Tai galima pamatyti iš vieno labai paprasto palyginimo. Vienoje lentelės pusėje sudedame tai, už ką atsakingos CŠT įmonės, kitoje – už ką atsakingi NŠG.

Taigi galima drąsiai teigti, kad konkurencijos sąlygos šilumos sektoriuje Lietuvoje yra išties nevienodos!

Maža to, CŠT įmonių veikla yra griežtai reguliuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, o NŠG (didžiosios daugumos) veikla nereguliuojama, t.y. jie gali gauti kiek nori pelno ir niekas jiems to negali riboti. Visa NŠG veikla orientuota tik į vieną rodiklį – pelno siekimą, o vartotojai, tinklo būklė, tiekimo patikimumas – ne jų rūpestis, kaip sako patys NŠG. Tai rodo jau buvę ir esami NŠG veiklos Lietuvoje pavyzdžiai.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija jau ne kartą yra viešai išaiškinusi, kad šilumos kaina vartotojams nustatoma pagal jos patvirtintą šilumos kainų nustatymo metodiką, šilumos tiekimo įmonių pelnas yra reguliuojamas ir jei per kurį nors laikotarpį šilumos tiekimo įmonės pelnas būna didesnis, jis grąžinamas vartotojams sumažinant šilumos kainą ateinančiu laikotarpiu.

NŠG atstovai šią realybę puikiai suvokia, tačiau, nepaisant to, kaltina CŠT įmones neva gaunant nepagrįstus pelnus ir  nesąžiningai konkuruojant.

Konkurencija tarp šilumos gamintojų šiandien labiausiai išsivysčiusi Kaune. Čia vien miesto integruotame tinkle veikia dešimt nepriklausomų gamintojų. Jie statė savo šilumos gamybos įrenginius ten, kur turėjo sklypus, kur buvo galimybė kuo mažesnėmis sąnaudomis prisijungti prie tinklo, t.y. vadovaudamiesi paprasta verslo logika. Tačiau tinklo vystymo prasme jų vietos nebuvo optimalios ir inžineriškai pagrįstos. Sistema tapo defragmentuota, tinklas pradėtas temperatūriškai ir hidrauliškai "tampyti", vamzdynai varginami. Nepriklausomi gamintojai, statydami savo gamybos įrenginius, vadovavosi tik savo verslumo kriterijais, tačiau ne tvarumo ir ne saugumo kriterijais, jiems nerūpėjo ir dabar nerūpi sistemos gyvybingumas ir vartotojai.

Apskritai pastarojo meto NŠG asociacijos elgsena verčia stebėtis. Juk būtent ji savo lobistiniais veiksmais siekė įvesti naują šilumos supirkimo tvarką. Dabar, kai ši nauja tvarka svarstoma, NŠG asociacija toliau viešai žeria nepagrįstus kaltinimus šilumos tiekimo įmonių atžvilgiu, lyg siekdama jas pažeminti visuomenės akyse. Susidaro įspūdis, kad patys NŠG bijo savo išsikovotos naujos tvarkos, nes, ko gero, nėra tikri, ar ji ir toliau užtikrins jiems buvusius pelnus (kai šilumos tiekėjai patys dar neturėjo biokuro katilinių).

O šilumos tiekimo įmonės yra pasiruošusios dirbti ir pagal naująją tvarką, kad tik tai padėtų užtikrinti mažesnes šilumos kainas vartotojams.

Akivaizdūs skirtumai

Centralizuoto šilumos tiekimo įmonės atsako už:

šilumos pagaminimą nuosavuose šilumos gamybos šaltiniuose;

nemokamą šilumos gamybos galingumų rezervavimą nepriklausomiems šilumos gamintojams;

patikimą šilumos tiekimą vartotojams;

šilumos tiekimo tinklų eksploatavimą ir atnaujinimą (rekonstravimą);

šilumos ir karšto vandens sistemų eksploatavimą pastatuose (mažesniuose kaip 150 tūkst. gyventojų turinčiuose miestuose);

šilumos ir karšto vandens skaitiklių įrengimą, patikrą ir keitimą;

suvartotos šilumos apskaitymą ir duomenų surinkimą;

sąskaitų pateikimą vartotojams (pvz., Kaune kiekvieną mėnesį vartotojams pateikiama apie 118 tūkst. sąskaitų, kurių spausdinimas ir pristatymas vartotojams kainuoja!);

mokėjimų surinkimą ir įsiskolinimų administravimą (vartotojų skolų naštos prisiėmimą);

vartotojų aptarnavimą, konsultavimą, atsakymų, pažymų, įvairių duomenų ir dokumentų pateikimą;

vartotojų švietimą apie taupų energijos vartojimą ir taupymo priemonių diegimą.

Nepriklausomi šilumos gamintojai atsako už:

šilumos pagaminimą nuosavuose šilumos gamybos šaltiniuose;

Vienos sąskaitos per mėnesį pateikimą centralizuoto šilumos tiekimo įmonei;

pinigų už pagamintą šilumą laukimą.