– Taip, kainos skiriasi ir tam turime visą krūvą priežasčių. Pirma iš jų – tai rinkos dydis. Tiekėjai dažnai atstovauja vienai nacionalinei valstybei, o ne jų grupei. Jei atstovaujama tikrai didelė rinka, tokia kaip Vokietija, tai iš prekių gamintojo gaunami labai geri kainos pasiūlymai. Pats gamintojas pasiūlo prekę mažesne kaina, o mažesnės rinkos, tokios kaip Lietuva, atitinkamai iš tiekėjų ar gamintojų tokių gerų pasiūlymų nesulaukia. Lietuvos rinkos mažumas, lyginant su kitomis Vakarų Europos valstybėmis, nulemia, kad čia esantys pardavėjai bus gerokai prastesnėse startinėse pozicijose.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Bet žmonės galėtų bandyti siųstis iš kitų parduotuvių į Lietuvą, bet tada kainuos siuntimas. Tai išeities nėra?

Greičiausiai nekurs vienos strategijos kainodaros Lietuvai, kitos Vengrijai, trečios Austrijai, o taikys ją vieną ir tokią pačią.

– Galime paimti prekę ir pirktis ją Vakaruose, atsigabenti, bet išleisi daugmaž tą pačią sumą. Kyla klausimas, ar siųstis paštu ar pirkti vietoje. Rinka labai svarbi, 2,8 mln. rinka čia, kažkada buvo 3,5 mln. Perspektyvos ganėtinai prastos ir niūrios. Kalbant apie galimybes užsidirbti šioje rinkoje, jos prastos.

– Žmonės pastebi, kad Vokietijoje ta pati prekė kainuoja mažiau negu Lietuvoje. Ta pati prekė, tas pats tinklas.

– Kainodara, kuri taikoma tokiose globaliose korporacijose, dažnai yra specifinė. Greičiausiai nekurs vienos strategijos kainodaros Lietuvai, kitos Vengrijai, trečios Austrijai, o taikys ją vieną ir tokią pačią.

Įvertinant, kiek ta prekė turėtų kainuoti Lietuvoje, atsižvelgiama, kiek kainuoja konkurentų prekė. Jei konkurentų prekės kainos dėl mažo rinkos dydžio Lietuvoje automatiškai aukštesnės, tai jie taiko 80 proc. nuo konkurentų kainos ir už savo prekę čia paprašys daugiau, kaip ir Vokietijoj. Bet kadangi Vokietijoj prekės pigesnės, tai ir konkurentų prekės pigios. O kadangi konkurentų prekės Lietuvoje brangios, tai ir kitų tinklų prekių kaina kyla.

– Mūsų rinka per maža ir nėra konkurencijos?

– Supraskime tokį dalyką, kad Vokietijoje prekinių ženklų atstovai gali geriau užsidirbti negu Lietuvoj, tik dėl to, kad tiekėjas jiems prekę pateikia už žemesnę kainą. Pas mus, norint užsidirbti, esi priverstas prašyti aukštesnės kainos. Kitas, trečias be galo svarbus dalykas – prekybinis plotas.

Jei pažiūrėtume, kiek tenka vienam gyventojui kvadratinių metrų Lietuvoj prekybinio ploto, kiek tenka Vokietijoj ar Italijoj, pamatytume, kad Lietuvoje beveik du kartus daugiau prekybinio ploto, kuris tenka vienam gyventojui, nei Vokietijoje ir pusantro karto daugiau nei Italijoje. Pas mus labai išplėtoti ir labai arti esantys prekybos tinklai. Plotas tiesiog milžiniškas. Atitinkamai Vokietijoje parduodami tą patį prekių kiekį, pas juos vienam ploto vienetui tenka du kartus didesni pardavimai negu Lietuvoje, nes prekybinio ploto beveik perpus mažiau. Pas mus jo dvigubai daugiau, todėl fiksuoti kainų kaštai, susiję su patalpų išlaikymu, nuoma, pas mus šitie kaštai aukštesni. Visa tai susideda į galutinę prekės kainą. Turime labai išplėtotus prekybos tinklus, suteikiamas patogumas. Nereikia niekur vykti, viską galima rasti gana arti, bet už tai susimoki.

– Ką galima padaryti, kad kainos būtų mažesnės?

– Jei kalbėtume apie tai, ar papildomas gyventojų prieaugis iš karto pakeistų kainodarą, ne. Iš karto kainodaros nepakeis. Tai jau nusistovėjęs dalykas, gal palaipsniui kainos lėčiau kils. Žiūrint, kaip pasikeitė Lietuvos ir Europos kainos, lyginant priešpandeminį laikotarpį, Lietuvoje 11 proc. prieaugis, Europoje apie 5 proc. Įsivaizduokime, kad mūsų gyventojų skaičius išauga 300 tūkst. Tai inertiškas dalykas ir kainos iš karto dėl to nepasikeis. Bet per laiko tarpą pokytis būtų.