Bankų klientų interesus ginančios organizacijos atkreipia dėmesį, kad lietuviai Baltijos šalyse bankams už jų teikiamas paslaugas moka daugiausiai. Kai kurie įkainiai didesni tris kartus. Kodėl susiklostė tokia situacija ir kodėl ji nesikeičia?

Lietuvos bankų klientų asociacijos (LBKA) vadovas Rūtenis Paukštė tvirtina, kad Lietuvos bankų sektoriuje nėra pakankamos konkurencijos, o kontroliuojančios institucijos neatlieka savo darbo: „Kai nėra rinkos, turi būti kažkas, kas pasako, ką gali sau leisti“.

Tuo metu Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas sako, kad skirtingose šalyse tie patys bankai turi skirtingas kainodaras ir lyginti tik tam tikras įmokas nėra korektiška. Jo teigimu, pinigų įskaitymo mokestis neatrodo simpatiškai, bet kitose šalyse imami, pavyzdžiui, sąskaitos atidarymo, jos laikymo mokesčiai.

Finansų analitikas Valdemaras Katkus pastebi, kad Lietuvos bankų sektorius yra mažesnis nei kitų Baltijos šalių ir Lietuvos bankai perėjo į „finankomunalinę“ bankininkystę – mažina aktyvumą paskolų rinkoje, operacijas finansų priemonių rinkose bei papildomai apmokestina klientų operacijas. V. Katkaus manymu, taip yra dėl akcininkų, esančių Skandinavijoje, spaudimo.

- Pone Paukšte, už kurias bankų paslaugas mokame daugiau nei latviai ir estai?

- Mes turime šiaip gana unikalią paslaugą – reikia sumokėti už tai, kad tau atėjo pinigai. Apie tokias paslaugas niekur daugiau nesu girdėjęs. Atrodo, latviai ir estai irgi nemoka tokių dalykų.

- Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra?

- Mūsų bankus kontroliuojančios institucijos sako, kad turi reguliuoti rinka. O kaip žinia, rinkos mes neturime, mes turime keletą stiprių ir didelių bankų, kurie yra iš Švedijos.  Taigi vieni kalba, kad rinkos mechanizmas turi veikti, o kiti – bankai, kaip įmonės, siekiančios pelno, nusistato tokius įkainius, kokius nori.

- Pone Kropai, kodėl tie patys bankai skirtingose šalyse taiko skirtingus įkainius?

- Kainodara yra skirtinga, tačiau reikėtų pasakyti, kad būtų nekorektiška išsirinkti vieną kompleksinės paslaugos dalį – reikėtų imti bent jau dešimt pagrindinių bankinių produktų ir lyginti visą šių paslaugų kompleksą.  Aišku, lėšų įskaitymo mokestis neatrodo simpatiškai, suprantamas klientų pasipiktinimas, bet jeigu palygintumėte visas sąnaudas, jos tikrai nėra reikšmingai skirtingos.

Reikia turėti omenyje, kad įskaityti pinigų į sąskaitą negalima, jeigu nėra sąskaitos. Kitose šalyse imami sąskaitos atidarymo, jos laikymo mokesčiai. Taigi kainodara skiriasi, ir išrinkti vieną paslaugą ir palyginti, kad bankų įkainiai yra tokie, kada paslaugų yra apie 300, yra nekorektiška ir nesolidu.

- Pone Paukšte, ar tikrai nekorektiška ir nesolidu?

- Jeigu ponui Stasiui atrodo nekorektiška, tai gal jam taip ir atrodo. Čia kaip belyginsi, problema yra ta, kad bankų niekas nekontroliuoja. Būtų galima pateikti duomenis, kiek kainuoja tas paslaugų paketas, pasižiūrėti, ar jie už paslaugas ima tiek pinigų, kiek tas paketas reikalauja, bet šito nėra – netgi atvirkščiai.

Yra statistika, kuri rodo, kad visi bankai per metus už paslaugas ir sąskaitų turėjimą susirenka maždaug 800– 900 milijonų litų, o išleidžia apie 300 milijonų. Čia jau kalbame apie tą sudėtą paketą, jo vertę.

Kitaip tariant, jei bankai patys paskiria, kiek reikia jiems sumokėti už sąskaitos atidarymą ir visas kitas paslaugas, jiems galima tik pavydėti, nes jokia kita įmonė Lietuvoje negalėtų pasakyti: mums iki pelno reikia kažkiek ir mes iš jūsų susirinksime kažkokį mokestį. 

- Pone Paukšte, ar klientai labai jautrūs pokyčiams? Gal jie vis dažniau perkelia dalį jiems reikalingų finansinių paslaugų iš bankų į kitas finansines įstaigas?

- Nėra taip paprasta jas perkelti, nes savo pinigus žmonės vis tiek laiko ne loterijos terminaluose, ne pašte, ir su sąskaita, kurią turi banke, yra patogu atsiskaityti už paslaugas ir kitus dalykus. Galbūt čia ir pagelbėja terminalai, bet, antra vertus, norėtųsi iš bankų daugiau supratimo ir sveiko požiūrio.

Kreiptis į bankus, kurie viešai deklaruoja, kad jie čia yra atėję pelno, irgi būtų ne visai protinga. Kiek galima apie tai kalbėti – reikia tiesiog kontroliuoti. Manau, kad mūsų kontrolės institucijos neatlieka savo darbo. Čia nėra rinkos, o kai nėra rinkos, turi būti kažkas, kas pasako, ką gali sau leisti.

- Temą apibendrinsime su finansų analitiku Valdemaru Katkumi. Jūsų nuomone, kodėl tie patys bankai skirtingose šalyse taiko skirtingus įkainius ir lietuviai už kai kurias paslaugas moka brangiausiai?

- Pirmas dalykas – Latvijos ir Estijos bankinis sektorius yra pusantro karto didesnis nei Lietuvos, ir todėl kaimynų bankai gauna daugiau pajamų iš paskolų. Tuo metu Lietuvoje komisinių mokesčių dalis bendrose bankų pajamose yra pati didžiausia ES, ne tik Baltijos šalyse.

Finansiniu žargonu galima pasakyti, kad Lietuvos bankai perėjo į „finankomunalinę“ bankininkystę – t.y., mažina aktyvumą paskolų rinkoje arba operacijas finansų priemonių rinkose ir tuo pačiu didina pasyvią veiklą – papildomai apmokestinamos klientų operacijos tiek banko viduje, tiek tarpbankinės.

Manau, taip yra dėl spaudimo iš užsienio akcininkų, kurie yra Skandinavijoje, nes net pagrindinis rodiklis – grynoji palūkanų grąža – Lietuvoje šiuo metu yra mažesnė nei Skandinavijoje. Lietuvoje daugelio bankų yra 0,8 proc., Skandinavijoje – 1 proc. Kaip kompensacinis mechanizmas bendram pelningumui padidinti yra komisiniai mokesčiai.

- Pone  Katkau, ar kas nors galėtų įsikišti į šią situaciją ir ją pakeisti – ar patys bankų klientai, ar valstybės tarnybos?

- Vienintelė tarnyba – tai Lietuvos bankas. Jis prieš keletą metų lyg ir buvo paskelbęs kryžiaus žygį prieš komisinių mokesčių augimą, ką bankai įdiegė kaip savotišką krizės mokestį. Ką Lietuvos bankas padarė, tai išskaidrino: dabar galima surasti, palyginti bankų įkainius, bet daugiau nieko nenuveikė. Prie Lietuvos banko yra taryba, į kurią įeina ir vartotojų atstovai, kurie galėtų [inicijuoti pokyčius], bet patys klientai bankams nieko negali padaryti. Jie niekaip negali iš tos elektroninių pinigų sistemos išeiti – gali tik pereiti į grynųjų pinigų sistemą.