Daugiau nei 20 metų Lietuvos gyventojų kišenėse šiugždėjusios bei skambėjusios nacionalinės valiutos pavyzdžiai liks tik Pinigų muziejuje ir pas kolekcininkus. Atsisveikinimo su litu išvakarėse kalbinome kelis su dabartinės mūsų valiutos ištakomis susijusius žmones.

Idėjos autorius

Pasak kauniečio dr. doc. Juliaus Antano Baltrukonio, 1988 m. jo dėdė Kęstutis Jonas Lynikas dirbo Australijos rezervo banko Chemijos laboratorijos vadovu. "Kai jam Australijoje prasitariau, kad mūsų šaliai po metų prireiks savos valiutos, jis iš nuostabos atsilošė. Tuomet paaiškinau, kad Lietuvoje kuriasi judėjimas, atvesiantis šalį į nepriklausomybę", – prisiminė J.Baltrukonis, buvęs aktyvus Kauno sąjūdininkas.

Lietuvos nacionalinės pinigų sistemos reikalingumo idėją Mokslų akademijos Ekonomikos instituto mokslininkų susitikime pirmą kartą viešai 1988 m. gegužės 26-ąją iškėlė pinigų ir bankininkystės teoretikas profesorius Stasys Uosis. Po metų buvo sudaryta Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupė, kurioje dirbo Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros dėstytojai bei bankininkai praktikai. Jie per pusmetį parengė pinigų sistemos koncepciją ir reikalingus įstatymų projektus, o Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas – rekomendacijas dėl žymiausių žmonių, istorijos bei architektūros paminklų įamžinimo ant lietuviškų litų banknotų.

Australijos pėdsakas

Pasak J.A.Baltrukonio, jo dėdė buvo pinigų gamybos ekspertas, puikiai išmanęs jų spausdinimo technologiją. "Tai supratau, Australijoje vaikštinėdamas su dėde po įvairius pinigų gamybos barus. Įvertinęs jo profesionalumą, žinias, pasiteiravau, ar nesutiktų padėti Lietuvai. Sutiko ir atvažiavo į Lietuvą, kur Vingio parke vykusiame mitinge susipažino su Romualdu Visokavičiumi – būsimu Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininku, įvedant litą. Jų pažintis tęsėsi sprendžiant įvairius litų gamybos klausimus", – prisiminė J.A.Baltrukonis.

Su K.J.Lyniku buvo bendraujama ir laiškais. Pasak Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjo Vidmanto Laurinavičiaus, K.J.Lynikas siuntė iš Australijos vietos dailininkų sukurtus mūsų nacionalinių pinigų eskizus, parodydami pagrindinius banknotų piešinių komponavimo reikalavimus ir elementus. Ta labai pravertė mūsų banknotų kūrėjams. Jis padėjo užmegzti ryšius su užsienio pinigų gamybos kompanijomis ir talkino mūsų delegacijoms, vedant derybas dėl lietuviškų pinigų spausdinimo. Neturint jokios pinigų kūrimo ir gamybos patirties, tokia pagalba bei nuolatinės konsultacijos buvo labai svarbios.

Neturėjo patirties

Lietuvos dailininkų grupė (Liudvikas Pocius, Giedrius Jonaitis, Alvydas Mandeika, Rimvydas Bartkus, Justas Tolvaišis, Rytis Valantinas), vadovaujama grafiko Raimundo Miknevičiaus, kūrė litų banknotų projektus su grafiniais elementais.

"Į tą dailininkų grupę mane pakvietė Petras Repšys. Pirmieji mūsų susitikimai ir pasitarimai vyko Lietuvos dailininkų sąjungoje. Beveik nieko nežinojome apie banknotų projektavimą. Tiesa, gaudavome naudingų patarimų. Štai K.J.Lynikas iš Australijos patarė nepiešti portreto banknoto centre, nes žmonės popierinius pinigus dažniausiai lanksto perpus. Vadinasi, portretas ilgainiui labai nukentėtų. Justas Tolvaišis sukūrė 20 litų kupiūros projektą, Rimvydas Bartkus – 50 litų, o aš – vieno, dviejų, penkių, dešimties ir 500 litų nominalo banknotus. Smulkiausias 1, 2 ir 5 litų vertės kupiūras ilgainiui pakeitė monetos", – pasakojo daugelio kupiūrų, išskyrus 100 ir 200 litų, grafinių projektų autorius arba bendraautoris Lietuvos dailės akademijos prof. Giedrius Jonaitis.

10 litų banknoto sėkmė

Pasak prof. G.Jonaičio, kurdami banknotus su nurodytų asmenybių portretais, dailininkai konsultuodavosi su LB veikusia specialia komisija.

Priminsime, kad G.Jonaičio sukurtas 10 litų nominalo banknotas prieš šešerius metus papuošė vienos Los Andželo leidyklos kasmet leidžiamo pasaulio pinigų katalogo "World Paper Money" viršelį. Pats banknoto autorius tikino nemanantis, kad ši kupiūra – pati gražiausia pasaulyje, bet neslėpė, kad toks aukštas kūrinio įvertinimas jam malonus.

KGB šmėkla

Kai banknotų projektai jau buvo parengti, pradėta ieškoti spaustuvės, kuri galėtų atlikti tokią svarbią užduotį. "1990 m. dar negalėjome organizuoti viešųjų pirkimų konkurso, nes Lietuvos nepriklausomybė dar buvo trapi, šalyje tebeveikė KGB struktūros, sovietų kariuomenė, dar nekontroliavome savo sienų. Vėliau paaiškėjo, kad nacionalinės valiutos spausdinimo reikalais labai domėjosi trys kvalifikuoti KGB agentai", – pasakojo V.Laurinavičius.

Nepriklausomybės akto signataras Vladas Terleckas, vadovavęs 1989 m. birželį savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupei, knygoje "Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai" mini, kad vienam iš KGB agentų netgi pavyko pasiekti, kad iš kai kurių litų kupiūrų buvo išimti apsauginiai siūleliai.

Skandalinga kokybė

Tad litų gamybos klausimai buvo sprendžiami grėsmės akivaizdoje. Vis dėlto speciali derybinė grupė, gavusi Vyriausybės įgaliojimus, 1990 m. pradėjo derybas dėl litų banknotų spausdinimo su viena Prancūzijos bendrove. Deja, Sovietų Sąjunga darė politinį spaudimą Prancūzijai, iškilo apmokėjimo už paslaugas klausimai, todėl derybos nuolat strigo. Pasak V.Laurinavičiaus, tuomet buvo rasta spaustuvė JAV. Čia, privačioje korporacijoje "United States Banknote Corporation", 1991 m. ir buvo atspausdinta pirmoji litų banknotų laida bei laivu atplukdyta į Lietuvą.

LB saugyklas pasiekusių kai kurių nominalų kupiūros turėjo labai mažai apsaugos požymių. Maža to, 10, 20 ir 50 litų nominalo banknotai buvo atspausdinti ofseto būdu, o giliaspaudė buvo naudota tik 100, 500 ir 1 000 litų banknotų nominalams spausdinti.

Lietuva ilgai bylinėjosi dėl nekokybiško darbo su amerikiečių spaustuve ir tą bylą laimėjo – 1993 m. prastos kokybės 50, 20 ir 10 litų banknotai buvo atspausdinti giliaspaudės būdu. Mūsų šalis daugiau niekada nesikreipė dėl banknotų spausdinimo į šią JAV spaustuvę.

Paralelė su tarpukario litu

Litai Lietuvoje apyvartoje pasirodė tik po poros metų – 1993 m. birželio 25-ąją. Ar tik prasta kupiūrų kokybė lėmė, kad buvo delsta įvesti litą mūsų šalyje? Pasak kauniečio prof. Stanislovo Sajausko, žinomo numizmato, besidominčio mūsų pinigų istorija, 1990 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo didelė infliacija.

Tai labai priminė situaciją, kai po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje labai krito kursavusių ostmarkių vertė. Anuomet prof. Vladas Jurgutis ragino neskubėti įvesti savos valiutos, nes jos nebuvo kuo padengti – šalis dar neturėjo užsienio valiutos bei aukso atsargų. Tik tuomet, kai mūsų valstybė už patirtą dėl okupacijos žalą gavo iš Rusijos kompensaciją – 3 mln. rublių auksinėmis monetomis (jos vėliau buvo sulydytos į aukso luitus), o iš Vokietijos – markių kreditą, nuspręsta įsivesti savo valiutą.

Protingas sprendimas

Tad 1991 m., siaučiant infliacijai, buvo priimtas protingas sprendimas neįvesti lito. Vasarą LB į apyvartą išleido bendruosius talonus, kurie buvo naudojami kartu su rubliais įsigyjant didelės paklausos pramonines prekes.

Pradėjus trūkti rublių, reikalingų normaliai pinigų apyvartai palaikyti, nutarta skubiai spausdinti rublių piniginių ženklų pakaitalus – talonus. Į apyvartą jie buvo išleisti 1992 m. gegužės 1 d. ir cirkuliavo kartu su rubliais. Vėliau, tų pačių metų spalio 1-ąją, rublių neliko, o apyvartoje pasirodė nauji talonai, praminti vagnorkėmis.

Talonai su žvėreliais

Pasak V.Laurinavičiaus, šių talonų aversuose buvo pavaizduoti augalai, o reversuose – žvėreliai. 1992–1993 m. laidų talonus kūrė dailininkas Kazimieras Paškauskas ir jo suburta dailininkų grupė: Rūta Lelytė, Algė Varnaitė, Vilius Jurkūnas. Talonai buvo spausdinami Kaune buvusiose "Spindulio" ir "Raidės" spaustuvėse ofseto būdu. Pinigų muziejuje galima pamatyti spaudos plokštelių, bylojančių apie prastą talonų kokybę.

Taip atspausdinti talonai Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos Vyriausybės sprendimu kaip laikinieji pinigai buvo įvesti 1992 m. spalio 1-ąją, ir liaudis greitai juos praminė vagnorkėmis. Tą dieną sovietiniai rubliai Lietuvoje nustojo galioti ir buvo keičiami į talonus santykiu 1:1. Įvedus laikinuosius pinigus – talonus, šalyje buvo įvykdyta pinigų reforma ir talonas tapo teisėta mokėjimo priemone bei nacionaliniu piniginiu vienetu. Talonų kursui pradėjus smarkiai kristi, mūsų valstybė ėmėsi rimtų priemonių situacijai stabilizuoti.

Stabilumo garantas – auksas

Vyriausybei priėmus tam tikrus sprendimus, 1992 m. gruodį talono kursas rublio atžvilgiu sustiprėjo ir pradėta rengtis keisti talonus į litus. Juolab kad tuo metu Lietuvai auksą grąžino Didžioji Britanija ir Prancūzija, o Švedija negrąžintą auksą kompensavo markėmis.

"Atgavome beveik šešias tonas aukso – šis kiekis nepakito iki šių dienų", – teigė V.Laurinavičius, kartu pabrėžęs, kad taip buvo sukurtas stabilus pagrindas litui įvesti 1993-aisiais.

Ši lito įvedimo situacija pakartojo buvusiąją Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo, kai litas buvo įvestas, sukaupus užsienio valiutos ir aukso atsargų, užtikrinusių mūsų valiutos stabilumą. Beje, ir dabar turime lito stabilumą užtikrinančias aukso bei konvertuojamosios valiutos atsargas, siekiančias apie 20 mlrd. litų.

Pasak prof. S.Sajausko, keičiant talonus į litus, žmonės buvo nuskriausti, nes 100 talonų buvo įvertinta vienu litu, bet jo perkamoji galia buvo mažesnė nei 100 talonų. Pašnekovo nuomone, kai valstybės turtas nebuvo perkainotas rinkos kainomis, o buvo įvertintas naujuoju rublio ir lito santykiu, atsivėrė vartai didelėms aferoms – pavyzdžiui, privatizuojant valstybės turtą, milijono rublių vertės gamykla galėjo būti parduota vos už 10 tūkst. litų.

Sunaikino kai kuriuos banknotus

"1993 m. birželio 25-ąją įvedus litus, į apyvartą nepateko anksčiau atspausdinti 500 ir 1 000 litų nominalo banknotai. Taip nuspręsta vadovaujantis visuotinai priimta taisykle, kad didžiausias apyvartoje esančios kupiūros nominalas turėtų sudaryti pusę šalies vidutinio atlyginimo – pastarasis tuo metu siekė apie 150 litų. Vadinasi, mums tuo metu buvo per didelis net ir 100 litų banknoto nominalas, bet jis buvo įvestas. Mat tai buvo vienintelis saugus banknotas iš visų tuo metu buvusių apyvartoje", – teigė V.Laurinavičius.

Pasak pašnekovo, kai 1999–2000 m. vidutinis atlyginimas Lietuvoje priartėjo prie tūkstančio litų, atsirado poreikis didesnio nominalo banknotams. Patikrinus anksčiau pagamintus 500 ir 1 000 litų nominalo banknotus paaiškėjo, kad jie turi tik aštuonis apsaugos požymius. Dabartiniai banknotai, priklausomai nuo nominalo, turi iki 30 tokių požymių. Tad senieji banknotai buvo sunaikinti.

Karaliauja 200 litų banknotas

Naujojo 500 litų banknoto projektą sukūrė G.Jonaitis. Dar prieš kelerius metus Lietuvoje dominavusį 100 litų nominalo banknotą pagal populiarumą pakeitė 200 litų kupiūra (projekto autorius – dailininkas R.Valantinas). Šį pokytį lėmė ne vien didėjančios kainos, bet ir išaugusios pajamos.

Įvedant litus, kartu su banknotais į apyvartą buvo išleistos ir apyvartinės monetos. Jų autorius – dailininkas Petras Garška. Pirmosios 1991 m. laidos 1, 2, 5 litų bei 10, 20 ir 50 centų nominalo monetos buvo nukaldintos Birmingamo kalykloje, Anglijoje. Lietuvos monetų kalykloje pirmosios monetos pradėtos kaldinti 1992-aisiais. Tai buvo mažiausio nominalo 1, 2 ir 5 centų monetos. Vėlesnės laidos apyvartines monetas sukūrė dailininkas Antanas Žukauskas. Pastarasis yra ir eurų nacionalinės pusės autorius.

Mūsų pinigų istorija trumpai

Lietuviškųjų pinigų užuomazgų reikėtų ieškoti dar gilioje senovėje, kai juos mūsų protėviams atstodavo gintaras, voverių ir kiaunių kailiai, medus, vaškas, papuošalai, kuriuos apie XI–XII a. pakeitė sidabro lydiniai.

Lietuviškosios monetos atsirado XIV a. pabaigoje.

1768 m. Lietuvos–Lenkijos Seimas nutarė steigti Valstybinį emisijos banką, turintį teisę leisti popierinius pinigus, bet po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo (1795 m.), Lietuva neteko valstybingumo, kartu galimybės kurti savą pinigų sistemą, bet 1794 m. Lenkijos–Lietuvos sukilėlių vyriausybė įvedė pirmuosius popierinius pinigus (grašius, zlotus), spausdintus Varšuvoje ir kursavusius sukilėlių užimtoje teritorijoje.
Lietuva, 1918 m. paskelbusi nepriklausomybę, pradėjo kurti savą pinigų sistemą.

Seimo Ekonominės komisijos narys Vaclovas Vaidotas pasiūlė Lietuvos Respublikos (LR) piniginį vienetą pavadinti litu, o jo sudėtines dalis – centais.

1922 m. rugpjūčio 9-ąją LR Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuriuo paskelbė, kad LR pinigų sistema paremta auksu, o jos piniginis vienetas yra litas.

1922 m. spalio 2 d. savo veiklą pradėjusio LB ir valstybinių iždinių kasose ostmarkės, vadintos auksinais, pradėtos keisti į litus.

Pirmieji litai ir centai buvo tik banknotai. Centų bei 1, 2 ir 5 litų kupiūros dėl aktyvios cirkuliacijos ir prastos poligrafijos greitai susidėvėdavo, todėl 1925 m. pradėtos kaldinti monetos.

Griežta LB pinigų politika padėjo išlaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litas tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje.

1941 m. kovo 25 d. litų apyvarta uždrausta, o saugyklose buvę banknotai sunaikinti.

1990 m. kovo 1 d. įsteigtas LB pratęsė jau tarpukariu veikusio centrinio šalies banko tradicijas.

Lietuvos pinigų sistema sukurta 1992 m. spalio 1 d., įvedus laikinuosius pinigus – talonus.

Dabartinė nacionalinė valiuta – litas – buvo įvesta 1993 m. birželio 25 d.

1994 m. litas buvo susietas su JAV doleriu, o 2002 m. – su euru.

Nuo 2015 m. sausio 1-osios nacionalinę mūsų šalies valiutą – litą – pakeis euras kursu 3,45280 lito už vieną eurą.

Dabar ir anksčiau apyvartoje cirkuliavusius litų banknotus spausdino gerai žinomos Europoje spaustuvės, panaudojusios šių piniginių ženklų apsaugai moderniausias priemones.

Litų ir centų apyvartinės monetos kaldintos Lietuvos monetų kalykloje Vilniuje. Čia kaldintos ir LB išleidžiamos proginės (kolekcinės) monetos bei kolekcinės (proginės) apyvartinės 1 lito monetos.

Greičiausiai – maždaug per metus – susidėvi 10 ir 20 litų banknotai. Dėl greito susidėvėjimo atsisakyta anksčiau spausdintų 1, 2 ir 5 litų kupiūrų – šių nominalų litai dabar cirkuliuoja tik monetų pavidalu.