– Primink žmonėms, kada išvykai į Ameriką, ir koks tas ryšys tarp Amerikos ir Šiaulių, tarp Amerikos ir Lietuvos?

– Tai kada aš išvykau… Prieš daug, daug metų. Pirmą kartą – kai man buvo ketveri, bet tada dar nuo ketverių iki dešimties vis pasirodydavau ir čia, ir Amerikoje. Bet jau paskutinį kartą išvykau iš Lietuvos, iš Šiaulių, kai man buvo dešimt metų.

– Dabar jau 18 metų gyvenai Amerikoje. Iš kur ta tavo graži lietuvių kalba? Kas ją puoselėjo – ar Amerikoje kalbėjai lietuviškai, ar su močiute skambiniesi?

– Labai norėjau išlaikyti savo tautybę, savo lietuvių kalbą. Labai mylėjau savo šaknis dar prieš išvažiuodama. Tiesiog verkiau – ir ketverių metų verkiau, ir dešimties verkiau. Su mama, su tėčiu, su visa šeima, kuri gyvena Amerikoje, dar šnekame lietuviškai. Ir nuolat palaikau ryšį su močiute per „WhatsApp“, su pussesere, su draugais, kurie čia likę. Tai ta lietuvių kalba niekada neišėjo iš mano gyvenimo.

– Tai kodėl dabar užsibuvai Lietuvoje ilgiau nei planavai iš pradžių?

– Tai va, buvau apgauta, iš tikrųjų. Nuvažiavau aplankyti tetą į Vokietiją, o kadangi esu šiltų kraštų žmogus – dabar gyvenu Arizonoje, kur dykuma, kaktusai ir visada 20+ laipsnių – neplanavau grįžti į Lietuvą iki vasaros. Bet teta mane „prigavo“ – nupirko man bilietą. Grįžau vėl tiesiog aplankyti, pabūti su močiute. Esu Amerikos pilietė, tai dabar čia esu kaip turistė, trumpam.

– Norim paklausti, dabar jau šiek tiek ilgiau buvai Šiauliuose, gal ir Vilniuje – kaip palygintum Ameriką ir Lietuvą? Ką matai? Visų pirma – žmonės. Tu tokia ekspresyvi asmenybė. Ką pastebėjai – ar lietuviai vis dar santūrūs, ar kažkiek pasikeitė?

– Labai pastebėjau tvarką tiek miestuose, tiek tarp žmonių. Ir net šiek tiek susigėdau, nes mes Amerikoje esam labai laisvi – ne tik mentalitetu, bet ir išvaizda. Ten su pižamom išeinam, su šlepetėm, kartais nesusitvarkę plaukų. O čia žmonės taip gražiai susitvarkę. Ir tas santūrumas, ypač išvaizdoje, mane labai sužavėjo. Jaunimas labai pasikeitęs. Galiu sakyti, kad vyresnė karta dar likusi tokia pati, bet jaunimas dabar turi daug daugiau laisvumo. Labai daug bendros kalbos radau su savo amžiaus žmonėmis. Ir iš tikrųjų bijojau būti tokia ekspresyvi, nes kartais jaučiuosi kaip kokia ateivė. Bet ypač Vilniuje buvau labai priimta ir suprasta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Man iš karto rūpi tas tipiškas lietuviškas klausimas – kainų palyginimas. Visi lietuviai verkia, kad Lietuvoje labai brangu. Ar pastebėjai?

– Čia yra tiesa. Aš galvojau, kad gal kažką sutaupysiu, bet iš tikrųjų galiu pasakyti – kai kur net brangiau. Galvojau, kad bent jau prabangiame restorane bus pigiau nei Amerikoje, bet iš tikrųjų – palyginus eurą su doleriu, euras dabar net stipresnis. Tai vienas kokteilis – tokia pati kaina kaip Amerikoje. O gal net brangiau. Užtat kai kurios procedūros – pavyzdžiui, nagai, plaukai – čia kainuoja šiek tiek pigiau ir kokybė šimtą kartų geresnė. Tai tas labai didelis pliusas. Nežinau, kaip grožio meistrės čia jaučiasi, bet kiekvienai, pas kurią buvau, sakiau: jei jūs nuvažiuotumėt į Ameriką, padarytumėt vieną ar dvi pamokas – užsidirbtumėt labai daug. Nes ten tokių kokybiškų darbų beveik nebūna. Amerikoje labai tikima tuo, kad kuo daugiau – tuo geriau, bet kokybės dažnai trūksta. O čia – gal ir mažiau klientų, bet kur kas daugiau kokybės. Pavyzdžiui, man nagus darė tris valandas, labai kruopščiai ir gražiai. Pas mus ten tokių dalykų nėra – viską padaro per 30 minučių ir bet kaip. Ir už 100 dolerių. Brangiai ir nekokybiškai.

– O kas liečia patį pragyvenimą – dabar, jeigu sugrįžtum gyventi, tarkim, į Vilnių, ar jau domėjaisi, kaip ten su būstu, kainomis, gyvenimu apskritai?

– Pradėjau truputį domėtis. Tiesą sakant, dar nesiryžčiau kraustytis visam laikui. Ką turiu omenyje – susidėčiau tik pačius mylimiausius daiktus: rūbus, batus, rankinukus, ko man tikrai reikia. Norėčiau išsinuomoti vietą, kur viskas jau būtų – baldai, indai, šakutės, šaukštai – visi patogumai. Kad galėčiau tiesiog atvykti su savo daiktais. Ir dabar jau žiūriu būstų Vilniuje, nes visas mano gyvenimas, visas veiksmas būtų ten. Gal ir sutaupyčiau kelis šimtus eurų, bet iš to, ką mačiau – kainos tikrai ne tokios jau mažos. Bet, pavyzdžiui, mano patalpa Amerikoje, be baldų, be nieko, viskas buvo mano, nuomavausi vieno kambario butą ir tai kainavo 2500 dolerių. Ir tai – tik už nuomą.

– Tai čia išeitų šiek tiek pataupyti Lietuvoje?

– Na, truputį.