Pereiti į pagrindinį turinį

Krizės sprendimas

Krizės sprendimas
Krizės sprendimas / Simono Švitros nuotr.

Senojo žemyno krizė išanalizuota ir toliau analizuojama ypač išsamiai, tačiau vienam aspektui skiriama pernelyg mažai dėmesio.

Europos politinės jėgos pripažįsta ir sprendžia dvi, jų manymu, pagrindines euro krizės problemas: bankų sistemos problemas, kurios kilo dėl nežaboto skolinimosi ir išaugusio valstybinio bei privačiojo sektorių skolų, ir išaugusį nepasitikėjimą euro zonos valstybių vyriausybėmis bei iš to kylančias skolinimosi palūkanas. Tačiau pagrindinė problema, kuri yra kompleksinė ir apima visą vienos valiutos sąjungą, yra gerokai sudėtingesnė ir labai menkai sprendžiama – kalbama apie struktūrinį nestabilumą tarp euro zonos šiaurinių ir pietinių šalių.

Bankų krizė bei grėsmė, kad Europos bankai ims bankrutuoti vienas po kito ir taip sukels pasaulinę ekonomikos katastrofą, yra gerokai sumažėjusi. Taip pat ir Europos probleminių valstybių bankrotų tikimybė tapo kur kas mažesnė, kai žemyno lyderiai ėmė nuosekliau priimti sprendimus ir sugebėjo susitarti su Ispanija dėl gelbėjimo paketo.

Tačiau šios problemos yra tik ledkalnio viršūnė, t. y. simptomai, o ne pati problema. Ji slypi pietinių valstybių konkurencingumo trūkume. Supraskime – kad ir kiek pinigų bus įlieta į tas šalis, jie bus išmesti į balą, jei šalys nesugebės susitvarkyti su nedarbu ir pradėti gaminti konkurencingų prekių bei paskatinti savo ekonomikos augimo. O apie ekonomikos atkūrimą nė vienas iš aukščiausių Briuselio politikų dar nekalba, nes greičiausiai nežino, kaip tai reikėtų daryti.

Pietinės valstybės tapo nekonkurencingos ne per naktį ar per metus. Tai buvo tiesiog ilgalaikės netvarkingos ir nedisciplinuotos finansų bei ekonomikos politikos rezultatas. Pirmiausia, pietinės valstybės nežabojo bankų veiklos ir į jų rinkas buvo importuota ypač daug pinigų iš šiaurinių valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos ir kitų. Pinigai buvo paskolinti per Šiaurės šalių bankus su ypač žemomis palūkanomis. Rezultatas? Infliacija, kylančios algos, daugybė nekilnojamojo turto projektų (prisimenate siūlymus pirkti vasaros būstą Ispanijoje?), oro uostai ir keliai į niekur. Prasiskolino visa tauta, kol Ispanijos prekės pabrango iki tokio lygio, kad tapo nebepatrauklios užsieniui. Ir ekonomika sustojo. Ėmė smukti. Nedarbas didėjo dienomis ir net valandomis.

Šiaurinės šalys taikė griežtas infliacijos ribojimo priemones ir išliko konkurencingos, neleido ūkiui perkaisti, ribojo kredito įstaigų veiklą, kad nebūtų skiriamas perteklinis finansavimas burbulus keliantiems sektoriams – ypač statybų ir nekilnojamojo turto.

Tačiau esame dabartinėje situacijoje ir reikia ieškoti sprendimų. Pietinės valstybės privalo ieškoti konkurencingumo didinimo būdų, investuoti į alternatyvios energetikos projektus, skatinti naujos ekonominės logikos kūrimąsi, mažinti gyventojų vartojimą ir darbo užmokesčio dydį.

Prie Europos problemų sprendimo privalo prisidėti ir krizę mažiau patyrusios šiaurinės šalys – jose galėtų būti atlaidžiau žiūrima į infliaciją. Taip kainų lygis pakiltų greičiau, nei įprasta, ir pietinių valstybių amortizacija būtų lengvesnė. Pietinės valstybės privalo užtikrinti, kad biudžeto lėšos būtų nukreipiamos į verslumo ir konkurencingumo kūrimo skatinimą, mažinti biurokratinį aparatą, o nedarbui turėtų būti sukurtas ypatingas, galbūt precedento neturintis, bedarbių perkvalifikavimo planas. Tokiu būdu didelis skaičius bedarbių galėtų būti pakreiptas į naujų prekių ir paslaugų kūrimą, o pietinės valstybės iš principo galėtų pakeisti savo ekonomikos kryptį.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų