Gana konservatyvūs lietuviai veikiau renkasi tradicinius taupymo būdus – indėlius. Tačiau pastaraisiais metais jau ieško finansų įstaigų alternatyvų ir vis aktyviau svarsto galimybę taupyti kredito unijose.

Išlygino jėgas

Renkantis finansų įstaigą gyventojams reikšmės turi ne vien individualiai taikomos sąlygos, bet ir visa finansų įstaigos rinka bei jos patikimumas. Pastarieji du sukrėtimai komercinių bankų ir kredito unijų rinkose konkurenciją dėl patikimumo išlygino, kita vertus, didelės įtakos gyventojų pasitikėjimui neturėjo.

Po „Snoro“ griūties baimintasi, kad laiku nesustabdyta nusikalstama veika ir indėlių praradimas dėl to smarkiai paveiks gyventojų pasitikėjimą visa bankų sistema. Tačiau šių metų lapkritį, minint „Snoro“ griūties metines, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas patikino, kad ši istorija, kitaip nei tikėtasi, bankų sektoriui stipraus smūgio nesudavė, o pokyčiai buvo trumpalaikiai.

V.Vasiliausko manymu, tąkart didelės reikšmės turėjo indėlių draudimo mechanizmas: gyventojams pamačius, kad jis suveikė tinkamai, pasitikėjimas bankų sektoriumi tik išaugo. Tai atspindėjo ir 2012 m. spalį rekordinį lygį pasiekęs indėlių portfelis komerciniuose bankuose – jis buvo didesnis nei iki „Snoro“ griūties ir pasiekė per visą šalies istoriją nematytas aukštumas. Šio augimo, anot Lietuvos banko valdybos pirmininko, nesustabdė nė Lietuvoje ir pasaulio rinkose pastebimas indėlių palūkanų kritimas, grėsmingai artėjantis prie neigiamo lygio.

Nacionalinės kredito unijos veiklos sustabdymas parodė, kad panašus likimas gali ištikti ir kredito unijas. Nors šis įvykis taip pat sukėlė spėlionių dėl laukiančių padarinių ir galimo gyventojų nepasitikėjimo rinka, šį kartą prognozės itin pesimistinės nebuvo.

Prognozuodama galimus padarinius Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU) jau galėjo remtis „Snoro“ istorija ir drąsiau tikinti, kad rinka dėl pastarųjų įvykių nenukentės. Neilgai laukus, ji informavo, kad praradimai menki, padėtis stabili, o indėlių portfelis į pradinį lygį sugrįš jau po poros savaičių.

LCKU duomenimis, 63-ose šiai sistemai priklausančiose kredito unijose indėlių portfelis sumažėjo per 11 mln. litų, tačiau tai sudarė vos 0,79 proc. bendros indėlių sumos. LCKU valdybos pirmininkas Fortunatas Dirginčius gruodžio pabaigoje patikino, kad tokių indėlių portfelio svyravimų pasitaiko ir atskiromis metų savaitėmis.

Vienodai saugu

Lietuvos banko finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės analizės skyriaus vyriausiojo ekonomisto Virgilijaus Rutkausko teigimu, gyventojai Lietuvoje yra palyginti konservatyvūs ir, be investicijų į nuosavą verslą, daugiausia finansinį turtą patiki pinigų finansų įstaigoms: bankams ir kredito unijoms. Jie šiose įstaigose padeda indėlius ar tiesiog laiko pinigus sąskaitose.

Pašnekovas pabrėžė, kad patikėto finansinio turto saugumas paprastai yra atvirkščiai proporcingas jo grąžai. Tai reiškia, kad didesnės palūkanos paprastai signalizuoja apie aukštesnę prisiimamą riziką, taigi mažesnį saugumą ir išaugusią tikimybę neatgauti lėšų.

Tačiau, kaip patikino jis, laikyti pinigus tiek bankuose, tiek kredito unijose yra vienodai saugu: „Vieno asmens turimi indėliai ar pinigai sąskaitose, vienoje kredito įstaigoje, neviršijantys 345 280 litų, yra 100 proc. garantuojami valstybės. Taigi, turint omenyje indėlininkams teikiamas valstybės garantijas, gyventojų finansinių lėšų saugumas tiek bankuose, tiek kredito unijose yra vienodas.“

Verslo kredito unijos l. e. p. direktorė Erika Jucienė pabrėžė, kad kiekvienas laisvų lėšų turintis gyventojas, norintis padėti indėlį finansų įstaigoje, pirmiausia turėtų išsiaiškinti, ar joje indėliai drausti: „Jeigu indėlis viršija valstybės garantuojamą sumą, gyventojas turėtų jį suskaidyti ir paskirstyti po kelias skirtingas finansų įstaigas: tiek kredito unijas, tiek bankus. Pasirinkti jas turėtų pagal palūkanas ir įstaigos finansines ataskaitas. Reikėtų pabrėžti, kad nuo naujų metų kredito unijos įpareigojamos skelbti savo rezultatus interneto svetainėse.“

Kredito unijos auga

Lietuvos banko duomenimis, kredito unijos išlaiko spartų augimo tempą – vien per šių metų trečią ketvirtį šių kredito įstaigų turtas išaugo 7,9 proc. ir pasiekė 2 mlrd. litų ribą. Indėlių suma per tą patį laikotarpį padidėjo 7,5 proc., iki 1,70 mlrd. litų. Per metus kredito unijų turto ir indėlių suma jau yra pašokusi trečdaliu.

Kredito unijų asociacijos pirmininko Kęstučio Olšausko teigimu, kredito unijos yra pelniusios pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, o sunkmetis parodė, kad jos patikimos finansų įstaigos: „Per krizę bankų aktyvai labai sumažėjo, o kredito unijų ir toliau nesustojamai augo. Savo 2,5 proc. rinkos dalį kredito unijos sunkmečiu laimėjo dvejopai: per krizę bankų sektorius susitraukė, o kredito unijų – augo.“

Jis sakė tikįs, kad 2020 m. kredito unijos sudarys 10 proc. visos finansų rinkos, o 2030 m. – net 20 proc. Pašnekovo manymu, kredito unijų įsitvirtinimas visuomenėje, Lietuvai įžengus į laisvos ekonomikos šalių sandraugą, neišvengiamas. Europoje kredito unijos šiuo metu užima 20–40 proc. finansų rinkos, JAV – 10 proc.

K.Olšausko teigimu, kredito unijų skaičius nuo 2000 m. pašoko maždaug dukart ir šiuo metu siekia 77, kredito unijų narių per šį laikotarpį padaugėjo per 20 kartų, iki 141 tūkst.

Į plėtrą žiūri įtariai

Kita vertus, dėl įspūdingo augimo masto dar gruodžio pabaigoje LCKU sistemai nepriklausančioms unijoms buvo pareikšta abejonių. Esą ypač didelis, 100 proc. viršijantis kai kurių unijų augimas kelia grėsmę, kad ateityje joms nepavyks suvaldyti finansinių srautų. LCKU Rizikos valdymo grupės vadovas ir finansų analitikas Aurelijus Cvilikas pabrėžė, kad pritraukti indėlių siūlant dideles palūkanas gana lengva, tačiau gautas lėšas svarbu tinkamai panaudoti.

K.Olšauskas pripažino, kad finansų sektoriui sparčiai augant visuomet slypi pavojų. Tačiau jis pridūrė, kad sviestas niekada negadina košės – papildomų sukauptų lėšų finansų įstaigos veiklos stabilumui užtikrinti niekuomet nebus per daug.

„Pagrindinis finansų įstaigų valdymo principas yra valdyti riziką, o ne stebėti ir prižiūrėti pelną“, – sakė K.Olšauskas ir pabrėžė, kad asociacija turi pasiūlymų, kaip išvengti galimų pavojų rinkoje.

„Sparti kredito unijų plėtra kelia susirūpinimą dėl jų veiklos tvarumo. Deja, pastaruoju metu vykdyti inspektavimai atskleidžia, kad kai kurių kredito unijų rizikos lygis nepriimtinas, o veiklos modelis – abejotinas. Todėl, siekdami, kad šios specifinės finansų institucijos veiktų patikimai ir atsakingai investuotų joms patikėtus pinigus, toliau griežtinsime teisinį šio sektoriaus reguliavimą ir kasdienę unijų priežiūrą“, – savo susirūpinimą išreiškė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis.

Pastaruoju metu vykdyti inspektavimai atskleidė, kad nepakankamai konservatyvus rizikos vertinimas buvo ypač būdingas kelioms kredito unijoms, kurios nėra LCKU narės.

Pagrindinis unijų finansavimo šaltinis ir toliau yra gyventojų indėliai, 2012 m. spalį jų suma sudarė 97,4 proc. visų unijų pritrauktų indėlių. Nors visi indėliai kredito unijose yra apdrausti, jų bankroto atveju indėlininkai prarastų pajinį įnašą.

Smulkiojo verslo partneris

„Kredito unijų siūlomos paslaugos palankesnės gyventojams, ir bankai rinkoje dominuoja jau nebe vieni. Kadangi šiandien kredito unijos Lietuvoje užima tik nedidelę dalį, daryti milžiniškos įtakos jos negali. Tačiau tai yra signalas, kad kredito unijos prigijo ir toliau sėkmingai vystosi“, – sakė K.Olšauskas.

Jo teigimu, kredito unijos mažai kuo skiriasi nuo bankų – jų rizikos valdymo principai tie patys. Pagrindinis kredito unijų skirtumas ir pranašumas prieš bankus, anot pašnekovo, yra veiklos organizavimas: „Bankai priklauso akcininkams, kurie yra dominuojantys asmenys ir siekia pelno, o kredito unijų principas yra daugiau tenkinti narių interesus. Dėl savo organizacinio paprastumo pajėgiame aplenkti bankus priimdami sprendimus. Tai ir vilioja mūsų narius.“

E.Jucienė patikino, kad smulkiajam verslui kredito unijos yra alternatyvus būdas gauti paskolų. Anot jos, kredito unijos lankstesnės – jos neturi perteklinio klientų skaičiaus ir yra suinteresuotos finansuoti smulkiuosius verslininkus. Kai bankuose paskolų portfelis yra didžiulis, palūkanos už indėlius sumažinamos, o paskolų sąlygos labai griežtos.

Pasak K.Olšausko, kredito unijos jau tapusios smulkiojo verslo partnerėmis, todėl jų plėtra yra vienintelis būdas smulkųjį verslą išvystyti iki norimo lygio: „Smulkiojo, vidutinio verslo klientai yra vieni rizikingiausių, ir tai visi pripažįsta. Jie nėra labai patrauklūs bankams, bet jie gali atrasti galimybę finansuoti veiklą kredito unijose, jei turi gana tvirtą materialinę bazę.“

Konkurencijos nejaučia

K.Olšausko teigimu, dauguma kredito unijų siūlo šalies infliacijai artimas indėlių palūkanas. Šiuo metu infliacija Lietuvoje siekia 3–4 proc., taigi dauguma unijų nariams moka apie 3 proc. palūkanas. O bankuose palūkanų norma už indėlius gerokai mažesnė.

Pavyzdžiui, banke „Swedbank“ didžiausios terminuotųjų indėlių litais palūkanos šiuo metu siekia 1,62 proc., taupomųjų periodinių indėlių litais – vos 0,20 proc.

Tačiau, kaip patikino banko atstovas spaudai Saulius Abraškevičius, indėlių apimtis ir toliau auga. Anot jo, bendra indėlių suma per devynis metų mėnesius, t. y. per tris ketvirčius, banke padidėjo 8 proc., arba 1 mlrd. litų.

„Kredito unijos, palyginti su bankais, paprastai moka aukštesnes palūkanas už indėlius, tačiau tiek indėlių, tiek paskolų rinkoje konkurencijos iš unijų pusės nejaučiame. Tai geriausiai atspindi banko indėlių portfelio pokyčiai – didėjant privačių ir verslo klientų lėšoms, DNB banko bendras indėlių portfelis nuo metų pradžios iki rugsėjo pabaigos padidėjo 5,7 proc. iki 5,44 mlrd. litų“, – sakė DNB banko atstovas spaudai Andrius Vilkancas. Pernai tuo pačiu laikotarpiu indėlių portfelis banke šoktelėjo 17,1 proc.

S.Abraškevičius pabrėžė, kad konkurencija finansinių paslaugų teikimo srityje yra sveikintinas dalykas – turėdami didesnį pasirinkimą gyventojai tik laimi. Anot jo, klientų pasirinkimą gali lemti daugelis dalykų: įpročiai naudotis kuria nors viena finansine institucija, geresnių sąlygų paieška, banko pasiekiamumas, interneto banko įrankių patogumas vartotojui ir pan.

Lietuvos banko duomenimis, indėlių suma šalies bankuose liepą–rugsėjį išaugo 0,8 mlrd. litų. Tačiau svarbiausias bankų finansavimosi šaltinis – gyventojų indėliai – po anksčiau vyravusių augimo tendencijų trečią ketvirtį sumažėjo 0,4 proc., arba 113 mln. litų. Bankų sistemoje esant itin mažoms palūkanų normoms, gyventojai ieško kitų investavimo alternatyvų, pavyzdžiui, įsigyja Vyriausybės taupymo lakštų.

Kredito unijos auga

Kredito unijų augimas 2012 m. trečią ketvirtį (proc.)

LCKU sistemai priklausančios LCKU sistemai nepriklausančios

Pajinis kapitalas 17,73 152,48

Kredito unijų narių (privačių) ir asocijuotųjų narių (verslo) indėliai 20,34 133,18

Visi indėliai 20,34 124,70

Suteiktos paskolos 13,75 138,90

Vyriausybės vertybiniai popieriai 47,47 181,82

Lėšos –8,29 134,18

Turtas 17,99 147,42

Bankų rodikliai

Bankų sistemos veiklos rodiklių kaita (mln. litų)

Rodiklio pavadinimas 2012 m. sausį 2012 m. spalį

Turtas 78 970,6 76 945

Skolos vertybiniai popieriai 5664,1 5674,1

Klientams suteiktos paskolos 54 009,4 54 308,2

Privačioms įmonėms suteiktos paskolos 25 114,9 25 813,2

Finansų institucijoms suteiktos paskolos 21 52,6 2146

Fiziniams asmenims suteiktos paskolos 23 499,1 23 068

Privačių įmonių indėliai 43 174,1 44 867,7

Finansų institucijų indėliai 1263 1 066,7

Fizinių asmenų indėliai 25 128,6 26 037,7

Akcininkų nuosavybė 6 854,1 7 275,3

Einamųjų metų pelnas 1 116,2 483,9