2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas, liberalesnis Darbo kodeksas. Iki šiol nesutariama, kam jis naudingesnis – darbuotojams ar darbdaviams. Greičiausiai daugiau naudų jame pastariesiems. Net premjeras Saulius Skvernelis, sausio pradžioje verslo atstovams kaltinant Seimą ir Vyriausybę netesint pažadų nedidinti mokestinės naštos, pareiškė, kad per pastaruosius trejus metus toji našta buvo sumažinta maždaug puse milijardo eurų.

– Kasmet valstybės biudžetas surenkamas vis didesnis, vadinasi ta pusės milijardo eurų našta perkelta ant kažkieno kito pečių. Darbuotojų?

– Kokia našta kam užkrauta, kokius mokesčius kas moka, Lietuvoje nelabai suprantama. Ir pas mus, ir kitose šalyse verslo mokesčiai yra pelno mokesčiai. O Lietuvoje sumažintas gyventojų pajamų mokestis (GPM). Premjeras gali sakyti, kad sumažino verslui, nes verslas paprastai kišasi su tais mokesčiais. GPM pagal apibrėžimą yra gyventojo, o ne verslininko. Verslininkas, samdydamas žmogų, pasako kiek sumokės jam atskaičius mokesčius algos, o kas daugiau jos priskaičiuojama – į "Sodrą", į valstybės biudžetą GPM – priskiria kaip savo sumokėtus mokesčius. Ir skundžiasi arba giriasi tuo, kad jie, va, daug moka. Nors nei "Sodros" mokestis, nei GPM nėra jokie verslo mokesčiai. Kai viena ir kita pusė nežino, ką šneka, tai ir būna nesusikalbėjimas.

Pagal ekonomikos teoriją yra labai aišku, kam kokius mokesčius mokėti priklauso. Socialinis draudimas apskritai nėra mokestis, o draudimo įmoka, už tai žmonės gauna atitinkamas paslaugas – ligos išmokas, sveikatos apsaugą, pensijas.

– Gal skaičiuojama, kad tą pusę milijardo sudaro atmesti siūlymai padidinti dividendų ir pelno mokesčius nuo 15 iki 20 proc., kaip apmokestinamos gyventojų pajamos? Taip pat palikti mažesni mokesčiai, besiverčiantiesiems individualia veikla.

– Taip, visi siūlymai buvo atmesti. Aiškiausiai jie buvo išdėstyti Prezidento pasiūlyme. Tik bankams padidintas pelno mokestis. Čia tikrai verslo mokestis.

– Įdomu, ką pasakys Konstitucinis Teismas. Ar nepaaiškės, kad bankai mažiau lygūs prieš įstatymą nei kitos verslo įmonės?

– Ne taip lengva atsakyti. Nežinia, kaip Konstitucinis Teismas spręs. Jei paskelbtų, kad negerai, jog vienos verslo šakos didesnis pelno mokestis, gali atsitikti taip – ne jiems bus vėl sumažintas, o visiems kitiems padidintas. Ir tai būtų visai ne pro šalį.

Kita vertus, kodėl negali būti skirtingi mokesčiai? Skirtingi jie ir kitiems: vieni, kurie dirba pagal darbo sutartis, kiti, kurie užsiima individualia veikla. Taip pat yra ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, nedaug bet yra. Visa tai taip pat būtų galima skųsti Konstituciniam Teismui.

Bet, mano manymu, pagal ekonominę logiką tokie sektoriai, kaip bankų, kurių pelnai yra didesni nei kituose, visiškai pagrįsta apmokestinti papildomai.

Daug kam atrodo, kad darbdavys atostoginius moka iš savo pinigų. Lyg jis būtų pasiėmęs dividendus ir dalį jų atiduotų darbuotojui. Bet taip juk nėra.

– Dažnai kalbama, kad ateities ekonomikoje darbo rinkoje ateitis laukia vadinamųjų freelancerių, dirbančiųjų pagal individualios veiklos pažymas. Privalumai – mokesčius toks darbuotojas susimoka pats, uždarbis priklauso nuo konkretaus padaryto darbo.

– Savarankiškai pagal individualią veiklą ar autorines sutartis dirbti skatina tai, kad jiems tenka mažiau mokėti mokesčių, jie kitaip draudžiami socialiniu ir privalomuoju sveikatos draudimu. Tai todėl ir vadinama "gyvulių ūkiu", nes neturėtų būti mokesčių skirtumo, nesvarbu, kaip žmogus uždirba pinigus. Visi, priklausomai, kiek yra finansiškai pajėgūs, turėtų atiduoti dali pinigų valstybei, kad būtų finansuojama policija, ugniagesiai, krašto apsauga ir pan. O ne nuo to, kaip jis registruoja savo veiklą. Mokesčių sistema yra gerokai išdarkyta.

Tačiau tai likę Lietuvoje iš seniau. Įmonės perka savarankiškai dirbančių asmenų paslaugas, kurių prireikia ne kasdien. Tarkime, kompiuterių programavimo paslaugas. Net valstybinės įstaigos taip daro, skundžiasi, kad negali priimti dirbti pagal darbo sutartį specialisto, nes negali mokėti labai didelės, kokios yra IT darbuotojų, algos. Tai nėra visiškai geri, skaidrūs dalykai, juos valstybė turėtų sutvarkyti, pakoreguoti algas pagal tai, kokios jos yra rinkoje. Tai turėtų būti įtvirtinta darbo užmokesčio sistemose.

Romas Lazutka

– Freelancerio darbo privalumas, kad gali atostogauti, kada nori. Minusas – atostoginių nėra.

– Atostoginiai yra menkiausia problema. Juk ir dirbantiems pagal darbo sutartį darbdavys atideda dalį atlyginimo, maždaug 10 proc., tai ir yra vadinamieji atostoginiai. Freelanceriai taip gali dalį uždarbio atidėti, vieną mėnesį nedirbti ir gyventi iš to, ką susitaupė.

– O valstybės įstaigose ne taip jau retai vienam žmogui išėjus atostogauti, šio darbas užkraunamas kolegai ant pečių be papildomo atlyginimo. Išeitų, kad už savo atostogas taip pat reikia atidirbti papildomai?

– Tiems, kurie lieka, už papildomą darbą, papildomai ir turėtų būti mokama.

Daug kam atrodo, kad darbdavys atostoginius moka iš savo pinigų. Lyg jis būtų pasiėmęs dividendus ir dalį jų atiduotų darbuotojui. Bet taip juk nėra. Dirbdami samdomi žmonės sukuria vertę. Galima jiems atiduoti iš karto viską, ką sukūrė, galima dalį palaikyti jų atostogoms. Pavyzdžiui, Vakaruose darbdaviai ir dalį atlygio atideda darbuotojų pajamų pensijoms.

Priimdamas žmogų ir nustatydamas jam atlyginimą, verslininkas turi galvoje turėti ir tai, kad darbo užmokesčio fonde reikės pinigų ir atostogoms.

Bet su atostogomis yra dvi pusės. Teisinė ir ekonominė. Ekonominė labai aiški, kad žmogus sukuria vertę, už tai turi būti sumokėta. O iš kitos pusės, įstatymais gali būti visaip numatyta. Ir ne visada teisinė pusė atspindi ekonominę.

Dar didelė problema, susijusi su Darbo kodeksu, kuri tuoj išlįs. Jame numatyti treji metai, kad žmonės panaudotų sukauptų atostogų perviršį. Terminas baigiasi liepos 1-ąją. Jei neišnaudos, atostogos ir atostoginiai dings. Ką reiškia dings? Pinigai liks darbdaviui.

Na, gal kažkas ir tikisi, kad bus sumokėti ir atostoginiai, ir už darbą per atostogas? Nes reikia pinigų, o algos mažos.

Ne visada darbuotojas išleidžiamas atostogų. Arba darbdavys neturi, kuo jų pakeisti, sako, vėliau vėliau, atidėlioja. Arba pasiūlo eiti nepatogiu metu, pavyzdžiui, vėlyvą rudenį, o žmogus tikisi atostogauti vasarą. Greičiausiai taip sprendžia savo įmonės problemas. Reikėtų turėti supratimą, kad tai yra darbuotojo uždirbti pinigai ir jie niekur negali dingti.

Tačiau dabar aiškėja, kad bėgant metams susikaupė nemažai nepanaudotų atostogų, o atostoginiai nebus mokami.

Bet ar žmonės tikrai nėjo, neina atostogauti? Na, gal kažkas ir tikisi, kad bus sumokėti ir atostoginiai, ir už darbą per atostogas? Nes reikia pinigų, o algos mažos.

Galima būtų suprasti, jei Darbo kodeksas reikalauja atostogauti kiekvienais metais, o darbuotojas neina poilsiauti, jį reikia nubausti nemokant atostoginių. Tik kodėl jie turi likti darbdavio naudai? Bauda turėtų būti sumokama į valstybės biudžetą, jei žmogus pažeidė įstatymą.

– Liepos 1-oji vos už penkių mėnesių. Net ir labai norint, mažai kam pavyks panaudoti sukauptą atostogų perviršį, nes darbdavys negali uždaryti įmonės, įstaigos.

– Žinoma. Artėjant liepos 1-ajai ši tema darysis vis aktualesnė.

Bet normaliose įmonėse būna sudarytas atostogų grafikas, nesusidaro didelių problemų. Tik ten, kur pernelyg taupoma, žmonės yra per daug apkrauti, negali vienas kito pakeisti. Spaudžiant, siekiant kuo didesnio pelno, gali ir nebūti sąlygų atostogauti. O dabar vargšas žmogus dar ir bus nubaustas dėl to – atimant užsidirbtus atostoginius.