Baltas pavydas
JAV verslo žiniasklaidoje daugėja istorijų apie tokių gigantų kaip „Apple“ ar „Amazon“ darbuotojų atleidimus. Tačiau kai kurių istorijų centre – ne ekonominės aplinkybės, o darbuotojų noras jungtis į profesines sąjungas ar panašius susivienijimus. Už darbuotojų teises kovojantys asmenys teigia jaučiantys kylančią įtampa tarp pavaldinių ir didžiojo verslo viršūnių.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė sako, kad Lietuvoje verslas neretai taip pat kaišioja pagalius į panašių susivienijimų savo darbovietėse siekiančių darbuotojų ratus, o norinčių prisijungti prie profsąjungų šalyje daugėja.
I. Ruginienė. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
LPSK kaip centrinė tokių darbuotojų susivienijimų organizacija yra didžiausia Lietuvoje, jungia daugiau kaip 50 tūkst. žmonių, atstovaujančių daugiau kaip 25 profesinėms šakoms. „Matome pagal savanorystę, kad narystė aktyviai auga. Aišku, norėtųsi geresnių skaičių ir mes tikrai negalime lygintis su skandinavais, bet gyvename su viltimi, kad žmonės nelauks, kada kas nors išspręs jų problemas, ir patys aktyviai jungsis į tokias bendruomenes“, – viliasi I. Ruginienė.
Mūsų profesinė sąjunga yra ir Migracijos departamente, ir „Sodroje“. Darbuotojų krūviai yra milžiniški, nes trūksta darbuotojų, pusė konkursų neįvyksta, nes atlyginimai nekonkurencingi, ir dar nori įšaldyti užmokesčio fondą. Sistema tiesiog lūš.
Ji neseniai tapo Europos profesinių sąjungų konfederacijos viceprezidente, todėl į įvairių sričių atstovų streikus Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje žiūri su baltu pavydu – tikisi, kad ir Lietuvoje kada nors pamatys tokios apimties solidarumo ir kovos už darbuotojų teises išraišką. Ji nesureikšmina kritikos dėl geležinkelininkų ar aviacijos sektoriaus atstovų streikų stringančio visuomeninio gyvenimo.
„Ten streiko skelbimo taisyklės yra žymiai liberalesnės, pas mus labai dideli suvaržymai norint organizuoti streiką. Ten nėra taip, kad jeigu kaimynui yra blogai, aš sėdžiu užsidaręs namuose. Jei kaimynui blogai, ten išeina visi kaimynai, nes jie žino, kad šiandien gelbstint draugą, rytoj tas draugas gelbės juos“, – pabrėžia LPSK pirmininkė.
Pereidama nuo Europos darbuotojų prie Lietuvos darbdavių, I. Ruginienė pastaruosius skirsto į dvi kategorijas: tuos, kurie nori tvaraus ir ilgalaikio darbo, ir tuos, kurie orientuoti į kuo greitesnį ir didesnį pelną. „Dažniausiai tai vyksta darbuotojų sąskaita, – tikina ji. – Vadinasi, siekdami didelio pelno tokie darbdaviai sąnaudas bando sumažinti maksimaliai. Tvaraus verslo taip sukurti negali, tada reikia spausti ir sunkti darbuotojus kiek įmanoma labiau. Tokiam darbdaviui bet koks laiko gaišimas, kaip jie įvardija, pasitarimas su darbuotojais, įvairių sprendimų ir kompromisų ieškojimas nėra tikslas.“
Darbuotojo apsauga
Apie 20 tūkst. narių vienijančios profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininko pavaduotojas Ričardas Garuolis taip pat tikina, kad spaudimą jaučia ir jo organizacijos nariai. Pasak jo, net ir savivaldybės įmonėse pasitaiko atvejų, kai, darbuotojams pareiškus norą jungtis prie profesinės sąjungos, prasideda persekiojimas arba pasiūloma išeitinės ir palikti savo darbo vietą.
„Kova vyksta ir mums tai nesuprantama, nes profesinės sąjungos labai pagerina įmonių darbą, kadangi profesinė sąjunga suinteresuota, kad įmonė gerai veiktų. Didelėms įmonėms tai praktiškai yra nemokamas personalo skyrius: darbdaviui net nereikia skirti lėšų, bet jis gauna visą informaciją, kaip darbuotojai jaučiasi, kas yra blogai, nes profesinės sąjungos surenka visą informaciją ir perduoda vadovams. Vadovas gauna informacijos apie vidurinės grandies darbą, kur dažniausiai ir kyla daugiausia problemų“, – teigia R. Garuolis.
Anot jo, Lietuvoje iš tiesų auga profesinių sąjungų narių skaičius, ypač valstybiniame sektoriuje, nes pagal įvairias sutartis prisijungus prie profsąjungų gaunama įvairios naudos, pavyzdžiui, papildomų atostogų dienų. „Kiekvienoje kolektyvinėje sutartyje yra įvairių niuansų, profesinių sąjungų atstovai netgi turi teisę daugiau įsitraukti į vadovų darbo vertinimą“, – priduria R. Garuolis.
Tačiau privačiame sektoriuje padėtis sudėtingesnė, darbdaviai esą vis dar dažnai nenori bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis. „Pavyzdžiui, dėl karo sumažėjo vairuotojų iš Ukrainos, jų neišleidžia iš šalies, yra apribojimų Baltarusijos vairuotojams, dar daugiau apribojimų vairuotojams iš Rusijos – Lietuvos įmonės turi vilkikų, bet nėra darbuotojų. Tačiau ten, kur veikia mūsų profesinė sąjunga, visi vilkikai dirba ir netgi ateina daugiau vairuotojų, nes darbuotojai žino, kad yra profesinė sąjunga, kad jų neapgaus. Dažniausiai vilkikų vairuotojai yra užsieniečiai, nežino vietinių įstatymų, kalbos, o jų vadybininkai savo klaidas nurašo darbuotojams, sako, kad jie kalti, nors iš tikrųjų – atvirkščiai“, – pasakoja R. Garuolis.
Jo įsitikinimu, Lietuvoje daug darbo santykių įstatymų yra geri, bet jie ne visada vykdomi, nes direktoriaus arba darbdavio žodis yra lemiamas.
Naujoji vizija
„Profesinės sąjungos atsiduoda komunizmu“, – vis dar girdėti tokių nuomonių. Pasak R. Garuolio, taip manantys tebegyvena XIX a. dvasia, marksizmo idėjomis apie klasių kovą, kad darbuotojai ir darbdaviai yra klasiniai priešai. Tačiau dabar ES politika yra visiškai priešinga: akcentuojamas socialinis dialogas tarp darbdavių ir darbuotojų, kaip būdas spręsti visus nesutarimus.
„Europos Komisija (EK) ir kitos institucijos šių metų pradžioje priėmė priemonių planą, skirtą socialiniam dialogui skatinti. Neseniai priimta direktyva dėl minimalios algos, kuri įsigalios 2024 m., taip pat ir Lietuvoje. Numatyti planai, kad tos šalys, kuriose kolektyvinės sutartys neaprėpia 80 proc. visų darbuotojų, turi pateikti programas, kaip padaryti, kad kolektyvinių sutarčių daugėtų. Ne tik mano, bet ir EK, kitų institucijų nuomone, kolektyvinės sutartys sustiprina įmones, nes jos tampa atsparesnės krizėms, yra lankstesnės. Darbo kodeksas negali visko numatyti, o kolektyvinės sutartys yra lankstesnis variantas – juk kiekvienoje šakoje, įmonėje gali būti skirtinga situacija“, – aiškina R. Garuolis.
Pasak jo, Lietuvoje dar trūksta europietiško požiūrio. I. Ruginienė taip pat pastebi, kad šalyje iš tiesų vis dar formuojama nuomonė, kad reikėtų atmesti visas senas struktūras ir metodikas, kad profsąjungos yra sovietinio stiliaus palikimas, dabar vyrauja neoliberali politika, o laisva rinka turi būti atvira – nėra ko kištis į darbuotojo ir darbdavio tarpusavio santykius, netikslinga jungtis į kokias nors panašias bendruomenes.
„Šita nuomonė formuojama ganėtinai agresyviai ir tai rodo, kad tai silpnina pačius darbuotojus ir jų derybines galias. Praktiškai matome, kad darbuotojai, kurie yra susiskaldę po vieną, negali nieko padaryti, tik nulenkti galvas, sutikti su viskuo, ką darbdaviai jiems numeta“, – sako I. Ruginienė.
Yra daug darbo ginčų posėdžių, apgautų žmonių, kai duodama pasirašyti įvairius dokumentus ir niekas pernelyg nesigilina, neklausia nuomonės.
„Yra daug darbo ginčų posėdžių, apgautų žmonių, kai duodama pasirašyti įvairius dokumentus ir niekas pernelyg nesigilina, neklausia nuomonės. Profesinė sąjunga yra tie patys darbuotojai, ta pati bendruomenė, kuri užtikrina gerovę pačiame kolektyve ir darbovietėje. Ji rūpinasi, kad darbas būtų adekvačiai įvertinamas, darbuotojas neliktų apgautas, kad būtų psichologiškai komfortiška dirbti darbovietėje“, – dalijasi ji.
Nuo MMA iki valstybės tarnybos
Darbuotojų atstovų balsas reikšmingas ir Nacionalinėje Trišalėje taryboje, kurią sudaro centrinių profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir Vyriausybės atstovai. „Nacionalinė Trišalė taryba yra politikos formavimo organas, daugiau diskutuojama tais klausimais, kurie aktualūs visai darbo rinkai – tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Čia dalyvauja jau centrinės organizacijos tiek iš darbdavių pusės, tiek iš profsąjungų. Trišalės tarybos svarba ta, kad joje priimami sprendimai dažniausiai nugula į teisės aktus, kurie pasiekia įmonės pradinį lygmenį, yra taikomi ir darbuotojams, ir darbdaviams. Dėl to diskusijos ir sutarimai yra labai svarbūs, kaip, pavyzdžiui, minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) klausimais. Dabar mums svarbiausias Seime svarstomas klausimas yra mokesčių pertvarka. Esame labai sunerimę dėl politinės suirutės“, – sako I. Ruginienė.
„Pasiūlymas sujungti visas pajamas, darbo santykius, individualią veiklą ir kapitalą – kalbu apie dideles pajamas, daugiau nei 60 vidutinių darbo užmokesčių (VDU), o tai yra 100 tūkst. eurų ir daugiau per metus – ir bendrai skaičiuoti pajamų mokestį, kad būtų įvestas socialinis teisingumas mokant mokesčius, turtinguosius išmušė iš vėžių. Labai tikimės, kad politinė valia bus, nesvarbu, kokia yra partija. Ypač tikimės, kad šita dalis mokestinėje pertvarkoje sulauks partijų, kurios deklaruoja kairiosios politikos viziją, palaikymo“, – sako I. Ruginienė.
Kitas LPSK nerimą keliantis klausimas – antra pensijų pakopa. LPSK siekia nutraukti automatinį įtraukimą į antrą pakopą. I. Ruginienė tikina, kad šis klausimas iš dalies nuo pavasario tarsi apmiręs, bet LPKS nežada nuo jo atsitraukti.
R. Garuolis. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
Profesinė sąjunga „Solidarumas“ akcentuoja valstybės tarnybos įstatymo projektą – prašo Prezidento jį vetuoti. R. Garuolio vertinimu, šiuo įstatymo projektu sudaromos sąlygos įšaldyti darbo užmokesčio fondą, o tai gali turėti rimtų padarinių. „Pavyzdžiui, minimali alga kiekvienais metais peržiūrima, atlyginimai kasmet kyla, pajamos irgi kyla, o valstybės tarnyboje kažkodėl nuspręsta įšaldyti darbo užmokesčio fondą. Iš pradžių buvo siūlymas trejiems metams, dabar parašė, kad ne rečiau kaip kas dvejus metus jį peržiūrės. Tačiau tai irgi priklauso nuo to, ar yra stipri profsąjunga, kuri gali paspausti, o jei jos nėra, praktiškai vadovui suteikiamos labai didelės galimybės“, – įsitikinęs R. Garuolis.
Jis prognozuoja, kad pasirinkus tokį kelią gali įsigalėti vadovų savivalė. „Jei vadovui leidžia pasikelti atlyginimą, kiek jis nori, darbo užmokesčio fondui nedidėjant, jis turi teisę savo pavaldiniams mokėti tokius atlyginimus, kokius nori. Aišku, gali atsitikti taip, kad išeis specialistai ir ateis giminaičiai, bendrapartiečiai ar draugai“, – tokį scenarijų numato R. Garuolis.
„Mūsų profesinė sąjunga yra ir Migracijos departamente, ir „Sodroje“. Darbuotojų krūviai yra milžiniški, nes trūksta darbuotojų, pusė konkursų neįvyksta, nes atlyginimai nekonkurencingi, ir dar nori įšaldyti užmokesčio fondą. Sistema tiesiog lūš“, – piktinasi jis.
R. Garuolis primena ir migrantų srautų iš Baltarusijos piko dienas – anot jo, daug pagalbos situacijai suvaldyti prireikė, prisijungė ir savanoriai, ir šauliai. „Jei dar sumažės darbuotojų, tokiais atvejais tiesiog nebus įvykdomos valstybės tarnautojų užduotys“, – konstatuoja jis.
Naujausi komentarai