Pačią FNTT ir LB apie įtartinus pervedimus informavo „Paysera“ – LB kontroliuojama bendrovė. Taigi kažką įtarusių ir kažką tikrinusių, kaip per sąskaitas teka mįslingi milijonai, Lietuvos institucijose būta. Tačiau kaltė dėl nesužiūrėjimo metama tik estams. Ar tikrai Lietuvos institucijos neatsakingos už dingusius milijonus? Tai LNK pakomentavo ekonomistas Marius Dubnikovas.

„Pati situacija yra labai keista dėl to, kad finansų sektoriuje yra labai daug saugiklių. Supraskime, kad pinigai yra sekami kiekviename taške, kai jie keičia sąskaitą, keičia savininką, keičia savo būseną ir pan. Turėjo suveikti labai daug saugiklių, sakykime, pačiame fonde, antras žingsnis – mokėjimo agentūra, kuri mokėjimą įvykdė, t. y. finansų įstaiga, trečias žingsnis – lošimų agentūra, kuri priėmė pinigus, na, ir paskui priežiūros institucijos. Tad keliaujant pinigams, ypač didesnei sumai, yra pranešama FNTT ir priežiūros institucijai. Turėjo būti pranešimų, tik klausimas, ar į juos buvo reaguota“, – komentavo M. Dubnikovas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kalbant apie priežiūrą, ar tikrai LB gali sakyti, kad jis – ne prie ko, kai galimai Š. Stepukonio išvogti milijonai tekėjo per „Paysera“ platformą, o šią įmonę turėtų kontroliuoti LB?

– Kaip ir minėjau, yra procedūra, kad mokėjimo agentūra, visų pirma, privalo apie didesnę pinigų sumą pranešti priežiūros institucijai. Toks pranešimas turėjo būti, tyrimas turi atsakyti, ar jis buvo. Kitas dalykas – pati mokėjimo įstaiga, gavusi didesnę sumą, turėtų pasitikrinti, ar viskas gerai. Klausimas, ar ta procedūra tikrai buvo tikrinta. Jeigu LB gavo pranešimą iš mokėjimo įstaigos, kad jiems kyla įtarimų, turėjo būti patikrintas toks pavedimas, antras dalykas, turėjo pranešti kolegoms, t. y. Estijos Centriniam Bankui, pasitikrinti, ar viskas gerai. Manau, tyrimas turės atsakyti į klausimą, kurioje vietoje saugikliai nesuveikė, nes jie tikrai turėjo būti ir turėjo suveikti.

– Pati „Paysera“ sako, kad tikrai informavo ne tik LB, bet ir FNTT, o ši informavo prokuratūrą, bet prokurorai esą nusikalstamos veikos neįžvelgė. Ką tai sako apie mūsų teisėsaugos gebėjimą atpažinti stambias ir galimai gudrias finansines machinacijas?

– Aš manau, kad tyrimus apie nusikaltimus vykdo teisėsaugos institucijos ir jos, kaip nepriklausomas atstovas, turėtų ateityje pakomentuoti. Šiandien mes turime įvairių informacijos trupinėlių, pagal kuriuos sunku dėlioti visą paveikslėlį. Tam, kad jį sudėliotume, reikia turėti visą informaciją ir prieigą prie jos. Teisėsaugos institucijos tikrai tai turės. Kalbant apie mokėjimo institucijos panešimą, esminiai klausimai yra, ar tas pranešimas buvo standartinis apie didesnį pinigų pervedimą, ar tai buvo vadinamosios raudonosios vėliavos pakėlimas, kad mokėjimo įstaiga mato riziką su šiuo pavedimu ir, būkite mieli, patikrinkite, ar viskas yra gerai, tiek, kiek galite iš savo pusės. Tyrimas turės atsakyti, kokio tipo raudonos vėliavėlės buvo pakeltos ir kaip į jas reagavo visos susijusios institucijos.

– Tačiau tikrai yra ir dar daugiau kontroliuojančių institucijų. Ar jums nekyla klausimas, kaip pro Valstybinės mokesčių inspekcijos akis galėjo praslysti tokie dalykai kaip Š. Stepukonio milžiniškos išlaidos, palyginti su jo turto ir pajamų deklaracijomis? Juk spėjama, kad Š. Stepukonis dešimtis milijonų eurų galėjo išvogti tikrai ne per vienus metus.

– Čia daug klausimų yra. Aš sunkiai tikiu, kad gali būti tokia paprasta versija, kad paėmė žmogus ir pralošė pinigus. Supraskime, kad tų pinigų sunkvežimiu niekas nevežė, čia yra gana didelė pinigų suma. Tai buvo elektroniniai pavedimai ir jeigu jie buvo daromi ne vienus metus, tai priežiūros institucijos turės atsakyti į tam tikrus klausimus. Taip pat pats fondas turi atsakyti į klausimus, nes reikia suprasti, kad tokia veikla yra apskaitoma, yra apskaitininkai, konkretūs žmonės, kurie pasirašo po ataskaitomis. Suprasdamas finansų sektorių, aš sunkiai įsivaizduoju, kad tai gali būti vieno žmogaus veiksmas ir taip lengvai praeiti. Arba su mūsų sistema yra kažkas labai labai negerai, arba čia problema yra daug didesnio masto ir susijusi ne tik su lošimais, bet ir su vagystėms. Į tai gali būti įtraukta ir daugiau žmonių. Tyrimas turi atsakyti, bet klausimų kol kas iš viešos informacijos kyla labai daug.

Tai, greičiausiai, nėra spontaniška veikla, tai yra planuoti veiksmai, ir jeigu vieni bando pinigus susigrąžinti, kiti juos bando paslėpti.

– Kalbant apie patį „BaltCap“ fondą ir konkrečiai apie jo vadovą Simoną Gustainį, jis sako: kadangi pinigų skylė yra tokia milžiniška, gali būti, kad atsakingi bus visi po truputį. Gal jis teisus, ar taip yra tik bandoma švelninti situaciją?

– Tokiais atvejais atsakomybė tikrai skleidžiasi ganėtinai plačiai. Kaip ir minėjau, dažniausiai tai nėra vieno žmogaus sprendimas, plius ataskaitos, plius auditavimas investiciniuose fonduose, priežiūros institucijos ir t. t. Tų atsakomybių ratas, manau, turėtų su laiku plisti ir tai nebus institucijos atsakomybė, manau, turėtų rastis vis daugiau žmonių, kurie yra susiję būtent su šia, sakyčiau, istorine vagyste, pavardžių.

– Dabar yra kalbama, kad dalis pinigų vis dėlto nebuvo pralošti. Vadinasi, jie kažkur yra. Kokia tikimybė bent dalį tų pinigų susigrąžinti?

– Supraskime, kad bėgant laikui pinigų susigrąžinimo tikimybė mažėja, nes nusikaltėliai tikrai nesnaudžia. Tai, greičiausiai, nėra spontaniška veikla, tai yra planuoti veiksmai, ir jeigu vieni bando pinigus susigrąžinti, kiti juos bando paslėpti.