savivaldos atstovas (V. Buivydas yra ne tik LJŪJS vicepirmininkas, bet ir Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas) Kartų kaitos strategiją vadina paruoštuku, kuris sukuria pozityvią tendenciją. „Manau, tai yra labai išmintinga ir teisinga strategija, nepaisant to, kad jau labai daug jaunųjų ūkininkų potencialo praradome, galėjome jų turėti daugiau“, – teigė V. Buivydas.
Pasak pašnekovo, strategijoje yra klausimas dėl žemės įsigijimo jauniesiems ūkininkams ar pradedantiems ūkininkauti. Lietuvoje įsigyti žemės yra sudėtinga, tad ir strategijoje žemės klausimai atsirado būtent lietuvių jaunimo iniciatyva. „Mes jau seniai keliame klausimą dėl žemės įsigijimo. Lietuvoje pradedančiam ūkininkui ir norinčiam įsigyti žemės, jos įsigyti neįmanoma. Šiandien dar galioja įstatymas, kuris suteikia pirmenybę besiribojančio sklypo savininkui. Vadinasi, tie, kurie jau turi žemės, turi daugiau galimybių įsigyti dar daugiau. O žmogus, baigęs mokslus, turintis išsilavinimą ir norintis ūkininkauti, žemės įsigyti negali. O ką be jos veikti, jei nori ūkninkauti?“ – pasakoja LJŪJS vicepirmininkas.
V. Buivydas pabrėžia, kad daugelis problemų nesikeičia jau kelis dešimtmečius. Kyla klausimas: kodėl? Kieno interesų vedami politikai priima sprendimus? Dalies politikų pavardės nesikeičia ir šiandien. „Pasigirsta teiginių, kad jaunimas turėtų džiaugtis, kad politikai nuolat kelia klausimą apie nykstantį kaimą. Tačiau kai skirstant žemės ūkio biudžetą primename, kad skirtų lėšų ir jauniesiems ūkininkams, tai tie patys politikai pasako, kad tų jaunųjų jau nebėra. Tiesiog nenori dalintis, nes atsiranda įvairiausi interesai, pasiduoda lobistų, stambių ūkininkų, kurie visada finansinę „paklodę“ traukia į savo pusę, spaudimui,“ – apgailestauja V. Buivydas.
Svarbiausia – apsirūpinti maistu
Pasak jaunimo atstovo, Lietuvoje susidarė situacija, kai klesti grūdininkystė, nors didžiąją užaugintų grūdų dalį eksportuojame. Tačiau grūdininkystėje sukuriama mažiausia pridėtinė vertė, lyginant su kitomis sritimis. Be to, pasak V. Buivydo, didžiausia problema, kad mes nepasigaminame pakankamai vietinių maisto produktų. Juk karo atveju, jeigu užsidarytų valstybės sienos, nevalgysime tik grūdų. Kiaulienos, kurios Lietuvoje visada buvo užauginama daug, dabar 50 proc. reikalingo kiekio importuojame.
„Esu ir Maisto tarybos narys, – sako V. Buivydas, – o ten kalbame apie apsirūpinimą maistu, apie jo įperkamumą. Reikia užtikrinti, kad veiktų maisto tiekimo grandinės. Juk pandemija parodė, kaip greitai jos gali nutrūkti. Galbūt Lietuvoje nebuvo didelių trikdžių, bet kas nutiko, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kai staiga vieną dieną parduotuvių lentynos tapo tuščios. Tai įrodymas, kaip lengva nutraukti maisto tiekimą.“
Jaunimas nori dirbti
Europoje esame treti nuo galo pagal sukuriamą pridėtinę vertę iš 1 ha. Pašnekovas sako, kad Lietuvos žemės ūkyje sukuriama vertė – tik 1 200 eurų/ha. Pavyzdžiui, olandai iš hektaro kuria 12 000/ha. O grūdininkystės ūkių ten vargiai rasi, nors pas mus tai dominuojantis sektorius. „Jeigu suteiktume ūkininkams galimybę įsigyti net ir nedidelius sklypus, investuoti į tuos sektorius, kurie kuria didesnę pridėtinę vertę, pavyzdžiui, šiltnamius, kurių potencialas Lietuvoje labai didelis, galima būtų sukurti jei ne kelis šimtus tūkstančių eurų pajamų iš hektaro, tai bent keliasdešimt tūkstančių, ir tai vis tiek būtų kelis kartus daugiau už grūdininkystę, – skaičiuoja V. Buivydas. – Tačiau politikams, valdžios atstovams yra daromas didelis spaudimas iš stambių grūdininkystės subjektų, kurie supranta, kad reikės dalintis su tais, kurie ateis su kitu, nauju požiūriu į žemės ūkį. Lietuvoje yra norinčių dirbti jaunų žmonių, tačiau kol kas mes neskatiname jų verslą kurti Lietuvoje, o ramiai išleidžiame emigruoti. Sudarykite sąlygas čia, ir jaunimas liks.“
Vis dėlto, ar nenukentės kiti sektoriai, jeigu didinsime paramą jauniesiems ūkininkams? „Valstybė turi susidėlioti prioritetus, – sako V. Buivydas. – Turi pasakyti: jeigu norite gaminti grūdus, gaminkite, bet negausite išmokų, nes grūdų turime pakankamai – net penkis kartus daugiau negu Lietuvai reikia. Atsirado dešimtys tūkstančių hektarų valdomų ūkių, kurie gauna viešuosius pinigus, lengvatines paskolas, ir kyla klausimas ar turėtume skatinti tolesnį tokių ūkių rėmimą. Gal vis dėlto pereiti prie kitų prioritetų. Bus sunku, bus pasipriešinimo, tačiau reikia perdėlioti prioritetus. Reikia ruoštis net galimam karui, kad galėtume užsitikrinti apsirūpinimą maistu – tai pagrindinis dalykas šiandien. Labai svarbi Ukrainos pamoka. Prasidėjus karui, didžiosios maisto gamybos korporacijos pasitraukė iš šalies, pasitraukė dirbantys žmonės, o ūkininkai priešingai – liko prie savo ūkio, saugojo savo turtą, nesvarbu, kad dronai ir raketos skraido vieš galvų – jie toliau gamina maistą. Lietuvoje svarbu apie tai kalbėti.“
Pasak LJŪJS vicepirmininko, šiomis temomis yra nepopuliaru kalbėti, nes greitai būsi apkaltintas, kad iš kažko nori kažką atimti. Valdžia labiau įsiklauso į protestuojančius ūkininkus, kurie į protestus atvyksta su naujausia, geriausia technika, ir politikai jų kartais išsigąsta. Pasak V. Buivydo, jeigu politikai turėtų drąsos, tokią EK parengtą strategiją tiesiog sustyguotų ir pritaikytų Lietuvoje. Nereikia radikalių sprendimų, svarbu judėti ta kryptimi, o ne laukti dar trisdešimt metų.
Stambiam ūkininkui apskritai lengviau įsigyti žemės net didesne kaina, o jaunas žmogus neturi iš ko nusipirkti, dar nesukaupęs lėšų.
Reikia ne tik pinigų
V. Buivydui pritaria ir LJŪJS valdybos narys Vytenis Grigas, kuris bene daugiausia dalyvauja CEJA veikloje. „Mes jau virš dešimt metų ne tik Lietuvoje, bet ir CEJA kalbame apie tai, kad paramą jauniesiems ūkininkams reikia didinti. Mūsų pasiūlymai jau anksčiau buvo įtraukti į rekomendacijas šalims, tačiau kai prasidėjo karas Ukrainoje, lėšos buvo perskirstytos, nes didesnė dalis teko gynybai. Vis dėlto pažadas buvo duotas ir dabar bandoma jį išpildyti, nors kol kas pinigų nėra, – pasakoja V. Grigas. – Bet ką daryti, jeigu nefinansuodami prarasime jaunuosius ūkininkus, o kaimas dar labiau nunyks? Rizikuoti negalima, tad pinigų turi kažkaip atsirasti.“
Vis dėlto jei lėšų trūksta, reikėtų dėmesį telkti į kitus dalykus, skatinančius jaunų žmonių ūkininkavimą. Valstybė nori parduoti valstybinę žemę. Visiems jauniesiems ūkininkams turėtų būti sudaryti sąlygos ją įsigyti, – sako LJŪJS valdybos narys. – Nes seniai ūkininkaujantis stambus ūkininkas ir taip gali lengviau konkuruoti rinkoje, o pradedančiam sunkiau. Stambiam ūkininkui apskritai lengviau įsigyti žemės net didesne kaina, o jaunas žmogus neturi iš ko nusipirkti, dar nesukaupęs lėšų. Iš valstybės nuomoti žemę jaunam ūkiui būtų išsigelbėjimas, būtų nuo ko atsispirti. Kai pasirodė pasiūlymas parduoti valstybinę žemę, mes šiuo klausimu išsakėme savo poziciją viešai. Žiūrėsime, ar į ją bus atsižvelgta.“
Patiko kitų šalių patirtis
„Iš CEJA parsivežėme austrų, lenkų pavyzdį, kaip pritraukti jaunus žmones į žemės ūkį, – pasakoja V. Grigas. – Jie turi gerai išvystytą profesinio rengimo struktūrą, platesnį profesijų, susijusių su žemės ūkiu, spektrą. Jie dar turi mentorystę. Mes norėtume skatinti tą patį – kad jaunajam ūkininkui pradėjus ūkininkauti atsirastų žmogus, mentorius, kuris padėtų, pavyzdžiui, rengiant projektus finansinei paramai. Ne NMA projektų kuratorius, o žmogus, pats susidūręs su jų rengimu, kuris padėtų jaunam ūkininkui susigaudyti biurokratijos labirintuose, taip pat gerai išmanytų žemės ūkį ir konkrečiai tą sritį, kurioje jaunasis ūkininkas pradeda veiklą. Ar tai būtų apmokamas darbas, spręstų Žemės ūkio ministerija, tačiau pirmiausia tai reikėtų įteisinti įstatymu. Įstatymo pakeitimus gali inicijuoti daug kas – net jaunųjų ūkininkų organizacija.“
Pasak jaunojo ūkininko, kai pinigų kiekis ribotas, lėšos perskirstomos, visada lieka nuskriaustų, tačiau svarbiausia susidėlioti prioritetus. Visi Europos ūkininkai dabar nepatenkinti, nes visam žemės ūkiui nurėžtos lėšos. „Tačiau reikia suprasti, kad Europa vis dar neišsikapstė iš dėl pandemijos susidariusios skolos. Buvo remiami verslai, padengiami jų nuostoliai, kad ekonomika nemerdėtų, buvo skolinamasi iš centrinio banko socialinėms reikmėms, vakcinoms įsigyti, – aiškina V. Grigas. – Daugiau lėšų reikia skirti ir gynybai, todėl perskirstymas ūkininkams nėra palankus. Vis dėlto mes nenuleisime rankų, kad tie pinigai būtų atstatyti.“
Žvelgia be entuziazmo
Entuziazmą prigesina žemės ūkio viceministras Artūras Pekauskas. Neseniai Žemės ūkio ministerijos pranešime jis sakė, kad Lietuva palaiko strategiją, tačiau norint viziją paversti tikrove reikia nemenkų lėšų. „Šeši procentai skamba gražiai, bet be papildomo finansavimo toks tikslas reikštų nuostolius kitoms sritims. Visi bendrosios žemės ūkio politikos tikslai yra svarbūs – negalime vieno iškelti kitų sąskaita“, – sako viceministras. Jis skeptiškai vertina siūlymus dėl vyresnių ūkininkų pasitraukimo iš žemės ūkio. Lietuvoje pensijos vis dar mažos, todėl pasitraukimas iš ūkio be tinkamos socialinės apsaugos galėtų reikšti ne atsinaujinimą, o skurdą. „Kartų kaita – tarpsektorinis uždavinys. Jei norime, kad jaunas žmogus grįžtų į kaimą, turime čia kurti patrauklią aplinką – nuo švietimo ir socialinių paslaugų iki infrastruktūros“, – teigia viceministras A. Pekauskas.
Viena ranka duoda, kita – atima
Suprantama, įgyvendinti tokią ambicingą strategiją prireiks daug lėšų. Prie ES skiriamų lėšų žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gerokai turėtų prisidėti ir pačios šalys. Pati Europos Komisija finansavimą 2028–2034 m. Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) rezervuotas sumas valstybėms narėms sumažino. Lietuvai siūloma rezervuota suma – 4 386,5 mln. eurų, o tai, palyginti su 2021–2027 m. laikotarpiu, kai žemės ūkio ir kaimo plėtros finansavimas (be priemonių, nepatenkančių į pajamų palaikymo sritį) siekė 5 485,2 mln. eurų, yra net 20 proc. mažesnis.
Iš viso ES šalims narėms pagal BŽŪP skiriama 300 mlrd. eurų, iš kurių 6,3 mlrd. eurų numatyta žemės ūkio rezervui, o likusi dalis – 293,7 mlrd. eurų – pajamų palaikymo priemonėms. Tai reiškia, kad finansinė atsakomybė už žemės ūkio rezervą perkeliama į nacionalinį lygį, kiekvienai šaliai atskirai. Liūdniausia, kad Lietuva ir taip yra skriaudžiama – vertinant vidutinę metinę EK pasiūlytą lėšų sumą, paskaičiuotą pagal paramai tinkamus hektarus visose valstybėse narėse, Lietuva atsidūrė antroje vietoje nuo galo tarp visų ES šalių. Lietuvai vien tiesioginių išmokų finansavimui reikėtų apie 4 289 mln. eurų, o tai beveik visas rezervuotas finansavimas Lietuvai. Šiandien neverta kalbėti apie lėšų perskirstymą šalies viduje, nes finansavimo prioritetai šiuo metu kiti, ir pirmiausia, žinoma, gynyba. Tačiau skirstant europines lėšas, niekas neatsižvelgia į šalių geopolitinę padėtį, nors kai kurioms šalims, tarp jų ir Lietuvai, bus labai sunku pasiekti pačios ES keliamus tikslus dėl papildomų žemės ūkio veiklų ir priemonių, skirtų klimato tikslams pasiekti.
Naujausi komentarai