Tarnyba pirmadienį pranešė baigusi inventorizuoti šiuos židinius – vietas, kur užkasti dėl juodligės nugaišę gyvuliai.

2015–2020 metais Geologijos tarnybos specialistai, bendradarbiaudami su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), inventorizavo 189 iki šiol valstybinėje geologijos informacinėje sistemoje GEOLIS neregistruotus, bet VMVT žinomus juodligės kapinynus, išsidėsčiusius 32 savivaldybėse.

Geologijos tarnybos direktoriaus Giedriaus Giparo teigimu, 2002–2009 metais inventorizuoti 67 juodligės taršos židiniai vienuolikoje savivaldybių.

Taigi šiuo metu iš viso žinomi ir GEOLIS užregistruoti 256 juodligės taršos židiniai 43 savivaldybėse.

Susirgimai juodlige Lietuvoje pradėti registruoti 1912 metais. Didžiausias gyvulių sergamumas stebėtas 1935–1940 metais ir 1953–1957 metais. Susirgę ir nugaišę gyvuliai buvo sudeginami, jų atliekos užkasamos po žeme, o buvimo vieta (tvartas, gulėjimo vieta) dezinfekuojama.

Vieta, kur užkastas juodlige sirgęs gyvulys, dabar laikoma nuolatiniu juodligės židiniu. Jo apsaugos zonoje draudžiama bet kokia ūkinė ar kitokia veikla.

Juodligė yra ūmi infekcinė liga, pasireiškianti intoksikacija, sepsiu, ūminių pūlingų uždegimų atsiradimu, karščiavimu. Ja gali susirgti gyvuliai ir žmonės. Juodligę sukeliančios bakterijos, patekusios į nepalankias sąlygas, sudaro sporas. Tai gali būti aplinka be deguonies, giliai po žeme, kur nepatenka saulės spinduliai. Laukuose, kur užkasti nuo juodligės kritę gyvuliai, šios sporos išsilaiko iki kelių dešimtmečių.