Profesijos

Lietuvis vadybininkas tapo vairuotoju Airijoje

Nerijus Kiškonis į interviu su “Klaipėdos” žurnaliste atėjo su fotografijų albumu. Deja, pavartę jį, nė vienoje nuotraukoje neaptikome paties Nerijaus. Kodėl? Nes jis – krovininių mašinų vairuotojas, pats fotografuoja tai, kas jam gražu, ko nėra Lietuvoje.

Nerijus – vairuotojas, dirbantis Airijoje pagal ilgalaikius kontraktus. Dabar trečią mėnesį jis atostogauja tėvynėje. Liko kelios dienos, kai gali išsimiegoti, laiku pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Išskridęs į salą, jis vėl per parą miegos vos kelias valandas ir karšto maisto skonį pajus tik sekmadienį, kai nereikės dirbti.

Vadybininkas vairuotojo vietoje

Nelabai norėjo Nerijus atskleisti savo specialybę. Apie išsilavinimą tepasakęs – “aukštasis”, jis norėjo pereiti prie kitos temos. Tačiau vėliau išsidavė. Pasirodo, dabartinis Airijos vairuotojas kadaise studijavo vadybą ir dar visai neseniai dirbo pagal specialybę. Tiesa, jis sako, kad dažnai keitė firmas, nes kildavo nesutarimų su darbdaviais dėl asmeninių interesų.

Tačiau dvidešimt devynerių metų vyriškis tvirtina darbą, tėvynę, draugus, mamą palikęs ne dėl susikryžiavusių interesų: “Viskas prasidėjo, kai atėjo sunkus metas, nebuvo pajamų pragyvenimui”. Tuomet jis pradėjo ieškoti darbo per Vilniuje įsikūrusią agentūrą ir maždaug po metų gavo pasiūlymą. Būsimasis vairuotojas žinojo du dalykus: dirbs su krovinine mašina ir gaus 430 eurų per savaitę. Tai buvo penkis kartus daugiau negu uždirbdavo Lietuvoje iš vadybos. Nerijus žinojo, kad dirbs vairuotoju dešimt mėnesių, beveik metus.

Ar buvo sunku išvykti, viską metus pulti į nežinią? “Buvau nusiteikęs išvykti metams ir bet kokia kaina išbūti paskirtą laiką”. Iš pradžių Nerijui ši mintis nekėlė emocijų, bet kai viskas tapo labai realu, pasidarė baisu. Nors iš turėtų pareigų gaunamo atlyginimo buvo galima išgyventi ir Lietuvoje, tačiau norėjosi kažko daugiau. Čia dar prisidėjo ir noras pagyventi svetur. Išvažiavęs savaitei, gali nesužinoti, ką reiškia gyventi užsienyje. O per metus... Kyla klausimas, ar Nerijui pavyko patirti kito krašto teikiamus gyvenimo malonumus. Išvykdamas jis dar nežinojo, kad jo pagrindine gyvenamąja vieta taps sunkvežimis, o į išsinuomotą kambarį Monoghano centre jis grįš tik sekmadienį.

Prieš išvykdamas dirbti, Nerijus buvo girdėjęs atsiliepimų, kad ten ilgiau kaip pusę metų niekas neišbūna. Todėl, išlydėdami lietuvį atgal į tėvynę, jo bendradarbiai klausė, kaip jam pavykę tiek ilgai iškentėti. Nerijus sakėsi ir pats to nesuprantąs. Gal čia padėjo užsibrėžtas tikslas bet kokia kaina išbūti, sutaupyti užsidirbtų pinigų ir galbūt jau niekada nesugrįžti...

Nerijus sakosi savo darbdavį įspėjęs, kad nebegrįš. Bet po pusantro mėnesio apsisprendė dar kartą važiuoti į Airiją: “Manęs čia niekas nebelaiko ir nematau prasmės čia toliau dirbti”. Metus dar sako ten pabūsiąs, tik kaip toliau – nežinia.

Gailėjosi, kad išvyko

Pirmoji problema, su kuria susidūrė Airijoje, buvo kalba: “Aš maniau, kad moku bendrauti anglų kalba, juk tekdavo anksčiau susitikti su užsieniečiais. Tačiau supratau, kad mano kalba niekada nebuvo ir nebus tokia kaip amerikiečio ar anglo”. Nemokėdamas kalbos Airijoje, kaip ir kitoje šalyje, negalėsi dirbti, tad kelio ieškoti pirštais ar ženklais vairuotojui neprireikė. Tačiau iškilo kita problema: tarties skirtumai. Airijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje: atskiri regionai turi savo tarmes: “Kartais kalbi telefonu ir tenka net tris kartus paklausti, ką pasakė. O ten tebūna buvęs tik paprastas žodis”.

“Mano darbovietė buvo Monoghane, kur gyvenau. Įmonėje buvo aštuoni sunkvežimiai ir kiekviena šalies firma duodavo skirtingiems vilkikams darbo”, - įspūdžiais dalijasi Nerijus. Kroviniai būdavo įvairūs: pradedant maisto produktais, buitine technika ir baigiant durpėmis. “Kartą, - prisimena krovinių kompanijoje dirbęs vairuotojas, - per šv. Kalėdas gavau dovanų iš vienos firmos, nes padėjau iškrauti krovinį, nors tai neįeina į mano darbo sudėtį.” Ta dovana buvo kelioninis termosas su dviem puodeliais. Be abejo, turbūt nereikia sakyti, kad “Klaipėdos” pašnekovui tie indai labai pravertė.

Prisimindamas pirmąsias darbo dienas, Nerijus išduoda buvęs ištiktas šoko: “Nieko panašaus išvažiuodamas negalėjau įsivaizduoti. Šoką sukėlė tai, kad savaitę laiko negalėjau grįžti namo ir darbo valandos neribojamos”. Jeigu reikdavo, vairuotojas guodžiasi, tekdavo dirbti ir 22, 23 valandas per parą. Kartais net tris paras praleisdavo be miego.

Ar jam tada nekildavo minčių viską mesti ir grįžti? “Taip, galbūt reikėjo kito darbo ieškoti, gal grįžti. Bet buvo gaila pastangų.”

Vairuotojas buvo išvykęs už skolintus pinigus, tad reikėjo juos ne tik atiduoti, bet dar ir užsidirbti norėjosi. Nerijus į Airiją išvyko lapkričio pabaigoje: prieš prasidedant švenčių maratonui, tada buvo didžiausi darbo krūviai. Pirmus tris mėnesius jis sako buvę labai sunku, bet Nerijus priprato prie nežmoniško darbo krūvio, prie sąlygų, kai negali pavalgyti ir nusiprausti kaip visi. Išmoko susiplanuoti darbo laiką. “Gal pradėjo patikti?” – klausia “Klaipėdos” žurnalistė. “Ne, bet kai grįžau namo, iš karto pajaučiau skirtumą, ką reiškia, kai visą parą dirbi, ir kai nieko neveiki”, - atsakė.

Šiuo metu Nerijus dar Lietuvoje. Paklaustas, ar norėtų svečioje šaly likti visam laikui, atsako neigiamai: “Man ten per mažai vietos. Viskas vienas prie kito sugrūsta”. Pirmą kartą važiavęs jis tik dėl pinigų. Stengėsi kuo daugiau sutaupyti, neišlaidauti, bet dar jis važiuoja ir dėl savęs. Per praėjusius dešimt mėnesių Nerijus teigia tik tris ar keturis kartus tebuvęs kavinėje. Šįkart jis norėsiąs išeiti dažniau savaitgaliais su draugais atsipalaiduoti. Gal net maisto nesirinksiąs tokio pigaus kaip praėjusį sykį. Kalbant apie maistą, buvęs vadybininkas sako, jog šis niekuo nesiskyrė nuo lietuvių maisto prekių, net ir baruose viskas tas pats. “Tik cepelinų nebuvo”, – apgailestauja.

Gyveno šalia prestižinio restorano

Nerijus pasakoja, kad sekmadienius, tas dienas, kai nereikėjo dirbti, praleisdavo išsinuomotame bute, tiksliau - kambaryje, nes kiti priklausė ne vien tik jam. Kituose kambariuose buvo apsistoję airis, rusas ir anglas. Jie visi kažkur turėjo darbus, tik galbūt ne tokius, kai beveik visą savaitę reikia praleisti mašinoje. Kaip jau supratome, ji tapdavusi darbo priemone, vieta ir gyvenamąja patalpa.

Šįkart vairuotojas sako gyvensiąs name, tolėliau nuo centro, kur daugiau ramybės. Pastarosios jam, kaip galima suprasti, – trūko, nes jis gyveno šalia prestižinio miestelio restorano “The Sgrucaling Pig”, kur savaitgaliais rinkdavosi jaunimas ir garsiai grodavo muzika. Nerijus jau nebesistebi pasakodamas, kad ten beveik visi namai – vieno aukšto. Paprastai vietiniai ar užsieniečiai nuomojasi gyvenamąsias patalpas, bet, jei nori sukurti šeimą, perka namą.

O gal jis pats ten ketina sukurti šeimą? – paklausėme. Į klausimą neatsakė, kalbą pasukdamas visai kita linkme. Apie žmones parsivežė tik palankius atsiliepimus. Sako, visi buvę draugiški ir nuoširdūs. Nerijų stebino tai, kad net merginos ten mielesnės. Prieisi bare, prisėsi ir gali nebijoti, “kad būsi pasiųstas”... Ten jos ir į amžiaus skirtumus nešnairuoja, tik, tiesa, geriau nelyginti jų su lietuvaitėmis, nes mūsiškės prieš anas merginas - tikros gražuolės. Airijoje, kaip girdėti ir iš kitų keliautojų lūpų, lietuvaitę iš karto atskirsi nuo vietinės.

Nuotykis ant skardžio

“Kartą turėjau nuvežti krovinį į kurortinę zoną. Krovininio transporto ten praktiškai nebūna”, - adrenalino pareikalavusį nuotykį pradeda pasakoti vairuotojas. Kelias ėjo per nacionalinį parką, ženklų, draudžiančių važiuoti, nebuvo, tik mašinos aukščio apribojimas. Nerijaus vairuojamo sunkvežimio aukščio ribojimas netrukdė. Važiuoti pasidarė sunku, kai pasibaigė tiesus kelias. Pro vieną langą vairuotojas galėjo grožėtis kalnais, pro kitą – besileidžiančiu į vandenį skardžiu. Galiausiai tas kelias pradėjo siaurėti ir, norint toliau važiuoti, reikėjo pereiti į priešingą eismo pusę, o kas iš priekio atvažiuoja – nematyti. Lyg dar to būtų maža, šone esančios uolos trijų metrų aukštyje išlįsdavo į kelio pusę ir mašinai jau nebebuvo jokių šansų pravažiuoti.

“Išsikviečiau policiją, ji uždarė eismą ir, kadangi nebuvo vietos apsisukti, teko tris kilometrus važiuoti atgal tuo pačiu keliu, kur greta leidosi skardis”, - prisimena įvykį vairuotojas. Šiandien, kaip ir tuomet, jis juokiasi pasakodamas, kad, privažiavęs aikštelę ir nusprendęs apsisukti, nulaužė medį, nes nebuvo vietos. Ir tai ne vienintelis patirtas nutikimas. Kadangi gatvelės ten labai siauros ir kai kur draudžiamas eismas krovininėms mašinoms, tai tekdavo ir kelių ženklus pažeisti, ir net juos aplankstyti, nes... trūko vietos.

Dar vienas nutikimas, daugiau susijęs su pačiu Nerijumi nei su prasčiausia mašina įmonėje, kurią jis vairavo, buvo kruvinai nutrintos kojos. Kadangi ten labai šlapia, dažnai lyja, batai permirko kiaurai. Šlapios kojinės nutrynė vairuotojui kojas. “Tokiomis sąlygomis gyvendamas, nesijauti žmogumi esąs”, - priekaištingai atsiliepia Nerijus.

Ir vis dėlto jis grįš. Vėl savaitę bus nesiprausęs, nemiegojęs ir nežmoniškai pavargęs.