Tačiau Lietuvos senjorai, matyt, mano kitaip, nes vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija 2015 m. mūsų šalyje buvo kiek daugiau nei 244 eurus. Tais pačiais metais skurdo rizikos riba buvo laikoma 241 euro asmeniui suma. Taigi nesunku suprasti, kad iš tokios pensijos toli nukeliauti nepavyks. Ar įmanoma, kad bent jau ateityje būtų kitaip?

Trūksta žinių apie taupymo alternatyvas

„Dalis lietuvių vis dar, tikriausiai, viliasi, kad po spalį įvyksiančių Seimo rinkimų situacija pasikeis į gera, tačiau optimizmo viešojoje erdvėje mažėja. Jauni žmonės, mūsų klientai, vis dažniau išsako nuomonę, kad jie apskritai nesitiki gauti pensijos iš valstybės, todėl planuoja patys taupyti ir taip užtikrinti sau ramesnį gyvenimą senatvėje“, – akcentuoja kredito unijos „Mano unija“ paskolų komiteto pirmininkas Vytautas Olšauskas.

Pasak jo, pastarieji keleri metai buvo nedosnūs pensijų fondams ar bankuose laikomų indėlių savininkams. Vienur buvo beveik vien nuostoliai, o kitur – tokios menkos palūkanos, kad jos nė nepadengė infliacijos. Vis dėlto indėlių suma bankuose ir toliau auga.

Lietuvos banko pateikiamoje 2016 m. II ketvirčio bankų sektoriaus apžvalgoje nurodoma, kad, palyginti su tuo pačiu 2015 m. laikotarpiu, indėlių suma bankuose buvo 838 mln. eurų (5,3 proc.) didesnė. Per metus namų ūkių indėlių suma padidėjo 599 mln., o įmonių – 141 mln. eurų.

O to paties laikotarpio Lietuvos banko pateiktoje kredito unijų sektorius apžvalgoje nurodoma, kad bendra visų kredito unijų turimų indėlių suma ataskaitinei datai „sudarė 563,9 mln. EUR. Terminuotieji indėliai, ypač didžiausią indėlių dalį (97,4 proc.) sudarantys fizinių asmenų indėliai, kai kuriose kredito unijose didėjo. Terminuotųjų indėlių dalis sudarė 75,4 proc. viso kredito unijų indėlių portfelio – padidėjo 1 proc. punktu“.

Bankų sektoriaus apžvalgoje Lietuvos banko specialistai teigia, kad tendencijos augantį gyventojų norą dėti indėlius bankuose „stebimos jau ne pirmus metus ir atskleidžia keletą bent jau su namų ūkiais susijusių aplinkybių, pirma, augančias pajamas, antra, vis dar nedidelę alternatyvių finansinių investicinių produktų skvarbą. Pastarųjų pasiūla Lietuvos finansų rinkoje yra pakankama – investuotojai gali rinktis pagal polinkį į riziką ir norą perprasti finansų rinkos ypatybes. Tačiau šių produktų paklausa vis dar yra ribota, nes vartotojai jų nežino ir aktyviai investuoti kol kas ryžtasi tik nedaugelis“.

Tokiai Lietuvos banko specialistų išvadai pritaria ir kredito unijos „Mano unija“ atstovas V. Olšauskas. Anot jo, dauguma šalies gyventojų žino ar bent jau yra girdėję, kad kredito unijose metinės palūkanos už indėlius net kelis kartus didesnės nei kitur. Pavyzdžiui, 60 mėn. terminuotojo indėlio palūkanos kredito unijose šiuo metu svyruoja nuo 0,9 iki 2,6 proc.

„Situaciją apibendrinti vienareikšmiškai sudėtinga. Manau, yra daug tarpusavyje susijusių priežasčių, lemiančių vartotojų pasirinkimą. Visų pirma dėl kreditų unijų segmente veikusių nesąžiningų žaidėjų mums tenka susidurti su tam tikru klientų skepticizmu ir nepatiklumu. Be to, norint pajusti realų skirtumą reikia investuoti didesnę pinigų sumą, – svarstė V. Olšauskas.

Pašnekovo teigimu, vartotojų įpročių pokyčiams reikia laiko ir nuolatinio švietimo, kuris užpildytų žinių spragas. Jo įsitikinimu, lietuviai turėtų prisiminti, kad unijose indėliai iki 100 tūkst. EUR, kaip ir bankuose, yra apdraudžiami valstybės, todėl kredito unijų klientai nepatiria didesnės nei įprasta rizikos.

Kaip geriausia taupyti senatvei ir kiek?

Nepriklausoma finansų ekspertė Agnė Bareikienė pritaria nuomonei, kad kol kas lietuviai vis dar per daug pasikliauja mintimi, jog juos senatvėje aprūpins Sodra, ir sako, kad žmonės, norintys ramios ir aprūpintos pensijos, turėtų patys aktyviai domėtis įvairiomis taupymo galimybėmis bei jas išnaudoti.

„Pastaruosius kelerius metus pradėjo daugėti žmonių, kurie domisi finansų valdymu ir ieško patarimų, informacijos, lankosi specialiuose seminaruose, tačiau didžioji dalis vis dar gyvena tik šia diena ir toliau į ateitį neplanuoja“, – tikino A. Bareikienė.

Anot finansų valdymo ekspertės, būtų puiku, jeigu kiekvienas darbingo amžiaus žmogus bent 10 ar 15 proc. savo mėnesinių pajamų atidėtų taupymui ir tą sumą padalytų skirtingiems taupymo instrumentams: pensijų fondams, indėliams, gyvybės draudimui ar kt. ir taip susikurtų priedą prie Sodros žadamų išmokų.

Paprašyta įvertinti, ką geriau rinktis taupant pensijai: indėlius ar pensijų fondus, A. Bareikienė teigė, kad tiek vienas, tiek ir kitas įrankis turi savo privalumų bei trūkumų. Pavyzdžiui, pensijų fondai labai jautriai reaguoja į akcijų rinkas ir gali neatnešti taip trokštamo prieaugio. Tiesa, ilguoju laikotarpiu (20 ar 40 metų) rinkų svyravimas, tikėtina, išsilygins ir pensijų fondai bus pelningi. Antra vertus, indėliai, nešantys stabilias palūkanas, visada būna laisvai prieinami, todėl žmogus, susidūręs su silpnumo akimirka ar didele pagunda, gali nesulaukęs pensijos iššvaistyti sukauptus pinigus, norėdamas gerai gyventi šiandien, o ne po daugelio metų.

„Vieno teisingo sprendimo ar formulės nėra. Taupymas yra labai individualus veiksmas. Priklauso ir nuo pajamų, ir nuo valios, ir žinių. Yra tokių asmenų, kurie pensinio amžiaus laukia kaip išganymo, tikėdamiesi, kad valstybė užtikrins ramų gyvenimą. Tuo tarpu kiti geba suplanuoti viską taip, kad į pensiją išeina sulaukę vos 50-ties. Jie patys pasirūpina savo gerove“, – aiškino finansų ekspertė.

Pasak jos, daugelyje šaltinių nurodomas pensijos dydis – 70 proc. buvusių pajamų – kol kas lietuviams yra tik svajonė. Tačiau atsakingai valdant savo finansus, pašnekovės teigimu, šią ribą pasiekti tikrai yra įmanoma.