Miesto centre nesunku rasti vietelių, kurios primena nuošalų kaimą su lauko keleliu, su beržais ir kleveliais, su dalgio nemačiusiais piktžolynais arba kvepiančiais dobiliukų žiedais. Kai kurie kvartaliukai iš kiemo pusės tebeprimena pokarį. Vietos gyventojų akys prie netvarkos įprato, o valdžia gražesnės ateities artimiausiu metu, atrodo, neplanuoja.

Penkiasdešimt švaros rankų

Dvidešimt penkios šiukšlių rinkėjos, kurias šį pavasarį pasitelkė Miesto tvarkymo skyrius, išvalė gausybę užkampių, sukrovė tonas sąšlavų, kurias sunkusis transportas išgabeno į sąvartyną. Sulapojusi augmenija šiemet yra švari, tačiau ji nepajėgė visiškai uždengti išvirkščiąją miesto pusę. Vienur graudžiai atrodo apleisti pastatai, kitur – aplūžę sandėliukai, duobės, neaiškios paskirties senų laikų surūdijusios vielinio tinklo tvoros, gatvės medžiai – „apžėlusiomis kojomis“, nešluojamos teritorijos.

Pelkių ajerai ir dobiliukai

Manto g. ir Mažvydo alėjos sankryžoje stovėjęs apleistas pastatas jau keleri metai yra išrautas „su šaknimis“. Liko tik duobė. Iš gatvės pusės ją juosia skardinė tvora, iš kiemo – tik tinklinė. Matyti atviri vamzdžiai, gilesnėse vietose siūbuoja pelkių augmenija, atšlaitėse žydi ir juokiasi dobiliukai, sulaukę Joninių žoliautojų dėmesio. Panašus vaizdas ir prie Danės upės, priešais gausiai žiniasklaidos apdainuotąjį sudegusį kino teatrą. Svečiai, kurie čia lankėsi prieš kelerius metus, neatsistebi, kad pačiame miesto centre jie randa tą patį liūdną peizažą...

Gegužinei po klevais

Joninių gegužinę buvo galima kelti S. Šimkaus gatvės namo „N“ kieme. Čia jau ir numeris nuo užkalto pastato nuplėštas. Aklas, nebylus, užžėlęs, netvarkoma teritorija nei iš kiemo, nei iš gatvės pusės. Tai – gražios aikštelės, esančios prie Metrikacijos skyriaus, kaimynystėje, tiksliau – už jos tvoros. Ošia gražuoliai beržai, vingiuoja smilčių kelelis, plačiu neperšviečiamu ir nepralyjamu skėčiu kiemo kampą dengia gražuolis klevas. Sodink kaimo dūdorius ir kviesk į gegužinę – vieta kaip tik ta! Nesvarbu, kad kitame kampe – piktžolynas iki ausų, kad žaliame fone ant šono pavirtęs raudonas fotelis, kad čia pat griuvenos. Sąvartynų čia nebėra, „padlamusės“ neskraido, – bent tiek gerai.

Kirvio, pjūklo nematę

Daug triukšmavo miestiečiai dėl genėjamų ar šalinamų medžių gatvėse ir kiemuose. Vieni gal buvo teisūs, kiti gal nelabai. Bet štai S. Šimkaus gatvės dalyje, kuri yra arčiau prestižinio „Klaipėdos“ viešbučio, medžiai apleisti, šakos nukarusios, vešliu atžalynu apaugusios, teritorija nevaloma. Pastatas – grotuotais ir vis tiek išdaužytais langais, apleistas, priklausantis nežinia kokiam „vargšui“, kuris nepajėgia bent kartą per porą savaičių padorumo dėlei savo valdas išliuobti.

Panašių vietų yra ir kitose, tik per kelis namus nuo centro magistralės nutolusiose gatvelėse.

Daržiukų pasaulis

Manto gatvės kiemuose yra vietelių, kur už keliasdešimt žingsnių riogso surūdijusios vielinės ir medinės tvoros, įrengtos daržininkų entuziastų. Štai vienas daržas arčiau S. Šimkaus gatvės nevarpytas, neužsodintas, paliktas tik gamtos malonei – piktžolių ekspozicija. Išsiklaipiusios tvoros, lentgaliai laikosi ant „valdiškų“ vamzdžių, iškeltų virš žemės. Tiesa, šiukšlių nėra, nes kiemsargiai dabar dirba ne šiaip sau... Tačiau ne jų valiai ir galiai likviduoti surūdijusias išvirtusias vielinio tinklo tvoras ir kitokius buvusių daržiukų ir kiemukų „įtvirtinimus“.

Kontrastų kvartalas

Visko galima pamatyti senajame miesto kvartale tarp I. Kanto g. ir Pievų Tako g. Kas pirko čia patalpas, tas stengiasi patikimai ir šiuolaikiškai susiremontuoti, madingomis gėlėmis puošia ir kiemelius. Pievų Tako g. senbuviai mano, kad čia tinka išlaikyti palanges siekiančias „natūralias pievas“. Kiemų užkaboriuose – grėsmingai griūvantys sandėliukai, mėtosi spyruokliniai čiužiniai ir visas senų sofų bei fotelių komplektas. Išraiškingai plonomis kojytėmis į žemę remiasi surūdijusios, aplamdytos pašto dėžutės. Pro vieną langą močiutė džiaugiasi žydru dangumi ir ošiančiais medžiais, pro kitą – rūstus elitinio šuns žvilgsnis.

Panašių paveikslėlių galima rasti ir K. Donelaičio, ir Šaulių gatvėse.

Nuplėšta širdis

Ant Šaulių g. 25 namo neliko didžiulės raudonos širdies, kabėjusios čia apie porą metų. Klaipėdos kultūros elitas ją buvo pakabinęs, išreikšdamas norą matyti čia „kultūros bravorą“. Kas nuplėšė širdį – nežinia. Ir koks čia bus „bravoras“ – taip pat nežinia.

Liūdnai atrodo Manto g. 1 pastatas. Pirmasis aukštas – aukso vieta.

Užsimoti vėzdu nėra kam

Tvarką kiemuose, užkaboriuose vis dėlto labiausiai prižiūri butų ūkio bendrovės, eksploatuojančios gyvenamuosius namus. Tačiau pastatus ir atitinkamas teritorijas nuperka privatūs asmenys, tada jau jie ir atsako už pastatų būklę ir aplinkos tvarką. „Mes turime moralinę teisę ir pareigą savininkams priminti, kad susitvarkytų, kad negadintų miesto vaizdo, tačiau tik savivaldybės atstovai turi teisę surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolą ir nubausti. Kiekvienais metais prieš Jūros šventę pats meras ieško tokių savininkų, kviečiasi juos pakalbėti. Šiokie tokie rezultatai yra, bet neilgam“,- sakė „Vitės valdų“ direktorius Arvydas Mikalajūnas.

„Gyventojai ne kartą reiškė pagrįstą pasipiktinimą dėl apleisto kiosko ir nevalomos jo aplinkos J. Karoso gatvėje. Mes kreipėmės į savivaldybę. Privertė šiek tiek sutvarkyti kioską, o aplinka skendi piktžolėse. Kol jos žalios, dar nieko, bet rudenį, žiemą... Niekas neįstengia sudrausminti savininkų“,- sakė bendrovės „Mūsų namų valdos“ vyr. vadybininkė Regina Korus.