Viešųjų pirkimų situacija medicinos srityje – liūdna ir tragiška. Šiemet visų ligoninių, poliklinikų ir kitų medicinos įstaigų vykdytų viešųjų pirkimų pagrindinis pirkimo kriterijus buvo mažiausia kaina.

Perka kuo pigiau

Kai paaiškėjo, kad sostinės Gedimino prospekte išklotos juodojo bazalto trinkelės neatlaiko lietuviškų žiemų ir dalį jų jau reikia keisti, iš karto konstatuota – milijonus kainavusios trinkelės nekokybiškos. Kaltų imta ieškoti tarp trinkeles klojusių bendrovių ir techninius viešųjų pirkimų aprašus tvirtinusių valdininkų. Tačiau visi jie bruka uodegas ir teigia, kad viešųjų pirkimų taisyklėms nenusižengta. Suprask, ko paprašėt, tai ir gavot.

Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, nuolat besikartojančių įvairiose ūkio srityse, pradedant statybų sektoriumi ir baigiant itin jautria medicinos sritimi.

Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) duomenimis, Lietuvoje 97 proc. visų viešųjų pirkimų pagrindinis vertinimo kriterijus – mažiausia kaina. Kitose ES šalyse (imant vidurkį) mažiausios kainos kriterijus svarbiausias 33 proc. viešųjų pirkimų.

Per pirmą šių metų ketvirtį viešųjų pirkimų apimtis medicinos srityje siekė beveik 126 mln. litų, už šią sumą 94 perkančiosios organizacijos sudarė 965 medicininės įrangos ir kitų priemonių pirkimo sutartis. Visų pirkimų pasiūlymo vertinimo kriterijus buvo mažiausia kaina.

Kiniškos vienkartinės priemonės

Ką reiškia mažiausia kaina medicinos srityje, net koktu fantazuoti. Nors medikai apie tai kalba nenoriai, vis dėlto prisipažįsta, kad praktikoje pasitaiko įvairiausių nesklandumų.

Nacionalinės medikų asociacijos prezidentas Dalius Ramančionis sakė, kad medicinos įstaigoms nuolat taupant sunkumų patiria tiek medikai, tiek pacientai. „Žmonės negauna tokių medicininių paslaugų, kokias galėtų gauti. Medicinos įstaigos neįsigyja pačių naujausių technologijų“, – liūdnai teigė pašnekovas.

Pasak jo, technologijų požiūriu Lietuvos medicina nėra stipriai nutolusi nuo ES šalių, tačiau Lietuvoje juntama labai didelė medicininių paslaugų kokybės takoskyra tarp didžiųjų medicinos centrų ir mažesnių miestų bei miestelių sveikatos priežiūros įstaigų.

Medicinine įranga, reagentais ir kitais reikmenimis prekiaujančios bendrovės „Labochema“ pardavimo vadovė Sonata Klebečkaitė nesistebėjo, kodėl kartais medicinoje naudojamos priemonės nėra kokybiškos. „Kai skelbiamas viešas konkursas, pasiūlymas teikiamas pagal parengtą prekės aprašymą, reikia tik užpildyti lenteles su kainomis. Kadangi visuomet prašoma pateikti kuo mažesnę kainą, pardavėjai ją gali pasiūlyti, tik tuomet prekės kokybė būna prastesnė. Neretai gali būti pasiūlomi kokios nors konkrečios įrangos analogai, o vienkartinės medicinos priemonės kiniškos“, – neslėpė S.Klebečkaitė. Pasak jos, ne visi pardavėjai net pretenduoja tapti tokių konkursų laimėtojais, nes jų atstovaujamos ES gamintojų prekės būna tiesiog per brangios.

Gali, jei turi už ką

Nacionalinės medikų asociacijos prezidento D.Ramančionio teigimu, netgi jeigu yra susiformavusi pirkimo remiantis mažiausia kaina praktika, medicinos įstaigos įsigyja ir geros įrangos bei kokybiškų priemonių.

„Viskas priklauso nuo to, koks prekės aprašymas bus pateiktas viešam konkursui. Todėl labai svarbu, kad medikai kuo daugiau bendrautų su užsienio kolegomis, lankytųsi užsienio gydymo įstaigose, parodose, kur susipažintų su naujausiomis medicinos technologijomis“, – sakė pašnekovas.

Pasak S.Klebečkaitės, labai dažnai medicinos įstaigoms medicininės įrangos gamintojų atstovai Lietuvoje gali pasiūlyti kur kas kokybiškesnės, efektyvesnės įrangos nei perka perkančiosios organizacijos. „Nors perkama per viešojo pirkimo konkursą, medicinos įstaigoms nuolat siunčiame komercinius pasiūlymus, kuriuose pristatome tai, ką naujo galime jiems parduoti. Taip vyksta savotiškas švietimas, tačiau pasakyti, kad situacija gerėja, negalėčiau. Viskas priklauso nuo to, kiek perkančiosios organizacijos turi lėšų“, – teigė bendrovės „Labochema“ pardavimo vadovė S.Klebečkaitė.

Siekti kokybės sunku

Viešojo pirkimo konkursuose dalyvaujančios medicinine įranga prekiaujančios bendrovės neslepia, kad jiems nėra tekę teikti pasiūlymų, pagrįstų ekonominio naudingumo kriterijumi. Tačiau teigiama, kad tuomet, kai perkančioji organizacija bando pakelti kokybės kartelę, kyla ginčai, rašomi skundai, kad pažeidžiami konkurso reikalavimai, netaupoma lėšų ir pan.

„Pirkimo būdas remiantis mažiausios kainos kriterijumi turi dvi medalio puses. Viena medalio pusė yra kokybė. Kai norima nusipirkti kokybiškų priemonių, konkursai dažnai užsitęsia dėl skundų, pretenzijų svarstymo, kurių esmė yra konkurencijos ribojimas. To padarinys – laiku negaunama gydymo priemonių. Kita pusė – kaina. Mažiausios kainos kriterijų atitinkantis pateiktas pasiūlymas gali atitikti visus standartus ir direktyvas, tačiau nebūti kokybiškas. Nes pagal tuos pačius standartus ir direktyvas gamintojai deklaruoja atitiktį tik mažumai reikalavimų, o kai kurių šalių požiūris į standartus, direktyvas ar sertifikatus yra labai liberalus ir formalus“, – teigė vienos prekybos medicinine įranga lyderių Lietuvoje bendrovės „Interlux“ Viešųjų pirkimų ir kokybės skyriaus vadovas Audrius Dedela. Pasak jo, kitaip tariant, tai tas pats kaip į naują automobilį pilti 92 markės benziną.

„Tokios pačios paskirties priemonės, atitinkančios tą patį standartą ar direktyvą, skirsis vienos nuo kitų: vienos bus daug saugesnės, kokybiškesnės ir modernesnės nei kitos“, – pabrėžė pašnekovas. A.Dedelos teigimu, medicinos srityje už kiekvieną išleistą litą turėtų būti vertinamas ir saugumas, kokybė, atsekamumas, patikimumas, ilgaamžiškumas.

Brangiau, geriau, mažiau

Pasak Nacionalinės medikų asociacijos prezidento D.Ramančionio, visas pasaulis eina ekonominio naudingumo kryptimi, tik juo pasukti vis dar sunkiai sekasi Lietuvai.

„Medicinos praktikoje pastebėta, kad gali būti naudojamas brangesnis vaistas, bet jo dozės yra mažesnės, jo sunaudojama mažiau, todėl toks vaistas, be abejonės, efektyvesnis. Deja, bet Lietuvoje dažniausiai perkami pigesni vaistai, kurių dozės daug didesnės, todėl išleidžiama daug daugiau pinigų. Ekonominio naudingumo kriterijus sveikatos srityje yra labai svarbus“, – teigė D.Ramančionis.

Pasak pašnekovo, Lietuvoje bandyta sukurti bendrą vaistų pirkimo sistemą, bet jos efekto medikai nejaučia. Teigiama, kad tokiu būdu – centralizuotai – galėtų būti perkama ir tam tikra įranga bei priemonės, tačiau šią idėją esą atsakingos valdžios institucijos stumdo ne ant posėdžių stalų, o tik stalčiuose. „Kiek gali belsti į tas pačias duris, kai tavęs niekas negirdi. O jeigu ir girdi, tai nieko nenori daryti“, – apgailestavo D.Ramančionis.

Bijo rizikuoti

Medicinos įstaigos nedrįsta pripažinti, kad viešojo pirkimo konkursų organizavimas pagal mažiausios kainos kriterijų lemia prastesnę paslaugų kokybę.

Kaip sakė Kauno klinikų Viešųjų pirkimų grupės vadovė Diana Jančaitienė pasiūlymų vertinimas pagal mažiausios kainos kriterijų nereiškia perkančiosios organizacijos prievolės įsigyti pigiausiai pasiūlytą prekę, paslaugą ar darbus. „Viešųjų pirkimų įstatymas labai išsamiai reglamentuoja pirkimo procedūras nuo pirkimo paskelbimo iki sutarties sudarymo. Kainos įvertinimas yra paskutinis veiksnys pasiūlymų vertinimo procedūroje. Tam, kad pasiūlymas būtų įrašytas į pasiūlymų eilę, jis turi atitikti visus reikalavimus, nustatytus pirkimo dokumentuose“, – sakė ji. D.Jančaitienės nuomone, paslaugų teikimo kokybei įtakos gali turėti ne pirkimas pagal mažiausios kainos kriterijų, o netinkamos kokybės prekių, paslaugų ar darbų naudojimas.

Todėl medicinos įstaigos teigia, kad stengiasi suformuoti tokius viešojo pirkimo konkurso reikalavimus, kad būtų įsigyjamos kokybiškos prekės. Tačiau Santariškių klinikų Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas Žydrūnas Pavlauskas pripažino, kad pirkti pagal ekonominio naudingumo kriterijų tiesiog nerizikuojama. „Neretai tokius ekonominio naudingumo viešuosius konkursus lydi teisminiai ginčai, o pacientai laukti įrangos ir priemonių negali. Medicinos sritis yra tokia sritis, kurioje reikia čia ir dabar“, – sakė jis.

Pastebi ne visi

Kad medicinos įstaigos taupo, pastebi ir akylesni pacientai. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės Vidos Augustinienės nuomone, taupymas negali būti vertinamas vienareikšmiškai.

„Suprantama, kad sunkmečiu sveikatos priežiūrai, kaip ir kitoms sritims, buvo skirta mažiau lėšų. Labai matyti, jog stengiamasi, kad pacientai gautų tai, kas jiems tikrai reikalinga. Galbūt ne pačių naujausių technologijų priemonės, bet svarbu, kad žmogus nepaliekamas be nieko. Tačiau taupymas medicinos srityje turi ir juodą pusę. Taupant netgi nepaskiriami būtini tyrimai, žmonės gydomi aklai“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

V.Augustinienės teigimu, žmonės medikais pasitiki, todėl nežinodami, kas jiems priklauso, neišdrįsta ir pareikalauti, o tuo medicinos įstaigos naudojasi. Todėl eilinis pacientas gali net nesuprasti, kad gauna prastesnės kokybės medicinines paslaugas.

Komentarai

Rimantas Remeika

Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris

Statistika, rodanti, kad šiemet sveikatos srityje neįvyko nė vieno viešojo pirkimo, kuris buvo organizuojamas remiantis ekonominio naudingumo kriterijumi, nėra visiškai tiksli. Viešųjų pirkimų tarnyba neadministruoja privačių medicinos įstaigų pirkimų, taip pat mažaverčių ir už sutaupytas lėšas atliktų valstybinių medicinos įstaigų pirkimų.

Sakyti, kad viešojo pirkimo būdu perkama medicininė įranga ir kitos priemonės yra pigiausios rinkoje, nes perkamos remiantis mažiausios kainos kriterijumi, negalima. Viskas priklauso nuo perkamo daikto techninio aprašo. Tad kokios įrangos ar priemonių medicinos įstaigai reikia, tokių ji ir nusiperka. Žinoma, prašoma, kad gamintojai siūlytų kuo pigesnius galimus variantus. Tačiau kartelę pakelia pati perkančioji organizacija. Todėl gamintojai tarpusavyje konkuruoja ir siūlo kainą, už kurią perkančioji organizacija galėtų pirkti.

Žinoma, tokia situacija nėra nei gera, nei bloga. Mano nuomone, optimalus variantas. Visuomet vyksta diskusijos, kaip tai galėtų būti patobulinta. Galbūt taip kaip šiuo metu vaistus, taip ir tam tikrą įrangą bei priemones medicinos įstaigos galėtų pirkti centralizuotai. Žinoma, įranga, kuri reikalinga universitetinei ligoninei, nėra tinkama ambulatorijai, todėl centralizuotai galėtų pirkti tam tikros įstaigos ir tam tikrą įrangą. Kada tai galėtų įvykti, pasakyti negaliu, vyksta diskusijos, svarstymai.

Marius Endzinas

„NORDIA BAUBLYS & Partners“

Viešųjų pirkimų įstatymas leidžia perkančiajai organizacijai pasirinkti, pagal kokį kriterijų vertins jai pateiktus pasiūlymus: ar pasiūlymai bus vertinami pagal ekonominį naudingumą, ar pagal mažiausią kainą. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje absoliuti dauguma pirkimų vyksta vertinant pasiūlymus pagal pastarąjį kriterijų, t. y. atsižvelgiama tik į tai, kuris iš pateiktų pasiūlymų pigiausias.

Kaip rodo praktinė patirtis, ne visuomet pigiausias pasiūlymas yra pats geriausias – dažnai mažiausia kaina reiškia ir prastesnę kokybę, be to, dažnai tiekėjai, itin sumažinę pasiūlymo kainą, vėliau nebenori arba tiesiog nebepajėgia kokybiškai vykdyti pirkimo sutarties, o atskirais atvejais ir bankrutuoja. Tokia situacija vertintina neigiamai, nes perkančiajai organizacijai tenka ieškoti naujų alternatyvų.

Vertinant pasiūlymus pagal ekonominio naudingumo kriterijų, turėtų būti atsižvelgta ne vien į kainą, bet į kur kas daugiau su perkamu objektu susijusių aplinkybių (Viešųjų pirkimų įstatymas numato pavyzdinį vertintinų kriterijų sąrašą: tai kokybė, kaina, techniniai privalumai, estetinės ir funkcinės charakteristikos, aplinkosaugos duomenys, eksploatavimo išlaidos, veiksmingumas, garantinė priežiūra ir techninė pagalba, pristatymo data, pristatymo laikas arba užbaigimo laikas). Atitinkamai perkančiajai organizacijai ekonominio naudingumo kriterijaus pasirinkimas galėtų reikšti galimybę geriausiomis sąlygomis išsirinkti tikrai tai, ko jai labiausiai reikia. Todėl šio kriterijaus dažnesnis naudojimas vertintinas teigiamai.

Kita vertus, pasiūlymų vertinimas pagal daugelį sudėtinių aspektų reiškia kur kas sudėtingesnę pirkimo procedūrą. Juk kvalifikuotai parengti iš anksto aiškius ir skaidrius daugelio aspektų įvertinimo parametrus, pagrįsti jų tarpusavio lyginamąjį svorį, o vėliau skaidriai įvertinti kiekvieną pasiūlymą pagal visus šiuos kokybinius parametrus yra kur kas sudėtingiau nei tiesiog visus gautus pasiūlymus išrikiuoti pagal kainą. O nesant aiškaus pagrindimo pirkimo dokumentuose, didėja tiek grėsmė sulaukti tikrinančių institucijų dėmesio, tiek teisminių ginčų su tiekėjais tikimybė. Matyt, čia ir slypi atsakymas, kodėl Lietuvoje mažiausios kainos kriterijus toks populiarus.

Šiame kontekste būtų galima teigiamai vertinti ES institucijų iniciatyvas keisti viešojo pirkimo konkursų teisinį reguliavimą ir skatinti perkančiąsias organizacijas pirkti vadovaujantis būtent ekonominio naudingumo kriterijumi. Viena vertus, kai pačiose perkančiosiose organizacijose trūksta suinteresuotumo arba iniciatyvos atlikti sudėtingesnį, tačiau leidžiantį įsigyti maksimaliai poreikius atitinkančias prekes ar paslaugas pirkimą – toks paskatinimas iš aukščiau gali tapti puikiu akstinu tiek tikslingai leidžiant viešąsias lėšas, tiek skatinant konkurenciją bei inovacijomis grįstą ekonomiką. Antra vertus, teisės aktų keitimas ES mastu, tikėtina, bus siejamas su papildomais perkančiųjų organizacijų mokymais ir kompetencijos ugdymu, o tai irgi negali būti vertinama neigiamai.

Viešųjų pirkimų apimtis

Metai Suma (mlrd. litų)

2011 12,8

2010 10,9

2009 9

2008 13,5

2007 13,3

2006 11

2005 8,6

2004 6,5