Lietuvos banko sudaryta ekspertų grupė, pristačiusi pasiūlymus dėl kredito unijų stiprinimo priemonių, konstatavo, kad Lietuvoje veikiančios kredito unijos ir jų priežiūros sistema yra nepakankama.

Siūloma kredito unijas jungti į kooperatinius bankus ir sustiprinti savireguliaciją. Rekomenduojama keisti ir kredito unijų palūkanų už indėlius nustatymo tvarką, įvesti kintamas palūkanas, kurių reikšmingą dalį sudarytų kredito unijos pelnas. Taip siekiama unijos kreditorių suinteresuotumo finansų įstaigos pelningumu.

Kaip geriausia tobulinti šį modelį? Ką galima būtų pasiūlyti unijų sektoriui? Apie tai kalbamės su ekonomikos ekspertu, buvusiu Lietuvos banko valdybos nariu, Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) vyriausiuoju ekonomistu, prof. habil. dr. Vaidievučiu Ipolitu Geralavičiumi.

– Kokie esminiai Lietuvos banko pasiūlymo elementai?

– Lietuvos banko ekspertų rekomendacijos apima tris sritis – unijų jungimą į kooperatinius bankus, unijų kapitalo stiprinimą iš pelno ir kintamosios grąžos indėlį. Kredito unijų sektorius išties susiduria su nepakankamo kapitalo klausimu. Lietuvos banko analizėje akcentuojamas susidaręs kredito unijų rinkos nuostolis, siūloma pelną įvesti kaip pagrindinį kredito unijos efektyvumo matą, nuo kurio priklausytų unijos indėlininkų palūkanos ir kuris būtų kaupiamas siekiant didinti unijos kapitalo bazę. Lietuvos banko iniciatyva siekiant stabilizuoti Lietuvos finansų sektorių yra sveikintina ir pagirtina, tačiau šiame pasiūlyme aš pasigendu sisteminio požiūrio.

– Patikslinkite, ką turite galvoje kalbėdamas apie sisteminį požiūrį?

– Turiu galvoje tai, kad pasiūlymas yra parengtas labiau iš teorinės pusės, įvertinant tik dalį informacijos ir nedalyvaujant kredito unijų atstovams. Lietuvos banko parengtos rekomendacijos akcentuoja banko, kaip finansų įstaigos formos, viršenybę prieš kredito unijų formą, tačiau pasiūlymuose trūksta įsigilinimo į pačią problemos esmę ir priežastis.

– Lietuvos banko siūlymas jungtis į kooperatinius bankus reiškia, kad pajininkus pakeistų akcininkai? Ar tai padės sustiprinti kredito unijų veiklą ir išspręsti sistemines problemas?

– Šioje vietoje Lietuvos bankas suabsoliutina akcininkų valdymo kokybę. Juk viena pagrindinių pasaulinės finansų krizės priežasčių buvo per didelis ir nežabotas bankų pelno siekimas. Tai lėmė, jog nuostoliai ES bankų sektoriuje siekė apie 3 trln. eurų. Lietuvoje bankų sistemai gelbėti ir stabilizuoti buvo skirta daugiau nei 4 mlrd. litų mokesčių mokėtojų pinigų, o galutiniai nuostoliai kol kas apskritai nėra aiškūs. Kredito unijų valdyme bent teoriškai gali dalyvauti visi indėlininkai ir skolininkai, kas yra visiškai kitaip banko atveju. Indėlininkams banko stabilumas taip pat mažiau svarbus, nes jie nerizikuoja pajumi.

– Lietuvos bankas akcentuoja indėlininkų nerūpestingumą dėl indėlių draudimo fondo ir teigia, kad turėdami garantiją, jog indėlį bet kokiu atveju šis fondas padengs, indėlininkai neatsakingai vertina kredito unijų patikimumą, remdamiesi tik palūkanų dydžiu.

– Taip, Lietuvos bankas tai akcentuoja. Vis dėlto būkime nuoseklūs – komercinių bankų indėlininkai nerizikuoja niekuo, nes jie net nemoka privalomo 100 litų pajaus, kuris yra negrąžinamas ir nekompensuojamas indėlių draudimo fondo. Taigi šiuos "nemokamus pietus" gauna visi indėlininkai, tik bankuose jie dar šiek tiek "sotesni". Pabrėžčiau ir tai, jog Lietuvos bankas nevisiškai tikslus dėl draudimo įmokų, neva kredito unijos moka mažesnes draudimo įmokas nei bankai. Mano žiniomis, kredito unijos, esančios LCKU narės, papildomai moka įmokas į stabilizacijos fondą, kuris jau 19 kartų padėjo kredito unijoms nugalėti finansinius sunkumus.

– Lietuvos bankas taip pat teigia, kad LCKU blogai atlieka savo funkcijas, negali užtikrinti sektoriaus stabilumo ir jei vietoj jos būtų buvęs bankas, tai tokių problemų būtų galima išvengti.

– Ir pasaulinė, ir Lietuvos kredito įstaigų vystymosi patirtis rodo, kad neegzistuoja prižiūrinčios ar globojančios institucijos, kurios veiktų be trūkumų ir visada užtikrintų absoliučiai nepriekaištingą šių įstaigų veiklą. Juk net ir Lietuvos bankų sektorius per pastaruosius trejus metus patyrė dviejų stambių bankų bankrotą, kurių bendras turtas buvo daugiau nei penkis kartus didesnis nei visas kredito unijų sistemos turtas. Todėl, mano nuomone, svarbiausia LCKU funkcija ir yra efektyvi prevencinė priežiūra. Žinoma, priežiūra turi būti toliau stiprinama: numatoma didinti darbuotojų skaičių ir stiprinti kompetencijas, priežiūros dalį konsoliduoti su stabilizacijos fondu, didinti šio fondo nepriklausomybę ir apimtį, kuri pagal tarptautinius standartus turėtų sudaryti bent 14 mln. litų (vietoj dabar esančių 7,6 mln. litų). Labai svarbu didinti LCKU prevencinę ir konsultacinę funkcijas ir siekti maksimalaus tarpusavio supratimo su Lietuvos banku.

– Lietuvos bankas teigia, kad kredito unijų sektorius yra nuostolingas ir kelia riziką viso finansų sektoriaus stabilumui.

– Taip, tačiau Lietuvos banko pasiūlymas iš esmės nėra panacėja, o tiesiog eliminuoja esančius ilgus metus kurtus ir tobulintus kontrolės bei priežiūros mechanizmus dėl eksperimentinių kooperatinių bankų kūrimo, kai Lietuvoje ši praktika yra nauja. Pasaulinė praktika rodo, kad unijoms turėtų būti sudaryta palanki terpė jungtis į didesnes unijas, o ne prievarta stumti jas į bankų sistemą.

– Tačiau bankai juk griežčiau prižiūrimi?

– Po paskutinių kredito unijų sektoriaus kontrolės sugriežtinimų, skirtumai yra minimalūs, tačiau turėdami daug unijų, galime kiekvienos rodiklius stebėti individualiai. Unijų jungimas į kooperatinius bankus reikštų, kad problemos taptų didesnės, nes daugelio smulkių kooperatinių bankų atsiradimas keltų sisteminę riziką, kuri greičiausiai taptų sunkiau identifikuojama.

– Kaip vertinate Lietuvos banko argumentą, kad kredito unijų indėlininkai nesidomi kredito unijų patikimumu ir yra suinteresuoti tik didesnėmis palūkanomis?

– Leiskite man šioje vietoje pabrėžti vieną svarbų dalyką. Palūkanos už indėlius yra pagrindinė motyvacija dėti indėlį. Lietuvos banko ataskaitoje taip pat yra teigiama, kad indėlių palūkanos už indėlius sudarė vidutiniškai 1,5–2,5 proc. metinį dydį, ir kredito unijos naudoja intensyvias rinkodaros priemones, kad pritrauktų šiuos tik palūkanomis motyvuotus indėlininkus. Tačiau kredito unijų sujungimas ir pavertimas banku nepadidins jo patikimumo, ir – kaip parodė "Snoro" ir Ūkio bankų veikla – tai nesustabdys nuo aukštesnių palūkanų už indėlius siūlymo.

– Ar yra kitų būdų ir alternatyvių sprendimų šioms problemoms spręsti?

– Žinoma yra, ir prie jų yra nuosekliai dirbama. Pasaulinė praktika rodo, kad kredito unijų sektorius apskritai yra paremtas kitais veiklos principais. Kredito unijos yra finansinės savitarpio pagalbos įstaigos, steigiamos tam, kad jos nariai turėtų didesnes galimybes gauti kreditavimą. Jos iš principo yra bendruomenių vystymąsi ir plėtrą skatinančios įstaigos. Kita vertus, pelną būtina didinti, nes tai vienas pagrindinių kapitalo augimo šaltinių. Nėra lengva suderinti paminėtus interesus su pelningumo siekiu, bet čia ir prireiks unijų sistemos apskritai ir atskirų unijų sumanumo.

– Kokių turite pasiūlymų, kaip spręsti šią situaciją ir toliau didinti finansų sektoriaus skaidrumą?

– Pirmiausia, aš kviesčiau Lietuvos banką ir kredito unijas pradėti konstruktyvų dialogą. Priešingu atveju bus toleruojamas prievartinis mechanizmas, kuris tik įsiūbuos ir taip nestabilų finansų sektorių. Antra, noriu pabrėžti, kad kredito unijų jungimuisi yra sudarytos visos sąlygos remiantis Akcinių bendrovių įstatymu ir Civiliniu kodeksu. Užsienio pavyzdžiai rodo, kad pirmiausia reikėtų pradėti nuo pačių kredito unijų jungimosi į stambesnes ir nors nuo vieno precedento, nes tik tokiu natūraliu evoliucijos būdu yra galima išvengti sisteminių klaidų. LCKU rimtai dirba prie šio projekto. Atlikę kelis unijų sujungimus, galėtume tęsti šį procesą ir galbūt eiti prie kooperatinės bankininkystės. Juk LCKU pati savaime beveik atitinka aprašytą kooperacinio banko modelį, tai būtent ji ir galėtų būti pirmasis projektas. Tačiau tam reikia įdėti daug darbo ir laiko, vengiant radikalių mažumos interesus atstovaujančių sprendimų.

V.I.Geralavičius

Lietuvos matematikas, diplomatas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
1975–1980 m. Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis.
1980–1990 m. Ekonomikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, nuo 1999 m. profesorius.
1990–1992 m. Bonos universiteto (Vokietija) Teorinės ekonomikos instituto vizituojantis profesorius.
1996–2000 m. Lietuvos banko Ekonominių tyrimų centro vadovas.
2004–2013 m. Lietuvos banko valdybos narys.
2000–2004 m. nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vokietijoje.
Nuo 2005 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Verslo vadybos fakulteto profesorius.