Politikai ir verslininkai mėgsta kalbėti apie Lietuvos „konkurencingumo didinimą“. Tačiau ar bent kartą susimąstėte, ką šis žodžių junginys iš tiesų reiškia? LRT.lt kalbinti ekonomistai pažymi, kad ši sąvoka yra ypač plati, todėl kiekvienas ją galime suvokti savaip.

Sąvokos interpretacija priklauso nuo to, kas esate. Darbdavys mąstys apie mokesčių mažinimą, mažesnius reikalavimus, geresnes verslo sąlygas. Tuo metu darbuotojas gali nesuvokti jokio turinio.

„Jis arba nesidomi, arba galvos, kad jeigu jo įmonė geriau dirbs – bus daugiau pelno, tai ir jam bus geriau“, – svarstė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė taip pat teigė, jog ne kiekvienas darbuotojas gali suvokti „konkurencingumo didinimo“ prasmę. „Jis gali galvoti, kad turės daugiau galimybių turėti darbą“, – spėjo ji.

Du lygiai

N. Mačiulis išskyrė du – mikroekonominį ir makroekonominį – konkurencingumo didinimo lygius.

„Mikro lygyje viskas priklausys nuo to, ką daro pati įmonė, tai – investicijos, inovacijos. Šiandien ypač svarbus žmogiškasis kapitalas, kaip žmonės yra motyvuojami.

Politikai daugiau kalba apie makro lygį, kur jie gali turėti įtakos investicinei, politinei aplinkai, priežiūros institucijoms, gali priimti atitinkamus sprendimus“, – dėstė ekonomistas.

Kaip vadovėlinį prastos įtakos pavyzdį jis išskyrė žemės pardavimo saugiklių įstatymą, kuriuo buvo stipriai suvaržytas kapitalo pasiskirstymo efektyvumas.

Tačiau tai, N. Mačiulio teigimu, tik trumpalaikis veiksnys. Svarbesni yra ilgalaikiai, pavyzdžiui, švietimo sistema.

„Geriausiomis pripažintose sistemose didelis dėmesys skiriamas ikimokykliniam ugdymui, kai Lietuvoje svarbiais laikomi tik 12 klasės egzaminai ir universitetas. Tačiau svarbi yra ir pati pradžia. Be to, XXI amžiuje žmogus privalo mokytis nuolat, tobulėti visą gyvenimą – tam įskiepyti taip pat reikia pastangų“, – pabrėžė pašnekovas.

Akcentuojamas eksportas

A. Maldeikienė sakė, kad kalbėdami apie „konkurencingumo didinimą“ politikai ir didžiojo verslo atstovai nori pasakyti vieną: reikia daryti viską, kad būtų daugiau eksporto galimybių.

„Tokia samprata dėl neoliberalaus konteksto susiformavo prieš 25 metus. Tai reiškia šalies ekonomikos alinimą, – sakė ekonomistė, – ir pasireiškia, kiek galima, lengvesnėmis verslo sąlygomis.“

Pašnekovės teigimu, verslas savo konkurencingumą grindžia dviem dalykais: eksploatuojamu viešuoju sektoriumi ir pigia darbo jėga.

A. Maldeikienės požiūrį iš dalies atitinka ir Pasaulio ekonomikos forumo Globalaus konkurencingumo ataskaita, kurioje Lietuva šiemet tarp 148 valstybių užima 48 vietą.

Pavyzdžiui, pagal darbo rinkos efektyvumą esame 69 vietoje, bet pagal vieną iš jo sudedamųjų – darbo užmokesčio nustatymo lankstumą – net 7. Tai reiškia, kad lietuviai ypač lengvai prisitaiko prie atlyginimų pokyčių. Už mus lankstesni tik (iš eilės) Kataras, Singapūras, Honkongas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Estija ir Uganda.

Kur kas prastesni Lietuvos rezultatai šalies gebėjimo pritraukti talentus (135 vieta), samdymo ir atleidimo praktikos (130), mokesčių poveikio paskatoms dirbti (120) sudedamosiose.

Gerai įvertinta Lietuvos infrastruktūra (41 vieta), ypač daug turime mobiliojo ryšio vartotojų, tenkančių 100 gyventojų (19), mūsų geležinkeliai laikomi kokybiškais (21).

A. Maldeikienė pažymėjo, kad šis reitingas skiriasi nuo praeitais metais Lietuvoje daug dėmesio sulaukusio Pasaulio banko rengiamo „Doing Business“ įvertinimo (pakilome per 10 pozicijų į 17 vietą), kuris atsižvelgia tik į valstybės palankumą verslui, kai Globalaus konkurencingumo ataskaita apima ir valstybės gebėjimą savo piliečiams kurti gerovę.

Dešinioji politika?

N. Mačiulis iš dalies sutiko, kad „konkurencingumo didinimas“ yra labiau dešinioji ekonominė politika, tačiau taip pat pabrėžė, kad politikų retorika priklauso ir nuo to, su kuo jie kalba.

„Tačiau taip, dešiniųjų pažiūrų politikai kalbėdami apie konkurencingumą tikina, kad įdėtos pastangos vėliau atsilygins ir gyventojams“, – sakė jis.

Paties N. Mačiulio manymu, tiesa yra pusiaukelėje: „Istorija parodė, kad viską palikus laisvai rinkai dalis žmonių pradeda gyventi labai gerai, bet daug kas ir labai prastai“.

A. Maldeikienė sakė net netikinti, kad, pavyzdžiui, premjeras Algirdas Butkevičius, kalbėdamas apie konkurencingumo didinimą, išvis supranta, apie ką kalba.

Jos manymu, Lietuvoje absoliučiai visi politikai šia tema kalba iš dešiniosios politikos perspektyvos. Tačiau ir visame pasaulyje kairė yra labiau orientuoja į žmogaus teises, o ekonominės politikos užuomazgos tik formuojasi – apsiriboja neoliberalizmo kritika.

„Juk konkurencingumo didinimas nėra ekonominis modelis, o eksportas nėra absoliutus gėris. Paprastai vadovėliuose tokia praktika vadinama išnaudojimu“, – aiškino ekonomistė.

Jos teigimu, „konkurencingumo didinimas“, kaip suvokiamas Lietuvoje, yra politinis sprendimas – ne ekonominis, nes ekonomistai tikslą didinti eksportą gali pasiekti pačiais įvairiausiais būdais, pavyzdžiui, per investicijas, ne vien darbo santykių liberalizavimą.

Ekonomistė klausė, kodėl niekas neužduoda tokių klausimų, kaip „Kuo blogai pardavinėti vidaus rinkoje?“ arba „O kam tą konkurencingumą didinti?“.

„Nes jeigu taip paklaustum, tave palaikytų ekonomikos gražuliu. Tačiau viskas turi savo kainą – Lietuvos konkurencingumo didinimo kaina yra pigi darbo jėga“, – sakė A. Maldeikienė.