Mokslininko titului išmainyti į verslininko kėdę dr. Aušriui Balevičiui prireikė ne vienų metų. Įtraukiančiam mokslinio darbo stabilumui atsispiria tik nedaugelis jaunų žmonių.
Sugrįžti prie minčių apie verslo kūrimą dr. A.Balevičių kelis kartus paskatino bene atsitiktinai sutikti žmonės. Šiandien jis nekalba apie didžiulius pinigus, besisukančius jo aplinkosaugos bei aplinkotvarkos konsultacijų bendrovėje. Tačiau jis su vandeniu glaudžiai susietą verslą vadina gyvenimo būdu, o save – vandens gyvūnu.
– Ilgą laiką dirbote mokslinį darbą. Kada pajutote, kad turite verslininko gyslelę?
– Idėja apie verslą užsimezgė dar tais laikais, kai Vilniaus universiteto Botanikos institute mokiausi doktorantūroje, prieš 15 metų. Tuo metu buvau uždusintas disertacijos rašymo darbų, taip pat atlikdavau tiriamuosius darbus. Tad darbas buvo teorinis.
Netikėtai pasimaišė nedidelis užsakymas: į institutą paskambino moteris ir paprašė patarimų dėl kūdros valymo. Laboratorijos vadovo tai visiškai nesudomino, tačiau po penkto įkyraus jos skambučio jis nusiuntė mane pakonsultuoti. Daviau keletą patarimų, kaip susitvarkyti kūdros krantus, kaip ją apželdinti, ir gavau pirmą uždarbį už konsultacijas – 50 litų.
– Ar tuomet jau buvo aišku, kad norite užsiimti konsultacine veikla?
– Studijuojant doktorantūroje galvoje dar ūžė vėjai, o kišenėse švilpė skersvėjai. Apie verslo kūrimą nebuvo nė šnekos. Apskritai būčiau šį įvykį pamiršęs, jei ne nuolatinis pinigų stygius. Be to, aiškus ir rezultatyvus teorijos pritaikymas praktikoje mane visuomet traukė.
– Tad verslą mokslo metais pamiršote?
– Reikėjo pabaigti mokslus ir įgyti magišką daktaro laipsnį – tai ir padariau. Tuomet už nepagarbą vadovo autoritetui buvau ištrenktas iš laboratorijos ir instituto, pradėjau dirbti kitame – Vilniaus universiteto Ekologijos institute, Paukščių ekologijos laboratorijoje. Bet pats juk buvau vandens gyvūnas – dirbti sausumoje man patiko ne taip. Ten ir pradėjo bręsti idėja kur nors judėti. Tačiau buvo baisoka: mokslininkas yra teoretikas, tad praktinių žinių, komunikacijos įgūdžių ar galiausiai pinigų įmonei įsteigti nebuvo.
– Ar tai reiškia, kad kurti verslą pirmiausia stabdė neužtikrintumas?
– Tiesą sakant, iki šiol mokslininkai mąsto taip: reikia dirbti savo darbą ir kaip nors suktis. Darbas institute jaunam žmogui ne pati geriausia vieta. Tačiau jis įsiurbia ir suteikia stabilumo jausmą. Todėl tik vienetai jaunų žmonių iššoka iš instituto gyvenimo ir pradeda kurti savo verslą.
Tačiau likimas taip susiklostė, kad pasikonsultuoti su manimi dėl magistro darbo atėjo viena studentė. Ją, beje, pas mane atsiuntė dabartinis verslo partneris. Tad mums įsišnekėjus paklausiau, ką ji planuoja veikti po magistrantūros studijų. Sužinojęs, kad studentė krypsta mokslinio darbo link, nusprendžiau papasakoti, kad čia nėra viskas taip saulėta. Ji manęs paklausė, ką aš tuomet čia veikiu. Supratau, kad ir pats to gerai nežinau, – buvau priėjęs liepto galą ir neišvengiamai reikėjo ką nors keisti.
– Ar pakeitėte?
– Po savaitės studentė man atsiuntė anglišką skelbimą: naujai kuriama suomių aplinkos apsaugos konsultacijų bendrovė ieško žmogaus. Taip nutiko, kad nuėjau į atranką ir gavau darbą.
Kaip minėjau, dirbdamas Ekologijos institute buvau „išmestas iš vandens“, o čia įsidarbindamas tikėjausi į tą vandenį sugrįžti. Tačiau paaiškėjo, kad taip nuo vandens nutolau dar labiau: tai buvo buvo suomių ir švedų sukurtas klasteris, siekiant įsibrauti į Lietuvos antrinių žaliavų sektorių. Tad mano darbas buvo važinėti pas klientus – atlikau pusiau vadybininko, pusiau eksperto pareigas. Darbas, kaip ir buvo numatyta, truko apie pusantrų metų, o dėl šalyje vyravusių nesąžiningų verslo taisyklių nieko taip ir nepardavėme. Projektas baigėsi, suomiai grįžo namo.
– Atrodo, kad savo verslo link judėjote gana lėtai. Kada buvo lemiamas lūžis?
– Pasibaigus projektui jau buvau subrendęs likti versle, be to, net nekilo minčių paspaudus uodegą grįžti į institutą. Tada dviese įsteigėme bendrovę „Senasis ežerėlis“ – tiesiog sukūrėme sau darbo vietą. Ši bendrovė man nėra verslas – tai yra gyvenimo būdas. Nekūriau įmonės nežinodamas, ką joje veiksiu, nebuvo ir jokio veiklos lūžio, nes visuomet dirbau šioje srityje.
– Kurį laiką jus buvo galima sutikti interneto forumuose, kur konsultuodavote žmones savo veiklos srityje. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, ar tai buvo tikslingas metodas viešinti savo vardą?
– Dar dirbdamas suomių įmonėje atsargiai užmečiau tinklus forumuose – pradėjau konsultuoti žmones ir taip tapau nemokamu internetiniu patarėju. Forumuose rašau iki šiol – tai tapo visai neblogu nemokamu reklamos įrankiu. Aišku, norint taip reklamuotis, reikia būti labai geru savo srities profesionalu, taip pat turėti gerų komunikavimo įgūdžių.
– Papasakokite apie didžiausius užsakymus.
– Norint, kad įmonė sklandžiai funkcionuotų, reikia rinktis didelius valstybinius užsakymus. Todėl siekiame, kad jie sudarytų didžiąją dalį visų mūsų užsakymų. Nes privatus klientas pareikalauja daug darbo, tačiau moka gana mažai.
Vienas didžiausių užsakymų buvo Aplinkos apsaugos agentūros tyrimas 2008 m. Mes ištyrėme visus didesnius nei 50 ha ežerus Lietuvoje. Įvertinome jų tvarkymo poreikį, pateikėme visų probleminių ežerų tvarkymo schemas: kur reikia valyti vandenį, kur šienauti augalus, kur žuvingumą keisti ir pan.
– Galbūt sulaukę valstybinių institucijų pasitikėjimo jau pasižvalgote ir į užsienį?
– Manau, kad konsultacijų verslas gali būti ten, kur gyvename. Todėl į užsienį plėstis neplanuojame. Apskritai pastebėjau, kad gyvenime viską reikia daryti pačiam. Dėl to ir vadinu save ne verslininku, o ekspertu, tyrėju, gal net ataskaitų rašytoju. Tai būtų verslas, jei įmonėje dirbtų 20 žmonių ir aš atėjęs patapšnoti jiems per petį ir klausdamas, kaip sekasi, mintyse galvočiau: „Tai kiek tu man uždirbsi šią savaitę?“ Šiuo atveju mes sukūrėme sau darbo vietą, subūrėme nedidelį kolektyvą, kuriame vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Turbūt dėl to, kad prie darbų prisiliečia nedaug rankų, mums pavyksta išlaikyti projektų kokybę.
Naujausi komentarai