Neseniai Latvija atrado naują eksporto nišą – sugalvojo eksportuoti geriamą gėlą vandenį į besivystančias šalis. 

„Latviai, lyginant su Lietuva, tikrai nėra išskirtiniai. Mes turime tą pačią sferą ir naudojame požeminį vandenį gėrimui ir buities reikmėms. Latvijoje, norėčiau pažymėti, jis naudojamas mažiau, bet latvių iniciatyva yra didesnė. Jeigu konkrečiai kalbėtume apie šį atvejį, kur matomas eksportas, tai Venspilyje, mūsų duomenimis, iš požeminio vandens vandenvietės yra išgaunama apie 20 tūkst. [kubų] per parą. Tai yra Oksgylio vandenvietė. Pasiskaičiavimai tiek ekonominiai, tiek išteklių naudojimo prasme, matyt, duoda palankius rezultatus ir taip gimė tas verslo planas ir idėja. Kita vertus, noriu atkreipti dėmesį, kad tų idėjų buvo ir Lietuvoje. Kažkada pasaulyje sklandė tokios idėjos gabenti iš Arkties ledo luitus gėlam vandeniui ir pan. Na, kitose šalyse, kur tas vandens nepriteklius yra ryškus, vyksta jūros vandens nudruskinimas ir gėlo vandens išgavimas. Aišku, su didžiuliais energijos kaštais ir resursais“, – kalbėjo Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Giedrius Giparas.

Per parą Lietuva galėtų išgauti iki 3,7 mln. kubinių metrų vandens. Šiandien sunaudojame iki 20 proc. to kiekio.

Lietuva savo reikmėms išnaudoja tik 20 proc. vandens, kurį šalies teritorijoje galima išgauti.

„Lietuva turi daug [vandens], lyginant europiniame ir galbūt net pasauliniame kontekste. Per parą Lietuva galėtų išgauti iki 3,7 mln. kubinių metrų vandens. Šiandien mes šito kiekio nesunaudojame ir net neartėjame prie pusės tokio kiekio, bet iki 20 proc. mes padengiame visas savo reikmes: buities, gėrimo, laistymams ir pan. Tikrai galime jaustis saugiai ir esame labai stiprioje komforto zonoje“, – sakė G. Giparas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lietuvoje galioja teisinė sistema, apibrėžianti, kur, kiek ir kaip galima išgauti vandenį.

„Negaliu neturėdamas konkrečių faktų, nežinodamas, kokia yra suplanuota gavyba Ventspilyje, bet jeigu imsime, kad vandenvietėje jie gali išgauti apie 20 tūkst. kubų per parą, tai apie 10 proc. bus naudojama eksportui. Mes galėtume planuoti panašias iniciatyvas, nes yra visa teisinė sistema, reglamentavimas tiek leidimų gavimui, tiek aplinkosauginiais klausimais žiūrint. Ištekliai yra aprobuojami – būsimas vartotojas žino, kiek jis iš tos vandenvietės maksimaliai gali saugiai išgauti, nepažeisdamas hidrodinaminės pusiausvyros, nenusekindamas vandeningų sluoksnių. Tokiu atveju, laikantis visų techninių parametrų, būtų viskas tvarkoje“, – aiškino G. Giparas.

Pasaulyje geriamo vandens poreikis – didžiulis, tačiau Lietuvoje dar neatsirado vandens eksportuotojų. Anot geologijos tarnybos direktoriaus, didelių apribojimų mūsų šalis vandens išgavimui netaiko, tačiau verslininkai patys šia rinka nesusidomi. Galbūt neapsimoka?

Išteklių prasme čia kažkokių apribojimų nėra, mes galėtume tą daryti, bet ar tai ekonomiškai pasiteisins.

„Jeigu pasiremsime Jungtinių Tautų duomenimis, tai mes turime 2 mlrd. žmonių, kurie šiandien neturi lengvo priėjimo prie vandens, t. y. jie nepatenkina savo poreikių. Plius pastaruosius šimtą metų šešis kartus pakilo vandens suvartojimas ir kasmet jis kyla apie procentą. Tas potencialas yra milžiniškas ir jis dar ateityje bus milžiniškas. Turbūt tai lemia ekonominiai veiksniai – verslo logika ir galimybės, naujų rinkų atradimas. Išteklių prasme čia kažkokių apribojimų nėra, mes galėtume tą daryti, bet ar tai ekonomiškai pasiteisins“, – svarstė G. Giparas.

Gėlas vanduo – Lietuvos turtas, kuris ateityje bus vertas dar daugiau.

„Aš tikiuosi, kad nepritrūks. Žinoma, jeigu mes staiga išsiplėsim iki 10 mln. gyventojų per trumpą laiką, gali būti tam tikrų iššūkių. Jeigu klimato kaita intensyvės, daugės sausrų, intensyvės pramonė, atsiras kažkokia tarša, galima sakyti, kad turėsime iššūkių. Bet šiandien [vandens] tikrai nepritrūksime. Nepaisant to, kad turime tą turtą, bet jį turime ir saugoti, t. y. visų pirma laikytis aplinkosauginių reikalavimų. Dažnai žmogus galvoja, kad tas, kas po žeme nėra svarbu, bet ateityje tai tikrai bus didžiulis mūsų turtas ir Lietuva iš to galėtų labai gerai gyventi“, – pabrėžė G. Giparas.