Lyčių diskriminacija jaučiama ne tik darbo rinkoje ar versle, bet ir apskaičiuojant bendrąjį vidaus produktą, formuojant valstybės biudžetą ar vykdant užsienio prekybą. Be to, daugumoje Europos Sąjungos šalių neatsižvelgiama, kokią pridėtinę vertę sukuria moteris, sako Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Eglė Krinickienė. „Pavyzdžiui, rūpybos sferoje atliekamas moterų darbas nepriskiriamas ekonominio sandorio kategorijai, todėl lieka savaime suprantamas ir tarsi nematomas, taigi neįtraukiamas į BVP, niekaip nevertinamas ir neapmokamas. Nors iš tiesų dėl sukuriamos pridėtinės vertės jis sudaro nemenką BVP dalį“, – pabrėžia ji.

Pasak E. Krinickienės, lygios lyčių galimybės ES yra prioritetinė sritis, o 2007 m. buvo įsteigtas Europos lyčių lygybės institutas su būstine Vilniuje, tačiau rezultatai kol kas nėra labai geri: „Pastaruoju metu buvo pateiktas lyčių lygybės indeksas, pagal kurį Lietuva užima tik 18 vietą iš 27 ES narių. Be to, indekso kūrėjai konstatavo, kad iš esmės lyčių lygybės nepasiekė nė viena ES šalis.“

– „Eurostat“ duomenimis, per daugiau nei dešimtmetį moterų įdarbinimas sumažėjo, o vyrų – išaugo. Lietuvoje skirtumas tarp vyrų ir moterų įdarbinimo yra 3 proc. Su kokiomis problemomis susiduria skirtingos lytys? Ar Lietuvoje opi įdarbinimo problema būtent pagal lytis?

– Taip, paminėti skaičiai nėra labai dramatiški. Tačiau, nors ir nedaug, pastarąjį dešimtmetį moterų užimtumas ir ekonominis aktyvumas beveik visada buvo mažesnis nei vyrų. Darbo rinkoje moterys susiduria su daugeliu kitų problemų. Viena ta, kad Lietuvoje itin didelis išsilavinusių moterų nedarbas. Pavyzdžiui, 2012 m. moterys, turinčios aukštąjį išsilavinimą, sudarė 20,2 proc. visų moterų bedarbių, o vyrai – tik 11,7 proc. Šis skaičius rodo, kad Lietuvoje moterys negali savęs realizuoti iki galo. Be to, valstybė neracionaliai išnaudoja žmogiškuosius išteklius.

Antra opi problema ta, kad Lietuvoje didėja ilgalaikis moterų nedarbas. Socialine-ekonomine prasme tai itin grėsmingas rodiklis, nes jis lemia didėjančią socialinę atskirtį ir skurdą būtent moterų socialinės grupės. Taip atsiranda dar viena problema. Jei moteris ilgai yra bedarbė, kyla grėsmė, kad auganti karta iš motinų ir apskritai moterų gali perimti ekonominio pasyvumo modelį. Tiek ilgalaikė, tiek vidutinės trukmės galima perspektyva – stagnuojanti mūsų valstybės ekonomikos būklė.

– Kodėl įdarbinant diskriminuojama viena ar kita lytis?

– Su tuo daugiau susiduria moterys. Objektyvūs diskriminaciniai veiksmai susiję su moters šeiminėmis ir reprodukcinėmis funkcijomis. Turiu galvoje tai, kad ji gimdo vaikus, turi išeiti motinystės atostogų, profesinėje karjeroje turi daryti pertrauką. Taip pat moteris turi mažiau laiko. O subjektyvūs diskriminacijos veiksniai susiję su dažna negatyvia darbdavių nuostata, nes moterys susiduria su problemomis panorusios kelti kvalifikaciją, vykti į komandiruotes, dirbti viršvalandžius. Iš esmės jos nedažnai gali tai daryti, o darbdavio, ypač privačioje sferoje, tai netenkina. Negalima teigti absoliučiai, tačiau yra tokia tendencija, kad, priimant į darbą, teikiama pirmenybė vyrui, o atleidžiant iš darbo – moteriai.

– Minėjote, kad iki šiol ekonomikoje vyrų ir moterų poreikiai nebuvo išskiriami. Kodėl svarbu juos skirti?

– Lyčių ekonomikos teorijoje aiškiai įvardyta, kad problema slypi vyraujančiame ekonomikos modelyje. Jame pagrindiniams makroekonominiams tyrimų objektams (tokiems, kaip bendrasis vidaus produktas (BVP), valstybės biudžetas, užsienio prekyba) būdingas neutralumas lyties atžvilgiu. Lyčių ekonomikos tyrėjai konstatuoja, kad vadinamasis racionalus ekonomikos žmogus (lotyniškai tariant, homo economicus), be kitų identiteto dimensijų, stokoja būtent lyties – jis tarsi belytis. Būtent lyties tapatybė nulemia jo socialinę-ekonominę elgseną. Lytis šioje skalėje užima vieną svarbiausių vietų, nes priklausymas moterų ar vyrų socialinei grupei iš esmės ir lemia individo poreikius, interesus ir vartotojišką motyvaciją. Todėl yra konstatuojama, kad makroekonominė politika, neatsižvelgianti į specifinius moterų ir vyrų poreikius, tampa akla lyčiai.

– Kokia lyties įtaka ekonomikos augimui?

– Vadovaujantis šios neoklasikinės ekonomikos nuostatomis yra manoma, kad nėra pagrindo analizuoti, tarkim, moterų indėlio į ekonomikos augimą, pvz., į BVP. O lyčių ekonomikos tyrėjai konstatuoja, kad būtent moterų indėlis į BVP yra nemažas. Kalbame apie moterų rūpybos ekonomikos sektorių. Lyčių ekonomikoje (tokiais pačiais pagrindais, kaip ir kitose ekonomikos dalyse) išskiriama moterų rūpybos ekonomika, kitaip dar vadinama moterų ekonomika, šeimos ekonomika, reproduktyviąja ekonomika, o joje išskirtinai dominuoja moterys. Tai – vaikų priežiūra ir auklėjimas, namų ruoša, senyvo amžiaus ir neįgalių šeimos narių priežiūra, šeimos kultūrinio laisvalaikio ir poilsio organizavimas ir visa kita. Tačiau rūpybos sferoje atliekamas moterų darbas nepriskiriamas ekonominio sandorio kategorijai, todėl lieka savaime suprantamas ir tarsi nematomas, taigi neįtraukiamas į BVP, niekaip nevertinamas ir neapmokamas. Nors iš tiesų dėl sukuriamos pridėtinės vertės jis sudaro nemenką BVP dalį.

Pavyzdžiui, 2001 m. Pasaulio banko duomenimis, šis moterų rūpybos ekonomikos indėlis į BVP yra vertinamas nuo 6 iki 8 proc. BVP. Remiantis mano disertacijoje atliktais apskaičiavimaos, rūpybos ekonomikos indėlis į BVP sudaro 7,87 proc. Tai svarbūs duomenys, kurie neleidžia moterų rūpybos ekonomikos indėlio į BVP. Rūpybos ekonomikoje pridėtinė vertė kuriama ugdant žmogiškuosius išteklius, formuojant darbo jėgą viešajame ir privačiajame sektoriui, teikiant globą ir slaugą to reikalaujantiems šeimos nariams. Juk rūpinimasis vaikais reiškia ne tik jų pamaitinimą ar nuvežimą į būrelius, bet ir auklėjimą, kuris ilgalaikei perspektyvai yra itin svarbus veiksnys, reiškiantis žmogiškųjų išteklių ugdymą.

O kuo kokybiškesni žmogiškieji ištekliai, tuo konkurencingesnė ekonomika. Rengdama disertaciją, aptikau žurnalistės Aleksandros Lacis įžvalgą, kad „namai moteriai yra ne tik poilsio, bet ir darbo – antrojo arba pagrindinio – vieta. Svarbiausia – atsakomybės sritis, o neretai ir ilgus metus trunkančios vienišos kovos ir pasauliui nematomo žygdarbio arena, pavyzdžiui, kai kuris nors iš artimųjų sunkiai serga“. Taigi noriu pasakyti, kad lyčių ekonomika teigia, jog moterų rūpybos ekonomika yra lygiavertė kitoms ūkio šakoms.

– Kokios šalys naudoja lyčių ekonomiką?

– Tai problema visame pasaulyje. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad lyčių lygybės skatinimo aspektu neabejotinos lyderės – šiaurės šalys. Švedijoje lyčių lygybės principai, lyčių aspekto integravimo strategija diegiama ne žodžiais, o darbais. Būtent to trūksta mūsų ir daugeliui kitų Europos Sąjungos valstybių, kur visa lyčių lygybės teisės bazė skatinimo prasme yra formaliai priimta. Bet de facto ji yra neveikianti. Pastebėta tokia palanki koreliacija – kuo didesnės lyčių lygios galimybės, tuo didesnis ir šalies BVP.

– Pastebima, kad moterys, negaudamos tokio pat atlyginimo, kaip vyrai, palankiau vertina naujo verslo kūrimą ir stengiasi, kad galėtų išsilaikyti pačios. Ar Lietuvoje moterų verslininkių daugėja būtent dėl šios priežasties?

– Tyrimai (ir mano tyrimas) atskleidžia, kad vienas pagrindinių motyvų vyrui pradėti verslą yra noras realizuoti save kaip asmenybę, užsidirbti daugiau pinigų, praturtėti, tapti milijonieriumi (liaudiškai šnekant). O moterų motyvacija pradėti verslą – gelbėtis nuo nedarbo, skurdo, susikurti darbo vietą sau ir kitoms moterims ir pasirūpinti savimi bei šeimos nariais, t. y. vaikais. Vienas pagrindinių motyvų, atskleistas mano disertacijos tyrimo metu, yra tas, kad moterys pradeda savo verslą netgi siekdamos geriau suderinti šeimines ir profesines funkcijas. Būtent versle jos gali lanksčiau susidėlioti darbo grafiką.

– Disertacijoje rašote, kad Lietuvos valstybės biudžetas, finansuojamas lyčių diskriminaciniu principu, skatina lyčių nelygybę, neigiamai veikia ekonomiką, ypač – valstybės pajamas. Taip pat Jūs minėjote ir užsienio prekybą. Kaip lyčių nelygybė susijusi su užsienio prekyba?

– Užsienio prekybos ir lyčių lygybės arba nelygybės sąsajos nėra išsamiai ištirta sritis. Užsienyje ji tiriama daugiau negu Lietuvoje. Sąsaja tokia, kad lyčių nelygybė daro neigiamą įtaką užsienio prekybos efektyvumui. Atvirkštinis ryšys – užsienio prekyba skatina lyčių nelygybę. Juk pažiūrėkime – užsienio prekyba apima tokias strategines ūkio dalis, kaip žemės ūkis, paslaugos, intelektinė nuosavybė.

Nors moterys yra užsienio prekybos sistemos dalyvės (ir darbuotojos, ir vartotojos), pastebima, kad jos atlieka daugiau antraeilius vaidmenis, o pirmaeiliai vaidmenys (sprendimų priėmimas) atitenka vyrams. Taip pat yra ir Pasaulio prekybos organizacijoje – moterys čia išstumtos iš sprendimų priėmimo proceso. Todėl jos, būdamos valdančiųjų sluoksnių mažuma, negali atstovauti savo socialinės grupės interesams ir atlikti tam tikrų veiksmų, kad tais pačiais, kaip ir vyrai, pagrindais galėtų tenkintis, naudoti ir pasinaudoti užsienio prekybos teikiama nauda.

– Savo siūlymus teikiate valstybinėms institucijoms. Ar sulaukiate kokios nors jų reakcijos?

– Nedaug. Bet maloniai nustebino Ūkio ministerijos atsiliepimas – buvo įsigilinta į mano darbelį, atkreiptas dėmesys į BVP skaičiavimą. Disertacijoje siūlau įtraukti rūpybos ekonomiką į BVP. Tai siūlymas, kuris, žinoma, diskutuotinas, kritikuotinas. Ūkio ministerijos atstovai rašo, kad BVP skaičiuojamas remiantis priimta ES statistikos agentūros „Eurostat“ metodologija, todėl bet kokios reikšmingos metodologijos ir įverčių korekcijos, galinčios pakeisti Lietuvos BVP, šiuo metu sunkiai įmanomos, kol tokiems pokyčiams nebus pritarta visos ES lygiu. Taigi noriu pažymėti, kad lyčių aspektas yra gana naujas objektas, bet visuomenėje vyksta diskusijos, sulaukiama ir kritikos.

Manau, kad viskas prieš akis. Juo labiau kad ES lyčių lygybė ir lygios lyčių galimybės laikomos viena iš prioritetinių sričių. Kitas klausimas – kaip tai realiai įgyvendinti. Vis dėlto yra ir palankių pokyčių. Turiu omenyje, kad 2007 m. buvo įsteigtas Europos lyčių lygybės institutas su būstine Vilniuje. Jis konsoliduoja ES pajėgas, lyčių lygybės tyrėjus, vykdomi tyrimai, pateikiami jų rezultatai. Pastaruoju metu buvo pateiktas lyčių lygybės indeksas, pagal kurį Lietuva užima tik 18 vietą iš 27 ES narių. Be to, indekso kūrėjai konstatavo, kad iš esmės lyčių lygybės nepasiekė nė viena ES šalis.

– Kurios vyrų ir moterų galimybės turėtų būti suvienodintos?

– Visų pirma, padėti moterims derinti šeiminius ir darbo įsipareigojimus. Žinoma, yra moterų, kurioms tai puikiai pavyksta, tačiau jų vienetai. Pagrindinės priemonės, kurių galėtų imtis valstybė, – ikimokyklinių vaikų priežiūros įstaigų didinimas, lanksčių darbo valandų įvedimas. Lietuvoje tai visiškai nepopuliaru, nors užsienio valstybėse moterys su darbdavio žinia ir iniciatyva gali lanksčiai išsidėlioti darbo valandas, dirbti ir namuose. Tai – pagrindiniai dalykai.