Nekilnojamas turtas darosi turtingų žmonių privilegija.

„Viena yra finansiniai dalykai, kita – kultūriniai. Kartos skiriasi. Italijoje, Ispanijoje yra normalu, kad sūnūs su tėvais gyvena iki 40-ies, tada išeina, 60-ies metų sukuria šeimą. Lietuvoje ta situacija kiek kitokia. Labiausiai pas mus veiks tas finansinis momentas. (Nekilnojamas – red. past.) Turtas tampa vis brangesnis ir natūralu, kad ypač dabar, kai stipriai pabrango nuoma, žmonės ieško alternatyvų, kaip galima gyventi pigiau. Pavyzdžiui, gyventi vadinamose co-living erdvėse, gyvena su giminaičiais. Nekilnojamas turtas (NT) darosi turtingų žmonių privilegija ir kuo toliau, tuo tai darosi labiau neišvengiama“, – komentavo startuolio „InRento“ įkūrėjas ir vadovas Gustas Germanavičius.

Nepaisant to, kad NT kainos auga greičiau nei žmonių atlyginimai, prabangos atsisakyti nesinori, nes yra noras demonstruotis, teigė pašnekovas.

„Per paskutinius pandemijos metus NT labai stipriai pabrango, o žmonių atlyginimai taip greitai neaugo, tai natūralu, kad įperkamumas suprastėjo. Labai priklauso, ko jaunas žmogus nori. Mes gyvename socialinių medijų amžiuje: jeigu vairuoji automobilį, tai tik naują, jeigu gyvenu bute, tai tik centre. Nors įperkamumas krenta, bet vis tiek visi žmonės nori gyventi kuo arčiau centro, būti kuo arčiau veiksmo“, – teigė G. Germanavičius.

Lietuvoje beveik 90 proc. žmonių turi nuosavą būstą. Anot G. Germanavičiaus, kitur Europoje žmonės į būsto paskolą žiūri atsargiau ir nesureikšmina nuosavo būsto reikšmės, dažniau nuomojasi, o pinigus investuoja.

„Lietuvoje tas skaičius (turinčių nuosavą būstą – red. past.) yra vienas iš didžiausių Europoje. Jeigu žiūrėtume į kitas Vakarų valstybes, pats įdomiausias fenomenas yra Vokietija. Pati didžiausia Europos ekonomika, viena turtingiausių šalių, kur žmonės gyvena bene geriausiai, o nuosavą turtą turi mažiau nei 40 proc. gyventojų. Yra istorinis momentas: kai Vokietijoje buvo II Pasaulinis karas, daug namų buvo sugriauta, jų taip greit neatstatė ir žmonės jų galiausiai nebepirko, o tiesiog nuomojosi. Antras dalykas tas, kad vokiečiai kitaip žiūri – jie nemano „jeigu aš gyvensiu, tai tik savo turte“. Vokiečiai neperka būsto, nes jie supranta, kad tai – ne tik nauda, bet ir labai didelis finansinis įsipareigojimas ir jie tuos pinigus investuoja. Dėl to Vokietija, net ir mūsų veikloje, yra didžiausi investuotojai. Jie žymiai daugiau investuoja, negu bet kuri kita tauta, nes jie nesudeda pinigų į savo namą. Priežastis, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje turi tą turtą: jis ilgą laiką buvo įperkamas, o antras dalykas – mūsų istorija. Mes esame buvusi Sovietų Sąjungos šalis ir tuo metu žmonės būstą gaudavo nemokamai arba labai geromis sąlygomis“, – aiškino G. Germanavičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Perkantys būstą sau ar investuodami į NT neturėtų pralaimėti, jeigu tai yra strategiškai apgalvota ilgalaikė investicija. Ekonomika mėgsta šokinėti, jei vertinamas trumpas laikotarpis, tačiau yra auganti ir stabili ilgajame laikotarpyje.

„Mes negalime bendrąja prasme vertinti sunkmečio, nes sunkmetis gali paliesti tik tam tikras turto klases ar žmonių veiklas, tad generalizuoti nebūčiau linkęs. Jeigu yra investuojama į miesto centrus, žmonės perka būstą centre arba perka miesteliuose, kur tos pasiūlos nėra, tai tos kainos laikysis. Jeigu žiūrėtume į 2008-ųjų krizę, Vilniaus senamiestyje kainų korekcija buvo labai maža arba jos išvis nebuvo. Niekas tais laikais Lietuvoje nebuvo susidūrę su tokiu fenomenu kaip pasaulinė krizė. Viena yra aišku – jeigu mes kalbame apie investavimą, vis tiek statistinio lietuvio didžiausia turto dalis yra jo paties būste, tai jeigu jūsų sprendimai yra paremti ilgalaike strategija, nesvarbu, ar jūs perkate būstą, ar investuojate į jį, jeigu planuojate laikyti bent 5–10 metų ar ilgiau, jūs neturėtumėte dėl ko pergyventi, nes ekonomika trumpajame laike visada svyruoja, bet ilgalaikėje perspektyvoje Vakarų ekonomikos auga ir stabilizuojasi“, – tvirtino G. Germanavičius.

Taupant vietą sostinėje ir Kaune populiarėja mikrobūstai, kuriuose mažai vietos, tačiau patogus išplanavimas, leidžiantis gyventi miesto centre ar kituose tankiai apgyvendintuose rajonuose. Tarp studentų taip pat populiaru ir co-living, kai vienoje erdvėje gyvenama su kitais žmonėmis, tačiau ranka pasiekiami kiti patogumai, pavyzdžiui, sporto klubas, biblioteka.

„Mikrobūstai – fenomenas, matomas Vilniuje ir Kaune. Tai yra maži būstai, iki 20–30 kv. m. Viskas priklauso nuo išplanavimo – jeigu gerai yra padaryta, 20 kv. m tikrai yra gerai. Nevadinčiau to mada, labiau bendra rinkos tendencija. Per paskutinius metus Lietuvoje susiformavo nauja turto klasė, kuri vadinasi institucinė gyvenamoji – instituciniai investuotojai investuoja į objektus, kurie bus nuomojami gyvenamajam segmentui. Natūralu, kad NT pasiūla, ypač Vilniaus senamiestyje, yra labai ribota. Kadangi turime ribotą kiekį, investuotojai linkę improvizuoti. Yra perkami dideli turtiniai vienetai, kurie yra skaidomi į mažesnius. Co-living – institucinio investavimo turtas, kuriame visas pastatas yra išskaidomas kambariais, galima sakyti kaip bendrabutis. Žmogus gauna naujai įrengtą kambarį, bet gauna ir daug kitų privalumų, pavyzdžiui, tame pačiame pastate būna sporto klubas, kino salė, biblioteka. Tai tu gali bendro gyvenimo erdvėje turėti 10 kv. m kambarį, bet tu turi savo vonią, savo tualetą ir naudojiesi visais kitais privalumais. Tai yra mažas, bet pigus sprendimas. Dabar vyrauja tendencija – kuo mažiau daiktų, tuo mažiau problemų ir aš manau, kad ta jaunoji karta tai supranta ir mes turime tą dalinimosi ekonomiką“, – teigė G. Germanavičius.