„Ekonomika auga, vidutinės algos auga, o minimalią algą tenka reguliuoti todėl, kad ją gauna žmonės, kurie paprastai neturi kvalifikacijos, ir jie negali daryti spaudimo darbdaviui, kad jiems didintų algą. Tai todėl reikalingas valstybės įsikišimas ir gerai, kad tai yra daroma“, – sakė pašnekovas.

– Profesinės sąjungos irgi sveikina tokį Vyriausybės žingsnį, tačiau jie sako, kad MMA gali augti daugiau nei 730 eurų per mėnesį. Ar tai įmanoma pamatyti kitais metais?

– Yra įmanoma, bet, žinoma, kad labai kokių nors griežtų dėsnių čia nėra – gali būti šiek tiek didesnė, ar šiek tiek mažesnė. Paprastai yra lyginama su vidutine alga ir netgi Lietuvoje yra tam tikra tvarka sutarta Trišalėje taryboje – būtent profsąjungų, darbdavių organizacijų ir Vyriausybės, kaip reikėtų skaičiuoti, bet grubiai galima sakyti, kad maždaug apie 50 proc. vidutinės algos. Dar reikia turėti galvoje, kad Lietuvoje vidutinė alga statistiškai yra kažkiek sumažinta, nes žinome, kad yra nemažas šešėlis ir žmonės gauna papildomas pajamas vartodami per įmonę – tai būtent automobiliai – garsios bylos ir taip pat vokeliuose šiek tiek mokama. Tai net jeigu MMA viršytų 50 proc. nuo vidutinės, tai nebūtų didelio spaudimo ekonomikai, darbdaviams, įmonėms ir taip toliau.

– Kiek realiai pajamų reikia gyventojui pragyventi mėnesį, jeigu skaičiuotumėme didmiestyje ir periferijoje, nes atskirtis tarp didmiesčių ir mažesnių miestų tikrai yra didelė. 

Ar galime pavadinti gyvenimu, jei žmogus gyvena iš tokių pinigų?

– Kad galėtų pragyventi, yra tam tikri rodikliai. Lietuvoje yra net Vyriausybės patvirtintas vadinamas minimalių vartojimo poreikių dydis, tai yra 260 eurų vienam asmeniui, – tai yra labai mažai. Taip pat yra daromi tyrimai ir yra santykinis rodiklis, tai – santykinė skurdo riba, tai dabar turbūt būtų jau apie 450 eurų, tai – daugiau. Tai, žinoma, kad vienas ir kitas dydis yra santykinis ar sąlyginis, todėl, kad ar galime pavadinti gyvenimu, jei žmogus gyvena iš tokių pinigų? Tai, žinoma, būtų labai vargingas ir yra vargingas – yra žmonių, kurie, deja, tik tiek ir uždirba arba gauna socialinių išmokų. O dėl skirtumo tarp miesto ir kaimo, tai aš nepalaikyčiau tos idėjos, kaip daug kas sako, jog mieste pragyvenimas yra brangesnis. Taip, bet pinigai mieste išleidžiami ne veltui – už juos gaunamos paslaugos. Ir jeigu mes lygintume, kad gyvenimas kaime yra pigesnis, todėl, kad ten nereikia mokėti už centralizuotą šildymą, centralizuotą vandens tiekimą, nes žmogus galbūt gali malkų atsinešti iš daržinės, ir vandens iš šulinio, o mieste tokių galimybių nėra ir tenka mokėti už tas paslaugas, bet ir gyvenimo kokybė – visai kitokia. O šiaip, kad panaši gyvenimo kokybė būtų užtikrinta mieste ir kaime, tos išlaidos yra panašios. Todėl neverta būtų skirstyti. Čia galbūt tas klausimas ir kyla kalbant apie MMA – būna tokių iniciatyvų, kad sako – provincijoje būtų galima ją nustatyti mažesnę, didmiestyje – didesnę, bet vargu.

– Gyventojai, aišku, džiaugiasi dėl to, tačiau pramonininkai sako, kad mėnesio atlyginimas kyla sparčiau nei darbo našumas. Ką jie turi omenyje? Ir dar jie sako, kad tai gali pridaryti nemenkų iššūkių gamybininkams.

– Taip, jie turi galvoje tai, kiek sukuriama vertės per darbo valandą vienais ir kitais metais. Ir jeigu augimas yra kokie trys keturi procentai, o atlyginimai padidėja aštuoniais procentais, tada jie nuogąstauja, kad įmonei reikės skirti daugiau lėšų atlyginimams, bet tiek lėšų ji negaus pardavusi produkciją, kadangi darbo našumas taip sparčiai neauga. Tačiau reikia turėti galvoje, atskaitos tašką, nuo kurio skaičiuojamas atlyginimo ir darbo našumo augimas. Buvo ilgokas laikas po 2008 metų krizės, kai atlyginimai beveik neaugo, bet darbo našumas augo. O dabar tikrai darbo užmokesčio augimas aplenkia darbo našumo augimą, bet darbo našumas Lietuvoje yra santykinai didesnis lyginant su kitomis šalimis negu, kad skiriasi atlyginimai. Jis šiaip yra mažesnis, bet mažiau atsilieka negu atsilieka atlyginimai. Pagal atlyginimus, kartu su mokesčiais algoms, yra taip vertinama kaip darbo kaina. Tai Lietuva Europos Sąjungos šalių eilėje yra ketvirta nuo galo. Darbo kaina yra pigesnė, – darbo kaštai yra mažesni tik Bulgarijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje. Lietuva yra ketvirtoje vietoje. Visur kitur darbas brangesnis. Tai reiškia, kad atlyginimas ir mokesčiai, kurie mokami nuo atlyginimo, kitose šalyse yra didesni. Todėl verslininkai negalėtų skųstis, kad samdyti darbuotojus Lietuvoje jiems yra pernelyg brangu.

– Darbdavių atstovai siūlo pasvarstyti ne apie MMA didinimą, o apie neapmokestinamųjų pajamų dydžio (NPD) didinimą. Ar tai būtų geresnis sprendimas?

– Žinoma, kad tuomet būtų darbuotojo nauda gaunama valstybės biudžeto sąskaita, o jeigu yra didinama MMA, bet neapmokestinamas minimumas nekeičiamas, tai tuomet darbuotojo gerovė auga darbdavio sumokamu pinigų sąskaita. Darbdaviams akivaizdu, kas yra naudingiau. Bet, ko gero, būtų naudinga daryti ir tai, ir tai. Beje, buvo iniciatyvos – tiek prezidentūros, tiek centrinio banko, kad kartu su MMA didinimu reikėtų šiek tiek mažinti ir labai mažų algų apmokestinimą. Prezidentūra siūlė vienokį variantą, centrinis bankas – kitokį, bet tikrai verta būtų pagalvoti, todėl, kad jeigu būtų taip pat didinamas neapmokestinamas minimumas, tuomet žmonėms atlyginimas „į rankas“ būtų dar didesnis. Bet nereikėtų pakeisti MMA didinimo neapmokestinamo minimumo didinimu. Reikia ir tą, ir tą daryti, ir reikia turėti galvoje, kad jeigu bus didinamas neapmokestinamas minimumas, tuomet surenkama mažiau lėšų į biudžetą, o gyventojams tuomet bus sunkiau pasiekiamos paslaugos, kurios finansuojamos biudžeto, o tuo tarpu, kai didinamas ir neapmokestinamas minimumas, ir alga, tai tuomet nuo didesnės algos sumokama daugiau mokesčių, bet neapmokestinamo minimumo didinimas kaip tik tą didesnę mokesčių dalį šiek tiek sumažina. Tai tuomet, galima sakyti, kad ta našta šiek tiek pasidalijama tarp valstybės biudžeto ir tarp darbdavių.