Domantą Užpalį tituluoti verslininku vis dėlto nedrąsu. Savo įmonę jis vadina ne UAB, o projektu, didžiausiu pelnu vadina ne pinigus, o sutiktus žmones. Pats 28-erių D.Užpalis save apibūdina kaip „neoverslininką“ ir „psichą“, gaminantį šokoladą.

Imtis verslo paskatino nesėkmė

Bendraujant su D.Užpaliu, prieš pusantrų metų įkūrusiu natūralų šokoladą ir ledus gaminančią įmonę „Chocolate Naive“, paradoksai krinta į akis. Šiuo metu jaunas verslininkas gyvena kaime, kur ir dirba su keturių asmenų komanda. Todėl atrodo neįtikima, kad pašnekovo specialybė – miesto planuotojas, urbanistas.

„Į kaimą persikėliau ir dėl verslo, ir dėl asmeninių poreikių. Tiesiog norėjau pabėgti nuo tuštybės. Man buvo aišku, kad tik kaime išgryninsiu savo mintis ir veiklą“, – sakė jis.

D.Užpalis pasakojo savo gyvenime perėjęs daugybę prieštaringų etapų. Jis prisipažino buvęs „supervartotoju“, kuriam reikėjo gerų automobilių, naujų telefonų, visų įmanomų kelionių. Tačiau nuo to laimingesnis netapo.

„Lūžis įvyko, kai per pusmetį visko netekau. Iš Londono, kur mokiausi, į Lietuvą grįžau pačioje krizės pradžioje ir staiga netekau savo santaupų, sugriuvo mano asmeninis gyvenimas, profesionali karjera, kaip ir arogancija. Tokiomis akimirkomis tampi labai nuogas ir viskas tampa labai tikra“, – pasakojo D.Užpalis, iš rinkodaros, draudimo srities peršokęs į šokolado gamintojo roges.

Į kaime verslininko įkurtą cechą susipažinti su gamyba ir neatrastais skoniais atvyksta įvairios žmonių grupės. D.Užpalis čia pristato apelsino ir cinamono skonio šokoladą ar šokoladą su druska: „Mūsų noras yra stebinti kokybe ir skonio palete, kurią atskleidžia pati kakava. Ji turi daugiau nei 800 skonio komponentų.“

Tiesa, kaip sakė verslininkas, vasarą daugiau dėmesio skiriama ledams iš natūralaus ožkos pieno ir kaimiškų kiaušinių. Ledus gamintojai taip pat stengiasi pasiūlyti netradicinių skonių: Kosta Rikos juodojo pipiro, lauro lapų, lambrusko, alavijo ir pan.

Tikslas – tapti geriausiems

Vos pusantrų metų gyvuojanti įmonė jau turi kuo didžiuotis. D.Užpalis pasakojo, kad bendrovė neseniai įsitraukė į pasaulinio šokolado gamintojų klubo „Gourmet“ gretas. Verslininkas neslėpė, kad savo produkcija siekia nustebinti tarptautines rinkas. Jo manymu, tik laiko klausimas, kada lietuviškas šokoladas bus pripažintas vienu geriausių pasaulyje.

„Dabar norisi parodyti save, kad turėtume gerą reputaciją, produktą, kurį pripažintų išpuikusios, išprususios Vakarų rinkos vartotai“, – sakė jis.

Prekiauti šokoladu didžiuosiuose šalies prekybos tinkluose verslininkas nesiveržia. Jei, pasak jo, tai įvyks, tai tik turint kokią nors įdomią idėją. Šiuo metu D.Užpalio gaminamo šokolado galima įsigyti jo „šokolado ceche“ arba keliose specializuotose parduotuvėse, o ledų paragauti – pasigavus senamiesčio gatvėse ratus sukantį berniuką su triračiu ledų vežimėliu.

Šokoladu D.Užpalis šiuo metu prekiauja ir užsienyje: Londone, Amsterdame ir Kipre, taip pat planuoja prekybą perkelti į JAV, Vokietiją.

Pasikliovė ženklais

D.Užpalis pripažino, kad jis ir visi kiti komandos nariai yra savamoksliai. „Ieškodamas savo kelio supratau, kad negaliu dirbti kam nors kitam, o ir kiti turbūt suprato, kad negali manęs samdyti. Man patinka pačiam viską planuoti, kai niekas netrypia už nugaros. Aišku, dėl to darbo krūvis nesumažėjo – greičiau atvirkščiai“, – sakė jis.

Paradoksalu, kad pradėti verslą, kuris dabar reikalauja daug jėgų, D.Užpalis sakė buvęs paskatintas tingėjimo ir savybės viską daryti kitaip nei visi: „Susikūrus įdomią veiklą prasideda amžinos atostogos, netgi labai sunkiai dirbant. Galbūt norėjosi pūsti prieš vėją – pasirinkti nišinę veiklą, keistą koncepciją, išreikšti savo kaip kūrėjo viziją ir iš to uždirbti. Tiesą sakant, nuo pat vaikystės viską dariau atvirkščiai: kai vasarą visi po žolę bėgiodavo basi, aš lakstydavau su žieminiais botais.“

D.Užpalis teigė, kad, kai nusprendė pats sau tapti viršininku ir pradėti mėgstamą veiklą, iškart žinojo ją siesiantis su maisto gamyba.

„Vienas protingas žmogus man parodė, kaip taisyklingai valgyti šokoladą, – kad reikia juo mėgautis, leisti kakavai ir sviestui tirpti burnoje. Buvo etapas, kai kakava domėjausi ir kaip medicininiu augalu. Galiausiai man nuolat kelią perbėgdavo kakavos pupelė, mojuodama savo sijonėliu. Supratau, kad negaliu būti stuobrys ir spjauti į ženklus“, – sakė pašnekovas.

Patirties atnešė atvirumas

D.Užpalis pripažino, kad žengti pirmuosius žingsnius buvo nelengva. Nes gamyba, anot jo, sudėtinga: reikia ne tik apmąstyti, kaip savo produktą parduoti ar išreklamuoti, bet ir atrasti patikimų tiekėjų bei gerų receptų.

„Aš iš tikrųjų esu “knysliukas„ – galiu susirasti viską, ko man reikia. Manau, kad viskas padėta po ranka, tik reikia mokėti kalbėtis su žmonėmis“, – pasakojo verslininkas.

Kita vertus, D.Užpalis įsitikinęs, kad, būdami savamoksliai, komandos nariai nesusidūrė su išankstinėmis neigiamomis nuostatomis. O atradimo džiaugsmas tik dar labiau sustiprino idėjos siekį: „Man svarbu dirbti su tokiais pat “psichais„ kaip aš pats. Svarbu, kad jie, kaip ir aš, mato viziją.“

Verslininkas įsitikinęs, kad vizija nėra svetima ir jo šokolado pirkėjams. Atsirinkti tinkamą vartotojų grupę, anot jo, ypač svarbu: „Juk žmonės pirmiausia perka idėją, o ne šokoladą. Mūsų šokolado valgytojas yra avantiūristas, nepritapėlis, truputį Tomas Sojeris, truputį Nežiniukas Mėnulyje ir galbūt dar Don Kichotas. Ir mes truputį tokie esame.“

Paaukojo visas santaupas

Kaip sakė D.Užpalis, kad nuo idėjos ir informacijos rinkimo pereinama prie realių rezultatų, tapo aišku, kai iš tolimųjų kraštų atvyko pirmosios kakavos pupelės: „Kad idėja tampa kūnu ir nėra kur trauktis, supratau, kai atgabeno apie toną kakavos pupelių, į kurias sukišau visas savo santaupas. Nuo tada viskas pajudėjo labai greitai.“

Anot jo, į verslą buvo investuotos visos santaupos, dukart tiek skolintasi ir triskart tiek gauta iš Europos fondų. Tačiau patikino, kad rinkodaros akcijoms neišleido nė lito. Savo vardą komanda garsino iš lūpų į lūpas, taip pat su šokolado gaminių pavyzdžiais vykdami į Anglijos, Vokietijos parduotuves bei kavines.

Pašnekovas pasakojo, kad vis dar pasitaiko akimirkų, kai atrodo, jog gyvenime vyksta nerealūs dalykai. Kita vertus, jis pripažino, kad esama daug buitinio darbo, kuriam reikia atsiduoti kiekvieną dieną: „Smagioji darbo dalis sudaro 10 proc. laiko, likusioji yra sunkus darbas. Mes kasdien dirbame pustrečio etato, nes suprantam: jeigu šiam projektui pagailėsime laiko, jis nukentės. Todėl labai svarbu vakare prieš miegą pagalvoti, ar tikrai padarei daugiau, nei tikėjaisi iš savęs tą dieną. Tik tada gali ramiai miegoti.“