Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės, tai bus didesnė pagalba ir verslui, ir darbuotojams, kurie neiškris iš darbo rinkos. Be to, sumažėtų paskatos gauti ligos išmokas.

„Kai kurie iš jų (darbuotojų – BNS) buvo linkę registruotis Užimtumo tarnyboje, nes jų gaunamos pajamos kaip kompensacija būdavo didesnė nei tai, ką jie galėdavo gauti būdami prastovoje, bet dėl to jie iškrisdavo iš darbo rinkos ir neaišku, ar turėtų galimybę į ją sugrįžti“, – Vyriausybės posėdyje trečiadienį teigė ministrė.

Pasak jos, išmokoms už prastovas per šešis mėnesius planuojama išleisti iki 180 mln. eurų.

Taip pat būtų pratęstas darbo paieškos išmokos mokėjimas, ji būtų nutraukta po mėnesio, atšaukus karantiną arba ekstremalią situaciją.

Užimtumo įstatymo pataisomis, kurias dar turės priimti Seimas, siūloma šią išmoką skirti tik tiems gyventojams, kurie dirbo iki ekstremalios situacijos ar karantino ir buvo atleisti jo metu, taip pat jei jie dirbo įmonėse, kurių veikla buvo apribota, Išmoką gautų ir savarankiškai dirbę žmonės, kurie nebegali tęsti veiklos.

Darbo paieškos išmoka nebūtų skiriama studentams, profesinių mokyklų mokiniams, kurie Užimtumo tarnyboje registravosi tik dėl šios išmokos.

„Finansinė pagalba būtų tik tiems, kurie neteko darbo ekstremalios situacijos metu ir tikslingai ieško naujo darbo, išmoka atitiktų savo paskirtį. Ji būtų skirta darbo ieškantiems asmenims, o ne siekiantiems nepagrįstai pasinaudoti susidariusia padėtimi valstybėje“, – sakė ministrė.

Ministerijos skaičiavimais, 2021 metais tam reikėtų 230,6 mln. eurų: 202,2 mln. eurų – subsidijoms  170,7 tūkst. į prastovas išleistų darbuotojų, 28,4 mln. eurų – darbo paieškos išmokoms 35,5 tūkst. žmonių.

Skaičiavimai atlikti numatant, kad subsidijos darbo užmokesčiui būtų mokamos šešis mėnesius, o darbo paieškos išmokos – keturis mėnesius.

M. Navickienės duomenimis, vien darbo paieškos išmokoms iki gruodžio 1 dienos buvo išleista 107 mln. eurų, ją gavo apie 266 tūkst. žmonių.

Iki šiol darbdaviams, paskelbusiems prastovą ir jos metu išlaikantiems darbo vietas, valstybė mokėjo 70 proc. atlyginimo subsidijas, bet ne daugiau kaip 1,5 minimalios algos (910,5 euro iki mokesčių arba 656 eurus „į rankas“) – tokia išmoka mokėta, jeigu darbdavys ir pats mokėjo 30 proc. algos, kitu atveju šis santykis buvo 90 proc. ir 10 proc., o maksimali subsidija siekė tik vieną MMA (607 eurai iki mokesčių arba 437 eurai „į rankas“).

Pavasarį pusę darbo vietų darbdaviai turėjo išlaikyti bent tris mėnesius nuo subsidijos mokėjimo pabaigos. Subsidijų negavo darbdaviai, atleidę darbuotojus savo iniciatyva be jų kaltės arba išleidę neapmokamų atostogų darbuotojo prašymu.

Veiklą sustabdžiusiems ar apribojusiems savarankiškai dirbantiems žmonėms buvo mokama 257 eurų subsidija.